Элис Тайтл - Romeo

– Kol dar neišėjau… – Vikė pašaipiai šyptelėjo. – Neklausk, kodėl laikau tuos drabužius. – Jis įdėmiai nužvelgė Sarą. Pašaipą pakeitė nostalgiška šypsena. – Tikriausiai nė vienas iš mūsų iki galo neužtrenkia durų į praeitį…

Sarai, didumą gyvenimo praleidusiai prisispaudus prie tų durų, Vikės pastaba pasirodė nepakenčiama, kaip ir pats buvimas toje kameroje su spalvinga asmenybe, kurios pigių kvepalų ir gausiai užpurkšto plaukų lako kvapas kėlė šleikštulį. Sara ėmė svarstyti, ar tik nebūtų buvę geriau susitikti su reporteriais kieme.

– Kas nors ne taip? – įžūliai paklausė Vikė.

– Nieko. – Sara pamėgino paslėpti melą pernelyg linksma šypsena. – Viskas puikiai tiks.

Vikė papūtė lūpas, lyg svarstydamas, ar ginčytis.

Tačiau, Saros džiaugsmui, Vikė išėjo, prieš tai pagriebęs nuo pakabų keletą moteriškų smulkmenų ir šaltai pareiškęs:

– Aš apsirengsiu kambaryje, o tu naudokis veidrodžiu. Neskubėk. Aš niekad neskubu.

Saros akys nukrypo į uždarytas duris. Jose buvo grandinėlė. Sara pirštų galiukais nustypčiojo prie durų ir mintyse išbarusi save už paranoją užkabino grandinėlę.

Po kelių minučių ji stovėjo apsivilkusi puikiai pasiūta sportine Vikės striuke, užsimovusi kelnes ir apžiūrinėjo save veidrodyje. Užlenkus per ilgas rankoves ir kelnių klešnes, ją tikriausiai palaikys vaikinu, ypač iš figūros. Tačiau nors jos plaukai trumpi, buvo tikra, kad žurnalistai įžvelgs moteriškus bruožus.

Sara ant lentynos pamatė Stetsono skrybėlių dėžę. Maskaradui užbaigti tik vyriškos skrybėlės ir tereikėjo.

Netikėtai sunki skrybėlių dėžė išsprūdo iš rankų ir nukrito ant grindų. Dangtelis nuslydo, išsivertė kažkokie popieriai. Sara skubiai atsiklaupė ir ėmė krauti atgal į dėžę. Staiga pamatė nuotrauką ir nustebusi pažvelgė į ją.

Balsas galvoje sušnypštė: Visada kiši nosį ten, kur nereikia. Smalsutė.

– Kaip sekasi, gražuole?

Sara sustingo susirietusi. Smalsutė .

– Dar kelias minutes, – jos balsas suskambėjo nenatūraliai spigiai.

– Neskubėk. Aš lakuojuosi nagus. Kaip tik per tą laiką išdžius.

Sara įsmeigė akis į išblukusią devynių ir trylikos centimetrų nuotrauką – nepaprastai patrauklus juodaplaukis jaunuolis aptemptomis maudymosi glaudėmis, palinkęs prie gražios šviesiaodės vyresnės moters ugniaspalvių plaukų kupeta. Iš nuotraukos sklido erotiška įtampa. Pora stovi smėlėtame paplūdimyje, prie pat jūros. Nors moteris netoli keturiasdešimties, ji atrodė jaudinamai liekna vilkėdama ryškų taitietišką bikinį. Jaunuolio ranka apglėbusi jos pečius, jis šypsosi moteriai dievinančia šypsena. Moteris žvelgia tiesiai į aparatą. Jos akys stebėtinai tamsios ir gilios, lūpos, putlios ir jausmingos, nuleistais kampučiais, atrodo kiek žiaurokos. Sara apvertė nuotrauką. Smulkia tvarkinga rašysena apačioje buvo parašyta: „Vikas ir mama – Stinsono paplūdimys, 1984.“ Ji vėl atvertė nuotrauką. Fotografuota prieš dešimt metų. Žinoma, stulbinamai pasikeitė ir stilius, ir kuriamas įvaizdis, bet nebuvo abejonės, kad tas labai gražus jaunuolis nuotraukoje ir rėksmingais moteriškais drabužiais besirengiantis kaimynas – vienas ir tas pats asmuo. Ar mama žino tavo paslaptį, Vikai?

Tylus beldimas į duris privertė ją aiktelėti.

– Jau pasiruošusi, Sara?

Ji greit įmetė nuotrauką į skrybėlių dėžę ir užkėlė ją atgal ant lentynos.

– Einu.

Kai porelė išėjo iš namo, Vikė atkreipė visų dėmesį – ankštu juodu megztuku ant gausiai prikimštos liemenėlės, aptemptomis koralų spalvos kelnėmis, juodais smailiakulniais. Transvestitas akinamai nusišypsojo žurnalistų ir operatorių miniai, įsikibo Sarai į parankę ir gundomai sukikeno.

