Элис Тайтл - Romeo

– „Rausvąją karalienę“ mano draugei Didi.

– Ačiū, Džoni.

Didi, mergina iš „švelnaus masažo salono“ kitapus gatvės, pavargusi atsiduso ir užsliuogė ant kėdutės šalimais – ne tokia lengva užduotis segint odinį mini sijonėlį, glaudžiai aptempiantį plačius klubus ir plastinę operaciją patyrusias šlaunis.

– Kaip sekasi, Di? – paklausė Alegras, vieną po kitos išgėręs dvi porcijas džimbimo.

– O kaip tau atrodo?

Jis atidžiau nužvelgė ją ir daugiasluoksnį grimą, ypač storai užteptą po akimis, kad paslėptų ne tik maišelius, bet ir porą mėlynių. Tačiau pačios akys buvo gražaus žalio atspalvio. Jis nugėrė alaus.

– Daraisi per sena tokiam gyvenimui, Di.

Barmenas ruošė kitą porciją džimbimo. Ji nelinksmai nusijuokė.

– Ir tu, Džoni, sumautai atrodai.

Alegras maktelėjo trečią porciją, bet šiandien alkoholis niekaip nepadėjo užsimiršti.

– Žinau.

Ji draugiškai kumštelėjo į šoną.

– Tu vis dar jaudini mane, mielasis.

– Teks prisiminti, kokių dorybių turiu, – tarė jis be jokio sarkazmo.

Didi paglostė jam ranką.

– Vargšelis. Tie šunsnukiai iš televizijos į gabalus drasko tave ir tavo draugelį. Lyg lauktų, kad ištrauktumėte iš skrybėlės triušį ar dar ką nors. Žinai ką, Džoni, šįkart ir aš skaičiuoju savo dorybes.

– Kodėl?

– Žiūrėkim tiesai į akis, Džoni. Aš nesu Romeo tipas.

Barmenas pastatė prieš prostitutę „Rausvosios karalienės“ kokteilį, papuoštą popieriniu skėtuku.

– Dar vieną? – paklausė.

Alegras dvejojo. Dar pora porcijų ir dainuos bliuzą kartu su Viliu.

– Ne, pakaks.

Didi nusišypsojo.

– Žinai saiką, Džoni? Gerai. – Ji nuėmė skėtuką nuo gėrimo, nulaužė kotuką, paskui rūpestingai sulankstė ir suspaudė žieduotoje rankoje.

– Anūkui, – ji nusišypsojo, parodydama švarplę tarp dantų, – turi neblogą rinkinuką. – Godžiai nugėrė kokteilio. – Gal nori užeiti pas mane naktipiečių?

– Aha, – tarė jis, žvelgdamas į laikrodį. Beveik pirma nakties. – Galėčiau ką nors nupirkti.

– O ką, jeigu išplakčiau kelis kiaušinius?

Jis liūdnai pažvelgė į ją.

– Padaryk man mažą paslaugą, Di.

– Žinoma, Džoni. Ką tik nori. Juk žinai.

– Neplak kiaušinių. Tik paleisk.

Šįkart Didi nuoširdžiai nusikvatojo.

Artindamasis prie raumeningo raudonveidžio durininko, Vagneris jam linktelėjo – mandagumas žėrinčiai virš galvos neono iškabai.

„Honis“ – vienas iš daugelio sekso klubų gatvelėse ir alėjose aplink Devintąją gatvę, į pietus nuo turgavietės. Buvo šiek tiek po pirmos, ir gyvenimas čia virte virė.

– Kaip reikalai, Kelai? – Vagnerio žvilgsnis nukrypo nuo boksininko prie durų į nuogų moterų nuotraukas, priklijuotas prie mūrinės klubo sienos. Viename plakate – jausminga tamsiaplaukė, išsitiesusi ant lovos. Riešai ir kulkšnys prirakinti prie lovos galų, užrašas apačioje skelbė: „Vergė nakčiai.“

Kelas gūžtelėjo pečiais ir atidarė duris porai kikenančių bukaveidžių koledžo studentų, prasmukusių pro Vagnerį. Į gatvę išsiveržė audringi triukšmo ir geidulingos striptizo muzikos garsai.

– Negaliu skųstis, Maiklai.

Jie kreipdavosi vardais nuo tų kartu praleistų dienų, tiksliau naktų, kai Vagneris pradėjo dirbti policijoje. Tada Kelvinas Emisas davė Vagneriui keletą naudingų patarimų. Atsidėkodamas Vagneris nekreipė dėmesio į smulkius įstatymų pažeidimus. Bendradarbiavimas nutrūko, kai Vagneris maždaug prieš metus perėjo į žmogžudysčių skyrių. Po aštuonių mėnesių Emisas pasirodė pas Vagnerį Teisingumo rūmuose. Tai buvo tą dieną, kai laikraščiuose ir televizijoje sumirgėjo pirmosios Romeo aukos nuotraukos. Pasirodė, Emisas pažinojo auką – Dianą Korbet. Ir ne tik kaip klubo žiūrovę – matė ją viename iš užpakalinių kambarėlių, kur klientai už dosnų privataus klubo mokestį galėdavo patys dalyvauti – nuo imtynių iki provokuojančio madų demonstravimo. Ne kartą buvo ją matęs „Honio“ klube.

