Элис Тайтл - Romeo

– Ar tai vadini santykiais, kas buvo tarp mūsų?

– Sara, tu man tikrai patikai, labai patikai. Ir dabar patinki. Nemanau, kad kada nors tuo tikėjai. Ir dar nemanau, kad žinojai, kaip elgtis. Buvo lengva norėti, o gavus – iškilo rūpesčių.

– Kodėl visada analizuojamas tik mano elgesys? Tu buvai lygiai taip pat susipainiojęs dėl tų mūsų neva santykių.

Jis liūdnai papurtė galvą.

– Su tavim būčiau galėjęs pamiršti Melanę. Kita vertus, gal jos neįmanoma pamiršti. – Jis vėl atsiduso. – Noriu manyti, kad antrą kartą mums būtų pavykę. Tai vienintelė mano paguoda.

Denisonas nuspaudė stabdį, kad nepartrenktų skustagalvio nuoga krūtine, maunančio per gatvę degant raudonai šviesai. Jis pasignalizavo, o pankas, jau saugus ant šaligatvio, parodė nepadorų gestą.

Denisono smilkinyje tvinkčiojo gyslelė.

– Šunsnukis.

Sintija Peri pravėrė duris ir nenuimdama grandinėlės pažiūrėjo detektyvų pažymėjimus. Neaukšta azijietė, Alegras spėjo – korėjietė. Vešlūs juodi plaukai surišti šalikėliu. Graži. Jauna. Nervinga. Vilkėjo chalatu, nors jau sekmadienio popietė.

– Ko norit? – kalbėjo be akcento.

Alegras ėmėsi vadovauti.

– Norim paklausinėti apie jūsų vyrą.

– Mes gyvename atskirai, – sausai atkirto ji. – Aš išsikrausčiau birželio mėnesį.

– Mes žinom, – tarė Vagneris. – Ar galim užeiti?

– Neprivalau su jumis kalbėtis, ar ne?

– Manėm, kad bus patogiau pasikalbėti čia. – Alegras įsikišo pažymėjimą į kišenę. – Jei verčiau norėtumėt, kad išsikviestume į Teisingumo rūmus…

– Tiesiog dabar netinkamas laikas. Negi negalima palaukti? Šiandien sekmadienis, poilsio diena. Turiu sutvarkyti butą, atlikti milijoną darbų. Gal rytoj? Kai grįšiu iš darbo, galėtumėt užeiti…

– Tai ilgai neužtruks, – ramiai tarė Alegras.

– Klausykit, aš turiu svečių. Iš tikrųjų laikas ne pats tinkamiausias…

– Mes ir su juo norėtume pasikalbėti, – pertraukė ją Vagneris.

– Velnias, – sumurmėjo ji, paskui uždarė duris, kad nuimtų grandinėlę. Durys atsivėrė tiesiai į nedidelę menkai apstatytą svetainę, kurioje tebuvo išblukusi pilkšva sofa ir derantis fotelis. Metalinė televizoriaus pakuotė atstojo kavos staliuką, o dvi šakotos pušinės plokštės, padėtos ant plytų krūvelių po langais, – knygų lentynas. Ant vienos iš jų stovėjo televizorius ir grotuvas.

Vagneriui ir Alegrui įėjus į svetainę, Sintijos svečias basas išslinko iš miegamojo. Akimirką ir Alegras, ir Vagneris palaikė jį Periu – panašaus sudėjimo, tokie pat šiaudų spalvos plaukai, toks pat atšiaurus grožis. Akivaizdu, Sintija su vyru išsiskyrė ne dėl jo išvaizdos.

– Kas čia darosi? – Languoti flaneliniai Sintijos draugo marškiniai buvo atsagstyti, nesukišti į džinsus, plaukai susivėlę. Atrodė ką tik išlipęs iš lovos.

Vagneris dalykiškai atsivertė savo didelį bloknotą ir nutraukė tušinuko galiuką.

– Jūsų pavardė?..

– Kokio velnio?..

– Jie policininkai, Semai, – vangiai pasakė Sintija Peri. – Jo pavardė Batleris. Semas Batleris. Jis visai su tuo nesusijęs.

– Judu abu buvote kine Šiauriniame paplūdimyje ketvirtadienio vakarą? – paklausė Alegras.

Sintija atsiduso.

– Jūs dėl tos jo psichiatrės?

– Kieno psichiatrės? – pasidomėjo Batleris.

– Robo psichiatrės. – Sintija perkėlė svorį ant kitos kojos ir vėl sunkiai atsidūsėjo.

Draugas įtariai nužvelgė ją.

– Tu man nesakei, kad jis lankosi pas psichiatrę.

– Nemaniau, kad tau reikia žinoti. Beje, jau nesilanko. Ji negyva.

– Negyva? – pakartojo Batleris.

Moteris padvejojo.

– Nužudyta.

