Элис Тайтл - Romeo

Emos ranka nusviro.

– Nenorėčiau kartoti to banalaus „nuoširdžiai užjaučiu“, bet mano jausmas tikrai nuoširdus. Man labai patiko jūsų sesuo. Buvom draugės…

– Ko jūs norit? – rūsčiai paklausė Sara.

– Aš iš televizijos laidos…

– Žinau, – nutraukė ją Sara dar labiau paniurdama.

Ema Margolis linktelėjo.

– Aišku, – tarė ji, lyg permatydama Saros mintis.

Bernis jau sėdėjo prie vairo. Sulankstytas vežimėlis buvo įspraustas ant siauros užpakalinės sportinio automobilio sėdynės. Bernis girdėjo jų trumpą susikirtimą.

– Važiuokim, Sara.

Širdis šokinėjo. Sara linktelėjo, siekdama durelių rankenos.

– Ar galėtume kada pasikalbėti? – skubiai paklausė Ema Margolis, Sarai veriant dureles.

Sara įtariai nužvelgė ją.

– Apie ką?

– Apie Melanę.

– Ne! – aštriai atrėžė Sara. Palikim ramybėj mirusias seseris.

– Ir apie… Romeo.

Sara suspaudė chromuotą durelių rankeną, net krumpliai pabalo.

Romeo, Romeo. Jis jos tyko iš visų pusių. Neįmanoma pabėgti nuo tos pabaisos.

Ema sugriebė už plonos čigoniškos Saros palaidinukės rankovės. Pasilenkė arčiau, balsas vėjyje virto kuždesiu:

– Jis bandė susisiekti su jumis?

Sara sustingo.

– Žinau, dabar ne laikas, – pasakė Ema. – Bet, manau, mums reikėtų pasikalbėti, Sara. Mums vienoms.

Visas Saros įniršis, sumišimas, nusivylimas ir stingdanti baimė adatomis susmigo į kūną. Netarusi nė žodžio, atplėšė automobilio dureles ir įšoko į priekinę sėdynę. Reikia sprukti. Pabėgti. Atsitraukti. Kol dar nesprogau.

Vagneris su Alegru greitai išvažiavo iš kapinių Alegro MG, skubėjo, kol dar neužpuolė plėšrių reporterių minia, ištroškusi oficialaus pareiškimo. Daktarės Melanės Rozen žmogžudystė tapo svarbiausia naujiena visoje šalyje. Žiniasklaida į skutus taršė Romeo bylos tyrėjus už jų neveiklumą, o įžymios psichiatrės žudikas tapo žvaigžde. Romeo vėl smogia. Atsargiai, ponios. Jis pavogs ir jūsų širdį – tiesiogine prasme.

Išvažiavus pro didelius metalinius kapinių vartus į siaurą dviejų eismo juostų kelią, MG variklis užgeso – užsidegė tepalo lemputė. Alegras jau prieš savaitę pastebėjo, kad tepalas teka. Vis žadėjo įpilti porą litrų prieš važiuodamas taisyti, bet užmiršdavo. Galva per daug buvo užimta kitais dalykais.

– Prakeikimas! – Jis per daug uždelsė, bet iš trečio karto variklį pavyko paleisti. Tepalo lemputė vėl užgeso. Staigiai įsukdamas į plentą, jis taip smarkiai paspaudė greičio pedalą, kad net pajuto svylančios gumos kvapą.

– Ji gerai laikėsi, – tarė Vagneris, tiesdamas ranką prie saugos diržo.

Alegras neprisisegė. Jo saugos diržas jau antri metai užstrigęs. Ir tegu. Gyvenkime pavojuje.

– Taip, kietas riešutėlis. – Suprato, kad Vagneris kalba apie Sarą.

Vagneris virpančia ranka prisidegė cigaretę ir atidžiai nužvelgė porininką.

– Bet ir ją paveikė.

O jų visų ar nepaveikė?

Alegras pasuko į kairę, neparodęs posūkio signalo, įvažiavo į viaduką, ir vairuotojas, kuriam prieš nosį jis išlindo, piktai pasignalizavo.

– Taip.

– Tikriausiai galvojai apie ją? – po nedidelės pauzės paklausė Vagneris.

– Apie ką? – Alegras nebuvo tikras, ar šįkart porininkas turi omeny Melanę, ar Sarą. Pats galvojo apie abi.

Vagneris giliai įtraukė.

– Apie žmoną Greisę.

Raumuo Alegro skruoste įsitempė. Smūgis iš kairės.

– Atleisk, – skubiai tarė Vagneris. – Tik pamaniau… Klausyk, Džonai, tau šie pastarieji mėnesiai buvo labai sunkūs. Iš pradžių žūsta žmona, o dabar… Melanė tau kai ką reiškė, ar ne?

Alegras žvelgė tiesiai į kelią, vairuodamas autopilotu. Tikrai, Greisė per visą dieną šmėsčiojo mintyse. Iš tiesų ir kitomis dienomis, tiksliau – naktimis, jai pavykdavo įsiskverbti į jo galvą. Kartais pavykdavo atsitverti alkoholiu, kartais – ne.

