Элис Тайтл - Romeo

Sara atlyžo prisiminusi, kaip jis padėjo šeštadienio rytą, kai kartu nuėjo paimti drabužių Melanei pašarvoti.

Sekretorė įleido juos pro apsaugos duris. Ema rodė kelią į savo kabinetą koridoriaus gale. Sienas puošė įrėminti diplomai už „Peržengus ribą“ ir kelios tikrai gražios Matiso reprodukcijos. Jos didžiulis stiklo ir vario rašomasis stalas buvo užverstas popieriais, knygomis, žurnalais, kompiuterio instrukcijomis ir kompiuterių diskų krūvelėmis.

– Dirbu šiukšlyne, – linksmai tarė Ema, nors tas guvumas neatrodė tinkamas tokiomis aplinkybėmis.

Jaučiasi kalta, pamanė Sara. Ir turi jaustis. Išdavė mane.

– Sėskim, – pasiūlė Vagneris.

Ema pakluso, grakščiai nusileido į vieną iš pilkšvai žalsvų krėslų prieš rašomąjį stalą. Prie sienos stovėjo didžiulė žalsva sofa.

Sara liko stovėti ir be įžangų puolė Vagnerį:

– Ką ji jums pasakė?

Vagneris atsisėdo ant sofos. Šiandien jis buvo apsirengęs paprastai – žalsvai rusvomis kelnėmis ir pilkšvais marškiniais atraitytomis rankovėmis. Airišką nertinį tik užsimetęs ant pečių. Jis labiau priminė koledžo dėstytoją, nei žmogžudystę tiriantį policininką.

– Sakė, kad gavot žinutę ir papuošalą iš Romeo.

Sara pašnairavo į jį.

– Laiškutis buvo nepasirašytas, o medalionas… Bet kuris kvailys galėjo įkišti jį į mano automobilį.

– Nemanot, kad tai nuo Romeo? – paklausė jis.

– O jūs manot? – įžūliai atšovė Sara.

– Ema sako, kad laiškelį išmetėt.

– Taip. Suplėšiau ir išmečiau į šiukšliadėžę.

– Kodėl? – griežtai paklausė Vagneris pakildamas. – Ar suprantate, kad galbūt sunaikinote labai svarbų įkaltį. Prakeikimas, Sara. Kodėl taip kvailai pasielgėt?

– Maiklai, kodėl puoli Sarą, lyg ji būtų įvykdžiusi sunkiausią nusikaltimą, – įsiterpė Ema. – Ji praėjo pragarą. Nusiramink.

Vagneris stovėjo taip arti Saros, kad ji užuodė citrininį skutimosi losjoną, sumišusį su cigarečių dvoku, įsigėrusiu į drabužius ir sklindančiu jam iškvepiant. Ji žingtelėjo atgal, bet ne dėl kvapo – nuo Vagnerio sklido per didelė įtampa.

– Prisipažįstu, pasielgiau kvailai. Apie nieką negalvojau, tik veikiau. Aišku? – atkirto ji, nukreipdama žvilgsnį į lygias baltas kabineto lubas, lyg ieškodama nusiraminimo.

– Gerai, Sara. – Vagneris nusigręžė. – Suprantu.

– Melas! – Jai nereikia jo supratimo.

– O medalioną taip pat išmetėt?

– Ne.

Vagneris nusišypsojo.

– Gera mergaitė.

– Tik jau nevaidinkit tėvelio! – atšovė ji.

Ema atsikėlė ir priėjo prie Saros.

– Tikras pragaras, – užjaučiamai tarė ji, apkabindama Sarą. – Bet dar ne pabaiga. Pati žinai, Sara. Nesibaigs, kol to niekšo nesučiups.

Niekas niekad nesibaigs, pagalvojo Sara, vis labiau nusimindama. O, jei tik įtūžis nepraeitų. Pyktis neleidžia prasiveržti kitiems jausmams. Pyktį įveiks, o štai kitus jausmus…

– Ar nuo to laiko, kai kalbėjot su Ema po laidotuvių, negavot jokių laiškelių, dovanų? – Vagnerio balsas jau ne toks oficialus, beveik raminantis.

– Ne. Todėl ir pamaniau… Man atrodė… Anksčiau jis taip nesielgdavo? Nesiųsdavo to šlamšto aukų seserims? Ar kitos turėjo seserų, draugių, ar…

Ema nuvedė Sarą į krėslą. Ši nesipriešindama atsisėdo. Ema prisėdo ant ranktūrio, tebelaikydama drėgną Saros ranką. Sara juto užplūstantį dėkingumą. Emos artumas ir parama padėjo šiek tiek apsiraminti, pasijusti ne tokiai vienišai. Akimirką įsivaizdavo, kad tai Melanė laiko jos ranką, Melanė gina ją, Melanė, kurios prisilietimas sako daugiau negu psichiatrų žargono krioklys, taip lengvai besiveržiantis jai iš lūpų.