Batleris pagalvojo porą sekundžių, o paskui spragtelėjo pirštais.

– Pala. Turi galvoje tą, kurią nužudė Romeo? Psichiatrę iš televizijos?

Sintija susmuko į vienintelį fotelį.

– Taip, šita. Daktarė Rozen.

Batleris švilptelėjo.

– Viešpatie, tavo vyro daktarė…

Alegras nekantriai krustelėjo.

– Ar galit atsakyti į klausimą, ponia Peri?

– Ko klausėt?

– Ar jūs su Semu buvot kine Šiauriniame paplūdimyje ketvirtadienio vakarą?

Ji lėtai linktelėjo.

– Taip, manau, kad tai buvo… taip, ketvirtadienis. Kaip tik taip, nes penktadienį keitė programą, ir tai buvo paskutinė proga jį pamatyti. Du filmai per vieną seansą. Briuso Li atgimimas. Semas eina iš proto dėl Li.

– „Įtūžio kumštis“. Mano nuomone, šis galėjo būti geriau įvertintas. Ir „Drakono sugrįžimas“, jo geriausias filmas, – Batleris kalbėjo lyg žinovas, matęs visus kada nors sukurtus filmus apie kung fu.

Alegras susiraukė. Šiais laikais visi kritikai.

– Ar buvot priėjusi prie bufeto? – paklausė Sintijos.

Ji padelsė, bet Alegrui neatrodė, kad stengtųsi prisiminti.

– Taip, – pagaliau atsakė ji.

– Kada? – įsitraukė į apklausą Vagneris.

– Per pertrauką, – pasakė Batleris. – Tarp filmų. Apie dešimtą valandą. „Kumštį“ rodė pirmiau – nuo aštuonių. Taip, apie dešimtą valandą.

– Robas ten buvo, – bespalviu balsu tarė Sintija. – Pirko kukurūzų spragėsių. Elgėsi taip, lyg būtų mus atsitiktinai sutikęs, bet…

– Bet ką? – mygo Vagneris.

– Tarkim, jis nuolat mane atsitiktinai sutinka. Ypač kai aš su Semu.

Vagnerio akys nukrypo į Batlerį.

– Matėt Perį prie bufeto ketvirtadienio vakarą?

– Taip, mačiau tą snarglių, – niekinamai prunkštelėjo Batleris ir pažvelgė į Sintiją.

– Dar tau tauškė, kad nepirktum tos plytelės, nes oda suskeldės…

– Matėt jį salėje rodant filmą? – paklausė Alegras.

Batleris papurtė galvą.

– Jis mus sekė, kol įėjom į salę ir atsisėdom, – paaiškino Sintija. – Bet aš tyčia nežiūrėjau, kur jis sėdi. Kai išėjom iš filmo, jo nebemačiau.

– Manot, kad jis įsipainiojęs į to maniako bylą? – Batleris ėmė nervintis.

– Įprasti klausimai, – ramiai tarė Vagneris. – Turim dar keletą, – pridūrė pasisukęs į Sintiją. Balsas buvo ramus, bet žvilgsnis iškalbingas.

Sintija papūtė lūpas.

– Ar tikrai privalau dabar atsakinėti?

Alegras išgirdo jos balse maldaujamą gaidelę. Buvo aišku, kad nenori kalbėti prie draugo.

– Eikim į virtuvę, – pasiūlė jis.

– Nesijaudinkit, – suprato užuominą Batleris, – turiu nėšintis.

Sintijai nepatiko toks sprendimas.

– Juk sakei… – ji nutilo, gūžtelėjo pečiais, o paskui tarė: – Taip, iš tikrųjų.

– Tikrai, Sinde, reikia sėsti prie knygų. – Batleris pasisuko į policininkus. – Vakarais lankau teisės mokyklą. Dieną dirbu finansininkų rajone. Velniava.

Sagstydamasis marškinius, bet nesusikišęs jų jis nuvingiavo prie durų ir stvėrė džinsinį švarką nuo kablio prieškambaryje.

– Paskambinsiu vėliau, Sinde, – šūktelėjo trenkdamas durimis.

Sintijos akys suapvalėjo.

– Labai dėkui! Dabar jis nusprendė, kad mano vyras – psichinis ligonis, ir mirtinai išsigando.

– O jūsų vyras ne psichinis ligonis? – paklausė Alegras.

– Žinoma, ne. Robui tik depresija. Kam šiais laikais jos nėra?

– Kodėl jūs išsiskyrėt? – paklausė Vagneris.

– Ne jūsų reikalas!

Vagneris nepasidavė.

– Nagi, Sinde, ar jis seksualinis iškrypėlis? Gal jus mušdavo, surišdavo?

– Jūs beprotis.

– O gal sužinojot, kad turi meilužę?

Sintijos draugui išėjus policininkai su įkarščiu ėmėsi darbo.

Ji įžūliai pažvelgė į Alegrą.