Buvo tik vienas trumpas atokvėpis nuo vasario vidurio iki kovo pabaigos – kai ji gulėjo Berklio ligoninėje. Palaimos kupinos dienos ir naktys, kai ji neskambindavo, netrikdė, neateidavo kada sugalvojusi. Gal „palaimos kupinos“ pasakyta per stipriai, bet, žinoma, jis jautėsi ne toks susirūpinęs, įsitempęs, ne toks kaltas.

Viskas negrįžtamai pasibaigė, kai Alegras nuvažiavo Greisės pasiimti į ligoninę. Nepaisydama griežtų gydytojų rekomendacijų toliau gydytis poliklinikoje, Greisė nesutiko. Pasakė, kad iki kaklo soti psichiatrų, dabar norinti atsipalaiduoti, pailsėti Havajuose.

Gal ir atrodanti šiek tiek apimta manijos, bet tai geriau negu depresija. Pranešianti jam, kur apsistos, kad panorėjęs galėtų rasti. Jis tikino norėsiąs. Melavo ir žinojo, kad ji tai jaučia. Toks žaidimas. Vagneris pranešė blogą žinią vos tik Alegras įėjo į skyrių kitą rytą. Greisės namo valdytojas rado ją. Alėjoje.

„Tikriausiai ji… iškrito pro langą… Man labai gaila, Džonai. Man tikrai labai gaila“, – apgailestavo Vagneris.

Alegras tyli. Laukia, įsivaizduodamas, kaip išgers dvigubą džimbimo, įžengęs į barą kitapus gatvės.

Tyrėjai padarė išvadą, kad Greisės mirtis – savižudybė. Nors ji ir nepaliko raštelio. Nors rankinėje rado lėktuvo bilietą ir viešbučio užsakymo kortelę. Psichologų, taip pat ir daktarės Melanės Rozen išvadose buvo pabrėžiamas žmonos polinkis į savižudybę – keletas nepavykusių mėginimų žudytis po sūnaus mirties. Byla buvo aiški, todėl ją nutraukė.

– Kaip manai, ar mūsų paukštelis ten buvo? – paklausė Vagneris, išpūsdamas dūmų debesį ir atitraukdamas Alegrą nuo niūrių prisiminimų.

Alegras kimiai nusijuokė.

– Argi paukščiai dergia savo lizdą?

– Peris? – spaudė Vagneris.

– Nežinau.

– Manai, kad dulkino ją?

– Ar aš panašus į mokantį skaityti mintis? – šiurkščiai atrėžė Alegras, paskui žvilgtelėjo į porininką. – Atleisk.

– Nieko, – nusišypsojo Vagneris. – Po velnių, būtų neblogai išgerti.

Alegras nusijuokė.

– O tu sugebi skaityti mintis.

– Ir ką tu į tai?

– Vėliau. Turim darbo.

– Perio žmona?

Alegras linktelėjo. Kai vakar pasikvietė Perį apklausti, jis vis dar blogai jautėsi, bet jau ne taip blogai, kad neatsivestų advokato. Vagneris paklausė, kur jis buvęs ketvirtadienį tarp septintos vakaro ir vidurnakčio. Prieš atsakydamas Peris pasitarė su advokatu. Pasišnabždėjęs pareiškė, kad ketvirtadienio vakarą, kai daktarė Melanė Rozen buvo nužudyta savo namuose Skoto gatvėje Ramiojo vandenyno aukštumose, jis sėdėjo už dviejų eilių nuo žmonos ir jos naujojo draugo kino teatre Šiauriniame paplūdimyje. Kaip įrodymą iš džinsų kišenės išsitraukė bilieto šaknelę, netgi pareiškė, kad žmona patvirtins alibi. Atrodo, jie buvo šiek tiek susikivirčiję. Peris tiksliai neprisiminė laiko, bet manė, kad tai įvyko apie devintą vakaro. Paklaustas, ką veikė kitais Romeo siautėjimo vakarais, vyrukas nustebęs pažvelgė į juos ir pasakė neprisimenąs. Alegro pasiūlė pažiūrėti į darbo kalendorių. Kai pamėgino jį paspausti, Peris palūžo, ir advokatas pareikalavo, kad jei jie negali pareikšti kaltinimo, privalo nustoti bauginę jo klientą. Alegras pasakė, kad negali pareikšti. Kol kas.

– Gal prieš pokalbį su ponia Peri užeitume užkąsti? – pasiūlė Vagneris, mesdamas nuorūką pro automobilio langą.

– Kada nors tave nubaus, – sarkastiškai burbtelėjo Alegras lėkdamas viaduku.

Grįžę į San Franciską, detektyvai sustojo ypatingų sekmadienio pietų tailandiečių kavinėje chaotiškoje Klemento gatvėje. Sintija Peri gyveno už poros kvartalų viename iš eilėmis išrikiuotų Ričmondo daugiabučių. Didelis azijiečių rajonas tarp Aukso Vartų parko ir Presidijaus buvo tapęs antruoju Kinų miestu, nors čia gyveno ir daugiau tautų – kinų, japonų, korėjiečių, pabėgėlių iš Tailando, atvykėlių iš Indokinijos pusiasalio.