Элис Тайтл - Romeo

Kur mano mintys? Ar jau visai nebesivaldau?

– Šįryt jai teko daug ištverti, – pasakė Vagneris porininkui. – Gal atidėtum apklausą? Bent jau kol atsipalaiduos ir pavalgys. Galėsim grįžt po pietų.

– Ne, nesijaudinkit, – tarė jiems Sara. – Neturiu apetito. Jau geriau kuo greičiau viską užbaigti. Užeikit.

Ji nusivedė juos į butą, atsiprašė Vagnerio už netvarką, nutaisė intonaciją, lyg iš tiesų žadėtų apsitvarkyti. Tačiau jai neatrodė, kad reikia atsiprašinėti Alegro.

Detektyvai liko stovėti, o ji nustūmė krūvą laikraščių ir atsisėdo ant sofos kraštelio, susidėjo rankas ant kelių ir sukryžiavo kojas, apmautas paraitotomis skolintomis kelnėmis.

Kažin ką Alegras galvoja apie jos vyrišką aprangą? Skirtingai nei Vagneris, jis visiškai nenustebo. Gal palaikė ją vyriška lesbiete. Pagaliau, koks skirtumas, ką jis mano apie ją ar jos išvaizdą. Argi svarbu, kas ką galvoja?

Sara paniuro. Erzino ir pačios elgesys, ir tie du farai.

– Iškart apie reikalą, – tarė Alegras. Jo galva plyšo po vakarykštės orgijos, iš pradžių Džeiko bare, o vėliau pas Didi.

– Puiku, – šaltai ir abejingai atsakė Sara, tačiau delnai sudrėko, sumišo jausmai: baimė, sielvartas, pyktis, kaltė.

Alegras supratingai linktelėjo. Ji nustėro. Ar jis mane kiaurai permato? Alegras susiraukė, bet tuoj veidas įgavo rūsčią išraišką, lyg ir paties gyvenimas būtų toks pat sunkus. Akimirką jam vėl pajuto artumą. Norėjo paversti jį sąjungininku. Bet kodėl jai reikia sąjungininko? Ji nieko blogo nepadarė.

– Ar įtariate, kas nužudė jūsų seserį?

Tai buvo įprastas klausimas, bet jam nuskambėjus Sara pažvelgė į savo rankas ir susinervino, pamačiusi, kad jos virpa. Greit pakišo jas po šlaunimis.

Alegras dar kartą paklausė. Šįkart tonas buvo reiklesnis.

Jos žvilgsnis šoktelėjo aukštyn.

– Turit galvoje, ar aš žinau, kas Romeo?

Ji įžūliai įsispitrijo į juos. Alegras atpakalia ranka persibraukė kaktą. Vagnerio lūpos išsitempė į ploną liniją. Abiem darėsi nejauku nuo tiriamo jos žvilgsnio.

– Ne, jokių minčių, – abejingai atsakė į savo pačios klausimą.

– Vakare sakėt, kad sesuo minėjo turinti pasimatymą ketvirtadienio vakarą, – priminė Alegras.

– Taip pat sakiau, kad ji neminėjo su kuo.

Sara savo balse girdėjo irzulį. Žinoma, ir jie girdėjo. Nė nesitikėkit, kad už jus ištirsiu šią bylą. Tai jūsų darbas. Jūsų atsakomybė. Jūs į tai įsipainioję. Palikit mane ramybėje.

Alegras nenusileido.

– Ar nenumanot, kas tai galėjo būti? Vyras? Moteris? Ar ji niekada nepasakojo, su kuo susitikinėja? Nebūtinai tą ketvirtadienį – ir kitomis dienomis. Galbūt kada nors užbėgusi į svečius radote ją ne vieną?

– Niekad neužbėgdavau į svečius, – sausai tarė ji. – Mūsų ne tokie santykiai… Apskritai netrokšdavau grįžti… į senąjį namų židinį. Juolab šįryt nenorėjau. Siaubingi jausmai. Bloga karma.

Vagneris priėjo arčiau ir pasilenkęs pažvelgė tiesiai į akis. Atrodė, žvelgia kiaurai. Sara pasijuto nejaukiai. Ar šių vyrukų akys – rentgenas?

– Ar jūs kaltinate mus, panele Rozen?

Kai buvo vieni, Vagneris ją vadino Sara, dabar kreipėsi – „panele Rozen“.

– Norit pasakyti, ar aš nemanau, kad vienas iš jūsų tai padarė? – atkirto ji, jausdamasi išduota, nusivylusi, mirtinai įtūžusi. Pasitrauk nuo manęs, Vagneri. Nesusidėk su manim. Nemanyk, kad gali man vadovauti. Dar pamatysi, kas bus.

Alegras įsiterpė:

– Nereikia perdėti, bet gal manot, kad jei nebūtume pakvietę jūsų sesers konsultuoti, ji būtų likusi gyva?

Jo balse buvo girdėti tik užuojauta.

Vis dėlto Sara pasijuto užspeista į kampą.

