Элис Тайтл - Romeo

– Melane? Tai tu? Ateik, vaikuti…

Buvo beveik sutemę, kai Sara įvažiavo į aikštelę Valensijoje, už kelių pastatų nuo savo namų. Sustojo šalia Septinto kanalo naujienų furgono. Išlipusi iš automobilio, pamatė žurnalistų ir operatorių minią, apspitusią jos namo duris.

Velnias! Grifai nusileido.

– Panele Rozen?

Ji pasisuko, pasiruošusi atremti puolimą ir susidūrė su maždaug savo ūgio vyriškiu. Jo tamsiai rudus plaukus verkiant reikėjo apkirpti, stambių kaulų veidą – nuskusti, o drabužius – išlyginti. Akys, pilkos, sielvartingos, melancholiškos, tokios panašios į pačios Saros akis. Gal dėl to ji padelsė prieš atsikirsdama.

Jis kilstelėjo ranką.

– Nurimkit. Aš ne žurnalistas.

– Iš kur žinot, kas aš?

– Porininkas pasakė, kaip atrodot. Aš – Džonas Alegras.

– Alegras? – reikėjo tik poros sekundžių prisiminti pavardę ir veidą iš televizijos laidos. – O, šaunu! Dar vienas Romeo faras!

– Patikėkit, atėjau ne klausinėti. Žinojau, kad bus cirkas. – Jis parodė į žurnalistus, jųdviejų dar nepastebėjusius.

Sara nužvelgė žiniasklaidos atstovus.

– Jau iš čia girdžiu jų lūpų čepsėjimą.

– Norit duoti interviu?

– Juokaujat?

Jis nusišypsojo.

– Taip ir maniau. Eime, pasistengsiu jus apsaugoti.

Padedamas dviejų uniformuotų policininkų, Alegras darė viską, kad žurnalistai nepriartėtų, bet jie rėkavo klausimus, kišo artyn mikrofonus, kameras, diktofonus. Sara užsidengė akis nuo blyksčių ir akinančių prožektorių, o detektyvas skubiai stūmė ją per minią.

– Berniukai ir mergaitės, pakaks! – sušuko Alegras. – Nustokit. Šįkart ji nieko nekomentuos.

Vienam jaunuoliui pavyko prasiskverbti pro minią. Vešlūs šviesūs plaukai, akiniai, mūvėjo brezentinėmis kelnėmis, ant baltų susagstomų marškinių buvo apsivilkęs mėlyną megztinį. Mojavo popieriaus lapu ir tušinuku.

– Ar tu gydytojos Rozen sesuo? Autografą, Sara!

Alegras jį nustūmė.

– Pasiklydai, šliuže.

Tas vėl ryžtingai prišoko.

– Kokia Romeo paslaptis? Ar sesuo nepasakė, Sara? Ar ir ji užkibo ant „žydrojo“ berniuko kabliuko? Todėl ją ir suraikė?

– O Dieve! – riktelėjo Sara.

– Tu šunsnuki! – Alegras puolė prie autografo medžiotojo, bet šis nėrė į minią, šiai pritariamai šūkaujant.

Sara virpančiomis rankomis bandė atrakinti duris. Alegras alkūne nustūmė ją ir pats ėmėsi darbo, o du policininkai laikė minią, kad nepriartėtų.

Įleidęs Sarą, Alegras nusekė ją vestibiuliu iki buto. Sara sustojo.

– Privalot nekreipt į juos dėmesio, panele Rozen. Jie visur jus persekios – Romeo sekėjai, apgailėtini mėšlavabaliai, mintantys tokiais dalykais, – visur kišasi, visur trokšta dalyvauti. Geriausia elgtis taip, lyg jų nebūtų – išjungti.

– Šlykštu.

– Jums labai sunku, bet bus dar blogiau. Man tikrai labai gaila, – jis kalbėjo dalykiškai, bet ne abejingai.

Sara linktelėjo. Pasijuto tuščia, išsekusi ir kartu įaudrinta, ir dar – labai vieniša.

Ji pažvelgė į detektyvą, kuris jau ruošėsi nusigręžti.

– Neatsakinėsiu į jokius klausimus, bet jei norėtumėte puodelio kavos…

Sara pamatė, kad jis dvejodamas pasitrynė delnu neskustą veidą.

– O gal norėtumėt ko nors stipresnio už kavą? – tarė ji.

– To reikėtų pasiūlyti jums, – tarė jis, pasvirdamas prie jos.

Ji nužvelgė detektyvą. Veidas įdomus – gilios raukšlės prie lūpų kampučių, keistai išlenkti antakiai, kadaise sulaužyta nosis, mirtinai pavargusios pilkos akys. Atrodo, Alegrui netoli penkiasdešimties, bet šiek tiek pasitvarkęs geru dešimtmečiu atjaunėtų.

– Manau, jums to reikia daug labiau, – nesusilaikė Sara.

Jo burnos kamputis sutrūkčiojo.

