Элис Тайтл - Romeo

Gurkštelėjusi konjako Ema atkišo taurę Sarai.

Sara atšlijo.

– Pasakokit, – nekantriai tarė ji. – Jūs sutikot Melanę per paskaitą.

Ema vėl atsilošė, delnais šildydama taurę.

– Tai buvo iškart po antrosios Romeo aukos – na, tada Melanė jo dar nevadino Romeo. Ji kalbėjo apie žudikų maniakų braižą ir motyvus. Ji nenagrinėjo jokio konkretaus psichopato elgesio, tik paminėjo kaip pavyzdį.

– Ką sakė apie jį?

Ema skvarbiai pažvelgė į Sarą, šioji nugręžė akis.

– Pabrėžė, kad Romeo – lyg chameleonas. Jis taip sėkmingai susidvejina, kad tos dvi asmenybės egzistuoja kaip visiškai atskiri žmonės. Lyg Džekilo-Haido versija. Kitu metu tarp tų siaubingų žmogžudysčių jį lengviausiai palaikytum paprastu kaimynu. Atsimenu, dar pasakiau Maiklui Vagneriui, kad ir pati turiu sveikai atrodantį kaimyną pardavėją, netgi juokavau, kad ir Vagneris taip atrodo. Jis nesijuokė.

– Vagneris irgi ten buvo?

– Ir Džonas Alegras.

– Kodėl?

– Kaip minėjau, mieste jau buvo įvykdytos dvi visiškai vienodos žmogžudystės. Policininkai buvo susirūpinę, kad susidūrė su seksualiniu maniaku. Jūsų sesuo buvo tos srities specialistė, todėl jie ir atėjo į paskaitą. Jie kreipėsi į Melanę, kai savo bute Rusijos kalvos rajone buvo rasta trečioji auka – surišta, išniekinta.

– O ko jūs ėjot į seminarą? Rinkot medžiagą laidai? – pertraukė ją Sara, visaip stengdamasi užbėgti už akių tolesnėms šiurpioms detalėms, galinčiom priminti išniekintą sesers lavoną.

Ema neskubėjo atsakyti, lyg pasiklydusi savo regėjimuose.

– Iš dalies – dėl profesinių priežasčių.

– O iš dalies – dėl asmeninių? – spėjo Sara.

Ema linktelėjo.

– Pažinojau Dianą Korbet. Mes nebuvom labai artimos, tačiau draugavom.

– Dianą Korbet?

– Pirmąją Romeo auką, – tyliai tarė Ema.

– O! – Sarą apėmė kaltės jausmas.

Ji taip stengėsi apsiprasti su Melanės žmogžudyste ir jos pasekmėmis, kad visai nepagalvojo apie kitas aukas. Vargšė Ema – per Romeo ji prarado dvi drauges. Koks siaubingas sutapimas.

Sara nevalingai ištiesė ranką, Ema ją paėmė ir dėkinga paspaudė. Sara atsakė tuo pačiu, bet tik akimirką. Šis beužsimezgantis ryšys, nors ir pačios išprovokuotas, kėlė nerimą, kartu keistai ramindamas.

– Ar Melanė pažinojo Dianą ir kitas aukas? – staiga paklausė Sara. O jei tarp aukų yra koks nors ryšys? Gal per seserį ir ji dabar susieta?

– Ne. Bent jau neminėjo. – Ema susimąsčiusi žiūrėjo į Sarą. – Mes keturiese – Melanė, Alegras, Vagneris ir aš – po seminaro užsukom išgerti. Iš tikro tai jiems kilo mintis, kad pakviesčiau Melanę į savo laidą pakalbėti apie Romeo. Per seminarą ji daug kalbėjo apie tai, kad psichopatų ego didžiulis, kad jiems malonu būti dėmesio centre. Melanė tikėjosi, kad Romeo paklius ant viešumos kabliuko ir netgi pamėgins susisiekti su ja per laidą. Policininkai buvo visiškoje aklavietėje – būtų griebęsi bet kokio šiaudo, kad išrūkytų tą niekšą. Po pirmos laidos su Melane mums nedavė ramybės telefono skambučiai, buvome užversti faksogramomis, laiškais, buvo maldaujama daugiau tokių laidų, todėl ir vėl ją pasikvietėm. Melanė dalyvavo keturiose laidose. Paskutinę įrašėm tą dieną, kai…

Ema staiga nutilo, vėl gurkštelėjo iš taurės. Konjako beveik neliko.

– Man patiko Melanė, Sara. Jaučiuosi kalta dėl to, kas atsitiko.

– Kartais man atrodo, kad visi jaučiasi kalti, išskyrus žmogžudį. – Mintyse Sara save įrašė to sąrašo pradžioje.

– Norėjau kuo galėdama padėti policininkams sučiupti Romeo, dabar dar labiau to noriu, – nuoširdžiai pasakė Ema.

– Ar Romeo susisiekė su ja? – vos spėjus šiems žodžiams išsprūsti Sara aiktelėjo. – Dieve, ką aš sakau. Žinoma susisiekė.