– O, brangusis, tu taip įžūliai kalbi, – garsiai ištarė Vikė žiniasklaidos atstovų džiaugsmui.

Sara ėjo išraudusi, nuleidusi galvą, kad niekas nepažvelgtų jai į veidą. Nereikėjo jaudintis – visi neatitraukė akių nuo ugningosios raudonplaukės, spoksojo ir šaipėsi, ir niekas nekreipė dėmesio į jos palydovą paprasta mėlyna striuke ir juodomis brezentinėmis kelnėmis, trumpais standikliu suteptais plaukais, be grimo ir papuošalų.

Maskuotė pavyko. Nė vienas sensacijų gaudytojas nekreipė dėmesio, kol jie skverbėsi pro minią į gatvę. Savo džiaugsmui, Vikė sulaukė kelių švilptelėjimų.

– Kur tave pavežti? – paklausė Sara, kai jie priėjo jos automobilį.

– Ačiū, mieloji, bet man tereikia paeiti vieną kvartalą. Susitinku su drauge pusryčių Deloreso gatvėje.

– Gerai, tai aš važiuosiu. Ačiū už pagalbą, Vike. Drabužius grąžinsiu vėliau.

Sara prisiminė Viko nuotrauką. Keistai susijaudino.

– Ar žinai, ką sakė mokytojas? – dramatiškai nutęsė Vikė ir pasilenkė prie Saros, traukiančios automobilio raktelius.

Sara išsiblaškiusi pažvelgė į Vikę.

– Mokytojas Marksas?

Vikė koketiškai mirktelėjo.

– Sakė, kad visi, kurie tariasi kiaurai permatantys moterį, labai klysta.

Nerimastingas virpulys perbėgo Saros nugara, nors ji ir išspaudė apgaulingą šypseną.

Jei Vikė pastebėjo, kad kažkas ne taip, neišsidavė. Transvestitas pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą, paskui rožinėmis lūputėmis pasiuntė akinančią užuojautos šypseną.

– Man tikrai gaila tavo sesers, meilute. Būk atsargi, girdi?

Namas Skoto gatvėje buvo užtvertas ryškia geltona policijos juosta. Žurnalistai ir smalsūs žiūrovai grūdosi visame kvartale. Dvi moterys minioje vilkėjo sportiniais marškinėliais su sudraskytomis raudonomis širdimis. Po jomis ryškiai raudonomis raidėmis buvo išvedžiota: ROMEO – ŠIRDŽIŲ DAUŽYTOJAS.

Sara pajuto, kaip stingsta kraujas. Norėjo nuplėšti tuos marškinėlius. Žinoma, spaudai patiktų. Žiniasklaidos triumfo diena, tačiau pačiai būtų tik blogiau. Nuslopinusi įniršį ir prisiminusi savo misiją, Sara kreipėsi į uniformuotą policininką automobilyje.

– Atleiskit, pareigūne, man reikia įeiti į namą. Aš esu…

– Nieko neleidžiame.

– Bet aš turiu patekti.

– Reikia specialaus leidimo.

– O kaip jį gauti? – irzliai paklausė Sara.

Jo žvilgsnis buvo nuobodžiaujantis, nuvargęs.

– Kokia jūsų pavardė?

– Rozen, – atkirto baltakiuodama į jį.

Policininko elgesys iš karto pasikeitė.

– Rozen?

– Taip, Sara Rozen.

Policininkas pažiūrėjo į ją.

– Sara?

Sarai prireikė kelių sekundžių suprasti, kodėl į ją taip keistai pažiūrėjo. Policininkas manė, kad ji – tai jis.

– Aš – Melanės Rozen sesuo.

Policininkas vis dar buvo atsargus.

– Pažiūrėsiu, ką galima padaryti.

Kol kas žurnalistai ja dar nesidomėjo, bet Sara nenorėjo žaisti sėkme.

– Klausykit, einu išgerti kavos į Sąjungos gatvę, – išrėžė ji policininkui. – Grįšiu maždaug po penkiolikos minučių.

Sara, sėdėdama pigios kavinukės gilumoje, gėrė jau antrą puodelį mokos ir tada pamatė detektyvą Maiklą Vagnerį – jis įžengęs dairėsi. Žvilgsnis nepažindamas praslinko pro ją.

Apžvelgęs kavinę antrą kartą, pamatė ją ir priėjo.

– Aš inkognito. Kaimyno mintis.

Vagneris įdėmiai apžiūrėjo ją.

– Įspūdinga.

Sara nesuprato, tai komplimentas ar įžeidimas.

– Norėčiau įeiti į sesers namą, – tarė ji ir papurtė galvą. – Na, „norėčiau“ – ne visai tinkamas žodis. Man reikia… paimti kai ką Melanės… laidotuvėms.

Detektyvas linktelėjo.

– Suprantu.

– Ar galėsiu?