– Tai labai sukrėtė. Man patiko jūsų sesuo.

– Regis, turiu butelį viskio…

– Ne, nereikia, bet palaikysiu jums draugiją, jei norėtumėt išlenkti vieną kitą taurelę.

– Ne, aš beveik negeriu.

Tiesą sakant, alkoholis jos neveikė kaip daugumos žmonių – nepadėdavo užsimiršti, nuskandinti sielvarto, o tik sustiprindavo blogus jausmus.

Sara pasuko raktą ir atrakino buto duris.

Alegras atsikrenkštė.

– Jei tas pasiūlymas dėl kavos tebegalioja…

– Žinoma, – atsiliepė ji ir jai palengvėjo.

– Žinot ką? Aš netgi ją užplikysiu.

– Gerai. Aš verdu šlykščią kavą, – tarė Sara, įleisdama pleiskanotą detektyvą, paskui pro nedidelę sujauktą svetainę nuvedė į virtuvę.

Buvo dėkinga, kad jis nieko nepasakė apie netvarką. Atrodė, priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Apsileidėlis, kaip ir ji.

Suskambėjo telefonas. Sara krūptelėjo. Alegras, stovėdamas prie virtuvės durų, atsigręžė į Sarą, žvilgsniai susitiko. Ji linktelėjo, ir jis pakėlė telefono, pakabinto ant sienos prie virtuvės durų, ragelį.

Skambintojas įstengė pasakyti tik keletą žodžių ir Alegras suriaumojo:

– Šiuo metu ji nieko nekomentuoja. Neskambinkit. Kai galės, pati jums paskambins. – Jis numetė ragelį.

– Tegu toliau dirba jūsų atsakiklis, – įsakė išjungdamas skambutį.

Kol Alegras triūsė virtuvėje, Sara pavargusi sudribo ant kušetės. Po minutės pastebėjo, kad kilimėlis prie laukujų durų sustumtas. Iš po jo kyšojo balto voko kamputis. Sara atsistojo, priėjo, pakėlė voką. Jokio užrašo, vokas neužklijuotas. Tikriausiai koks prakeiktas pranešimas apie pakilusią nuomą, pamanė ji ištraukdama popieriaus lapelį, sulenktą į tris dalis.

Ne, tai ne pranešimas apie nuomą – laiškas, atspausdintas lazeriniu spausdintuvu ant paprasto rašomojo popieriaus lapo.

Mano brangiausioji Sara,

noriu, kad žinotum, jog tu ne vieniša. Niekas nesupranta tavo sielvarto geriau negu aš. Niekas nesupras tavęs geriau negu aš…

Jokio parašo.

„O Viešpatie, – pagalvojo Sara. – Jau prasideda sumauti užuojautos laiškai. Dar vienas Romeo sekėjas? Gal net tas pats, norėjęs autografo?“

Krūptelėjusi iš pasibjaurėjimo, sulamdė raštelį nė nebaigusi skaityti. Išjunk tuos bjaurybes, patarė detektyvas; geras patarimas.

– Pieno? – šūktelėjo iš virtuvės Alegras išgąsdindamas.

– Ne, – atsiliepė ji sau pačiai svetimu balsu.

Sukrėtė anoniminis raštelis. Tiksliau – jo akiplėšiškumas, sentimentalus sėlinimas.

– Cukraus?

– Ne, juodos, be nieko, – Sara nusviedė sulamdytą lapelį ant prieškambario staliuko. Į svetainę nešinas dviem garuojančiais kavos puodeliais įėjo detektyvas.

Jie sėdėjo šalia vienas kito siurbčiodami kavą įtemptoje tyloje. Pastebėjusi, kad detektyvas beveik baigė savąją, Sara sunerimo. Jis tuoj išeis. Paliks ją vieną. Ji krūptelėjo išgirdusi, kaip Alegro puodelis trinktelėjo į staliuką.

– Turiu eiti, – išgirdo.

– Gal dar puodelį?

– Ačiū, ne. – Alegras pažvelgė į Sarą ir pamatė, kaip ji išblyško.

– Ar gali kam nors paskambinti ir pasikviesti?

Sara tylėdama linktelėjo. Galėtų paskambinti Berniui. Jei jis ateitų, padėtų atsipalaiduoti. Tik ar ji to nori? Atsipalaidavusi gali visai nebesusivaldyti. Joniuko stoviniuko kompleksas.

Sara žiūrėjo, kaip Alegras pakilo, nuėjo prie durų.

– Kai ką prisiminiau…

Jis stabtelėjo.

– Ką?

– Melanę. Vakar su ja kalbėjausi.

Alegras laukė.

– Dieve, tai buvo tik vakar? – Sara vangiai nusišypsojo. – Aš taip bjauriai su ja kalbėjau. Paskambino anksti, prižadino.

– Aš taip pat rytais piktas.

– Su Melane aš visada irzli. Noriu pasakyti – buvau irzli. Niekad nebuvau su ja maloni. To ji nebuvo nusipelniusi.