– Ar jums pačiam taip neatrodo?

– Kilo tokia mintis, – prisipažino Alegras.

Sąžiningas atsakymas. Tai nustebino Sarą. Ji pažvelgė Alegrui į akis. Šis atlaikė jos žvilgsnį. Tai ją taip pat nustebino.

Jis įsitvirtina ir seksualiai pasitenkina ne vien dėl to, kad aukomis pasirenka tam tikro tipo moteris, o ir dėl mūsų kolektyvinio žavėjimosi jo žiauriais žygdarbiais.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

7

Sekmadienio rytą Sarą, vilkinčią juoda palaidinuke ir tamsiu margu sijonu, iš buto iki automobilio palydėjo pusamžis uniformuotas policininkas. Nenuilstantys spaudos atstovai rėkė klausimus, pyškino fotoaparatais ir filmavo kiekvieną jos žingsnį. Jiems nerūpėjo, kad ji vyksta į nužudytos sesers laidotuves.

Priėjęs prie automobilio, policininkas pašiurpo pamatęs, kad vairuotojo durelės neužrakintos.

– Į mano automobilį jau tiek kartų įsilaužta, kad dažniausiai nerakinu durelių, – abejingai gūžtelėjo pečiais Sara.

– Reikia rakinti, – švelniai papriekaištavo jis.

Sara neįtikinta linktelėjo, policininkas atidarė dureles.

– Ačiū. – Ji greitai praslydo prie vairo ir užtrenkė dureles. Policininkas užlipo ant šaligatvio ir pamojo jai.

Sara taip pat jam pamojo ir pasekė žvilgsniu, kol jis ėjo atgal.

Jau ruošėsi paleisti variklį ir staiga nustėrusi pastebėjo tą daikčiuką, padėtą ant prietaisų skydelio. Saulė blykčiojo ant spindinčio paviršiaus. Auksinė širdutė. Lygiai tokia kaip ant katės kaklo. Tik dabar Sara matė, jog tai ne atpažinimo ženklelis, o medalionas. Iškrypėliškas pokštas. Sara pasibjaurėjusi įmetė pigų niekutį į pirštinių skyrelį. Iš akių – iš atminties.

Po dviejų valandų, pasibaigus apeigoms laidojimo namuose, Sara stovėjo prie sesers kapo duobės mažose žydų kapinaitėse Kolmos priemiestyje. Pietūs nuo San Francisko – tikri kapinių miesteliai. Rimtį trikdė prisiminimas apie bjaurųjį širdies pavidalo medalioną. Kas jį įdėjo į automobilį? Tas pats šunsnukis, pakišęs po durimis laišką? Kačių mylėtojas? Romeo sekėjas? O gal tai kur kas sudėtingesnio plano dalis? Gal už jo slepiasi pats „širdžių daužytojas“? O ką, jei Romeo jau asistuoja jai?

Beprotiškų minčių apnikta, Sara neturėjo kada sielvartauti.

Melagė. Tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios negali gedėti. O kaip tavo pačios kaltė, Sara? Prisimeni, kaip trokšdavai Melanės mirties?

Ar tai norų išsipildymas? Kaip manai, Feldmanai?

O tu, Romeo? Kaip tu manai? Kaip tu patenkini savo norus?

Kur tas pabaisa? Jautė jį netoliese – nematomą, sėjantį blogį, besigardžiuojantį savo sėkme.

Šiaip ne taip Sara pagaliau išmetė jį iš savo minčių ir pradėjo galvoti apie Melanę, negyvą tame paprastame pušiniame karste, laukiančią, kada bus palaidota šalia motinos.

Ar Melanė su Čerile dabar kartu krykštauja danguje? Neatrodo. Mama ir sesuo šiame gyvenime drauge nebuvo laimingos. Nėra priežasčių manyti, kad pomirtiniame būtų kitaip. Melanė, visai kaip tėvas, nesuprato motinos silpnybių. Jie buvo stiprūs, kieti. Dabar Melanė mirusi, o tėvas vos beatsimena savo vardą.

Daktaras Saimonas Rozenas neatsisveikino su vyresniąja dukterimi – vis dar nežinojo, kad jo brangiausioji mergaitė mirusi. Gydytojai slaugos namuose bijojo, kad silpna jo širdis neatlaikys, o Feldmanas stipriai juos rėmė. Anksčiau niekas nieko Sarai nebuvo sakęs apie silpną tėvo širdį, netgi Melanė, nors galėjo tuo pasinaudoti, kad priverstų Sarą pasijusti dar kaltesnę, jog nevykdo dukters pareigų. Tačiau Sara numanė, kodėl Melanė jai nepasakė. Tikriausiai norėjo išvengti Saros akibrokšto: „O aš ir nežinojau, kad jis turi širdį.“ Netgi įsivaizdavo, kaip Melanė būtų atšovusi: „Ne jis beširdis, Sara.“ Jos balsas būtų buvęs toks pažįstamas – nenuslepiamas nusivylimas, skausmas ir pyktis.