Vagneris išsitraukė iš pakelio cigaretę ir įsikando.

– Tai kaip reikalai, Kelai?

– Gaila jūsų daktarės, – tarė Kelas.

– Taip.

– Rėkiančios antraštės, o jus, vaikinai, apmėtys kiaušiniais.

Vagneris, prisidegdamas cigaretę, susiraukė.

– Gal toks ir buvo tikslas… – spėjo Kelas.

– Ką turi galvoj? – Vagneris dar labiau susiraukė.

– Pats žinai. Tas iškrypėlis nori, kad jūs prastai atrodytumėt. Kuo jūs prasčiau atrodot, tuo jis – geriau.

Vagneris įsmeigė niūrų žvilgsnį į Emisą.

– Keista. Ir ji kartą taip sakė: kad jis išsisuka ir jaučiasi pranašesnis už mus.

– Daktarė taip sakė?

– Aha.

– Įtariat ką nors?

– Tikrinam kelias versijas.

– Šlykštus reikalas.

Vagneris giliai užsitraukė, o Emisas sukryžiavo ant krūtinės galingas rankas. Stovėjo tylėdami. Vagneris stebėjo įeinančius ir išeinančius klientus, o Emisas žiūrėjo į detektyvą.

– Taigi, Maiklai, ko nori paklausti?

Vagneris apsimetė negirdėjęs klausimo.

Emisas padėjo didelę pirštinėtą ranką Vagneriui ant peties.

– Išvaduosiu tave. Vienintelį kartą mačiau ją čia tąkart, kai su porininku atsivedei į tą mažąją tyrimo ekspediciją. Kalbėjau su keliais draugeliais kaimynystėje. Taigi jei abejoji, ar tavo daktarė kartais taip nesismagindavo, tai pasakysiu: kiek man žinoma, jos niekas nematė mūsų rajone. – Emisas atitraukė ranką ir nusišypsojo. – Na, o dabar, kai jau paklausei… – Jis parodė į auksine spalva nudažytas klubo duris. – Gal nori apsidairyti? Niekad negali žinoti… – šypsodamasis užbaigė jis.

Vagneris niūriai pažvelgė į Emisą, numetė cigaretę ir nuėjo prie savo automobilio.

– Tikiuosi, sučiupsi tą beprotį, Maiklai, – linksmai sušuko Emisas Vagneriui atsisėdus prie vairo.

Sara pabudo šlapia nuo prakaito. Atsisėdo lovoje ir pažvelgė į žadintuvą. Truputis po trijų. Košmaras. Tik košmaras. Nusiramins. Netgi neatsimena, kas ją taip išgąsdino, kad net pašoko.

Mėgino vėl atsigulti, bet išgirdo tylų krebždesį. Vėl nukrėtė gerai pažįstamas baimės drebulys. Nakties pabaisos. Ji visada bijodavo nakties pabaisų. Jos įslenka į mažų išdykusių mergaičių kambarius ir nusitempia jas į savo tamsias, dvokiančias landynes.

Nurimk, nurimk, Sara. Neverk. Viskas gerai. Aš čia. Susijaudinai ir prišlapinai lovytę. Nenuostabu, kad užuodi kai ką bjauraus. Nėra jokios pabaisos, brangute. Eik, persivilk naktinukus, o aš pakeisiu patalynę. Pažadu, nė žodelio nesakysiu tėčiui. Taip, taip. Ir Melanei nesakysiu. Eikš, apkabink mamytę.

Sara prispaudė pagalvę prie besikilnojančios krūtinės, apimta siaubo, kad gal iš tikrųjų prisišlapino į lovą. Visa virpėdama pačiupinėjo. Ne, ačiū Dievui, paklodė sausa.

Vandens. Reikia stiklinės vandens. Gerklė perdžiūvo. Sara atmetė antklodę, nuleido kojas per lovos kraštą. Siekdama įjungti stalinę lemputę, apvertė nugertą puodelį su šalta arbata.

– Velnias.

Arbata išsiliejo ant paklodės. Likimo ironija. Spalva tokia pat kaip šlapimo.

Pagaliau pavyko įjungti lempą ir kambarys švelniai nušvito. Sara pasijuto šiek tiek geriau – pabaisos išnyko.

Įtūžusi pažvelgė į arbatos dėmę ant paklodės. Nenorėjo keltis keisti patalynės. Kas kita, kai šalia būdavo mama – viską sutvarkydavo.

Sara nusprendė pasitraukti į kitą lovos pakraštį, kol išdžius. Paklodė palauks iki rytojaus.

Rytoj šeštadienis. Teismo medicinos ekspertas žadėjo pervežti Melanės palaikus į Veinbergo laidojimo namus. Dėl Dievo, kodėl, kai paskambino laidotuvių organizatorius, Sara sutiko nueiti į Melanės namus ir paimti drabužių šarvoti? Koks skirtumas? Juk išniekinto sesers kūno niekas nematys – karstas bus uždengtas. Kas žinos, kuo ji apvilkta? Kam rūpės?