– Kiek man žinoma, iki praeito ketvirtadienio vakaro ne. Nei su Melane, nei su manim. Jei būtų bandęs, būtume pričiupę tą psichą.

Saros galva plyšo pusiau. Stipriai užsimerkusi, ji ėmė masažuoti smilkinius. Ant peties pajuto švelnią, guodžiančią Emos ranką.

– Išgerkit konjako, – tyliai pasiūlė Ema.

– Ne, bus tik blogiau.

– Gal baigsim kitą kartą?

Sara suspaudė Emai ranką.

– Turit man pasakyti. Kodėl manot, kad Romeo susirado ir mane?

Jų akys susitiko ir išsiskyrė, tyliai dalydamosi nelaime. Patiko joms tai ar ne, bet ryšys užsimezgė.

– Jis atsiuntė man raštelį.

Sara suspaudė krėslo ranktūrius.

– Kas jame parašyta?

– Tik viena dviprasmiška eilutė, atspausdinta kompiuteriu: „Ji dar nesupranta, bet supras…“

Sara įdėmiai pažvelgė į Emą.

– Ir tai viskas? Daugiau nieko?

– Radau jį darbe ant savo rašomojo stalo kitą dieną po Melanės… – Ema ištuštino taurę. – Jis net nepasirašė. Nereikėjo. Vos palietusi raštelį žinojau, kad nuo jo. Tik nežinojau, kas ta „ji“. O kai pasikalbėjom su jumis kapinėse – supratau. Jis jums taip pat parašė…

– Kažkas man parašė, tačiau bet kas galėjo…

– Kas jūsų raštelyje?

Sara sumišo. Kodėl Ema atmeta netgi galimybę, kad parašyti galėjo kas nors kitas?

– Tai kažkokia iškrypėliška sentimentali užuojauta. Ir kažkas apie tai, lyg mes esame… sielos broliai… Suplėšiau ir išmečiau. – Ji dvejojo. – O šįryt automobilyje radau pigų širdies pavidalo medalioną. Automobilis buvo neužrakintas. Prie mano namų slampinėja visokiausi šunsnukiai – Romeo sekėjai, – kaip juos vadina Alegras. Viešpatie, jie netgi vilki tais šlykščiais Romeo marškinėliais.

– Sakėt policininkams? – paklausė Ema. – Rodėt medalioną?

– Ne. Nereikia iš musės daryti dramblio. Policijai ir taip pakanka rūpesčių. Juk Melanė negaudavo raštelių iš Romeo? Ir kitos moterys… Taip?

– Mane mėginat įtikint ar save? – švelniai paklausė Ema.

Sarai vis labiau spaudė galvą.

– Kodėl jūs manot, kad tai Romeo, – pratrūko ji. – Jūs nieko nežinot. Jūsų raštelis be parašo. Baimės akys didelės. Jei Romeo nori viešumo, tai kodėl nenori, kad visi žinotų, jog jis parašė tą laiškutį ir paliko medalioną? Negi nenorėtų, kad ši naujiena patektų į žinių laidas? Neabejoju, kad norėtų.

– Nusiraminkit.

Sara pašoko ir nužingsniavo.

– Nusiraminti? Kalbat kaip mano draugas Bernis. Negaliu nusiraminti, trankausi į sienas, mane visą skauda. Aš tokia įsiutusi, – ji staiga nutilo. Aišku, ką reikia daryti, jei nori išsaugoti sveiką protą. – Ema, noriu dalyvauti jūsų laidoje.

– Ką? Kodėl?

– Kodėl? Pasakyti tam niekšui, nužudžiusiam seserį, ką apie jį manau. Noriu pasakyti, koks jis šlykštus išsigimėlis. Viešpatie, noriu išplėšti jam širdį, – riktelėjo Sara.

Ema apkabino Sarą, norėdama nuraminti, bet Sara nusipurtė.

– Kada? Kada galiu ateiti? – Turėjo susitarti tuoj pat, kol neprarado drąsos.

Ema dvejojo.

– Rytoj futbolo rungtynių transliacija. Antradienį taip pat visas laikas jau užimtas.

Sara pajuto, kad programos vedėja taktiškai mėgina jos nusikratyti.

– Gerai, trečiadienį, – pareiškė Sara. – Kokiu laiku?

– Mes… pradedam įrašą antrą…

– Laida išeis trečiadienio vakarą?

– Dešimtą valandą.

– Anonsuosite dieną? Pranešite, kad dalyvausiu?

Ema šyptelėjo.

– Galit būti tikra. Mano prodiuseriai bus devintame danguje. Bet, Sara, patarčiau pagalvoti, ar tikrai to norit.

– Labiausiai norėčiau viską pamiršti, bet negaliu. – Sara pakilo ir žengė prie durų. Pusiaukelėje atsigręžė. – Kodėl jūs šiandien kapinėse raminote Robertą Perį? Kas jis jums? – priekaištingai paklausė.