Jiedvi su Melane retai liesdavo viena kitą – trumpas pakštelėjimas į skruostą per gimtadienius, abi dėl to nesmagiai jausdavosi. Taip reikėjo, buvo įsakyta.

– Pabučiuok seserį, Sara. Ne kiekvieną dieną mano dukra įstoja į Stanfordo universitetą.

Tėvas tiesiog švyti, žvelgdamas į savo brangiąją dukrelę. Toks pasididžiavimas. Toks džiaugsmas. Toks dievinimas.

Sara paklusniai prispaudžia lūpas prie vėsaus, lygaus Melanės skruosto.

– Sveikinu.

Ji šypsosi, lyg tikrai džiaugtųsi, bet visą laiką galvoja: „Nekenčiu tavęs, kad mane apleidai!“

Sara sumirksėjo nesigaudydama, ko detektyvas pritūpęs priešais ją. Ir sutriko nuo įdėmaus žvilgsnio – atrodė, pažiūrėjęs pakankamai ilgai ir įdėmiai, Vagneris įspėtų, kas ją jaudina. Ką gi, šaunesni už jį stengėsi, deja, nesėkmingai.

– Nesakau, kad Romeo ieško su jumis ryšių, Sara. Jei taip, tai tikrai rodytų jo nusikaltimo eigos pokyčius, kiek mums žinoma. Bet negalim nekreipt į tai dėmesio: gal dėl kažkokios priežasties jo elgesys kinta. Reikia labai rimtai apsvarstyti kiekvieną galimybę. Jei paaiškėtų, kad jumis susidomėjo Romeo, galbūt tai būtų esminis bylos lūžis, Sara. Tačiau jei tai tikrai jis, atsiduriate jo beprotybės centre. Nenoriu jūsų gąsdinti. Mes visą parą jus saugosim, neleisim nė plaukeliui nuo galvos nukristi.

– Šaunu, – piktai tarė Sara. – Bet kol mane prižiūrėsite, Romeo galės gundyti kitą auką, ruošdamas ją romantiškai vakarienei dviese jos namuose. Kiek dar bus aukų, kol jį sustabdys?

– Sara, mudu su Ema pakalbėjom ir nutarėm, kad jums neverta dalyvauti laidoje.

– Neverta? Nesąmonė. Ypač jei jūsų versija teisinga. Nėra kitų pėdsakų, ar yra? Jūs nieko neturit, išskyrus mane. Gal priversčiau jį pasirodyti. Jei ieško ryšių su manim, laida paskatins jį toliau bendrauti, tiesa? – Nelaukdama atsakymo Sara pažvelgė į Emą. – Ar dar nereikia filmuotis?

Vagneris nė nekrustelėjo.

– Ne, mes nežinom, koks čia žaidimas ir koks jūsų vaidmuo.

Sara niršiai pažvelgė į jį.

– Aš pati rasiu sau vaidmenį. Kaip man dar pabendrauti su Romeo? Gal manot, kad jei jau man rašo, tai atsiųs atgalinį adresą ir pradėsim susirašinėti? Eisiu į laidą, Vagneri. Išsakysiu savo mintis – ar bent tai, kas iš jų liko per tą niekšą. Ir jūs manęs nesustabdysit.

Vagnerio kantrybė seko.

– Ramiau, panele! Ne jūs vedat šią laidą.

Sara kandžiai šyptelėjo.

– Aš – ne. Ema veda.

– Labai gerai žinot, ką turiu galvoje. Norit atlikti savo vaidmenį? Puiku! Tai saugokite įkalčius ir leiskit mums dirbti savo darbą, – pratrūko Vagneris.

Ema dėbtelėjo į jį.

– Maiklai, nustok vaidinęs policininką.

Sara pažiūrėjo į laikrodį.

– Liko penkiolika minučių. Tau nereikia pasipudruoti ar panašiai?

Ema suraukė tamsius antakius.

– Kodėl neatidėjus keletą dienų, Sara? Tegul policija…

– Yra ir kitų laidų, kur mane sutiks išskėstomis rankomis. Juk tu nedrįsti…

– Galvoju apie tave, Sara, apie tavo saugumą, – atsiliepė Ema. Jos veidas buvo griežtas.

– O aš galvoju apie Romeo. Tebūsiu prakeikta, jei leisiu jam taip lengvai išsisukti, daryti ką nori. Kitą pergalę matys kaip savo ausis. Aš sutrukdysiu. Nenumanau, kokį žaidimą jis žaidžia, bet žinau viena: visada jaučiausi auka – mamos dukrelė – silpna, kompleksuota, nenutuokianti, kaip elgtis, visad besislapstanti, išsigandusi, bijanti net savo pačios šešėlio. Nusibodo. Turiu ką nors padaryti, nes nebepajėgsiu taip ilgiau gyventi. Ar galite tai suprasti?

Ema žvelgė užjaučiamai. Vagneris taip pat. Bet Sarai reikėjo ne jų užuojautos, o veiklios pagalbos.

– Melanė metė jam iššūkį, – ryžtingai tarė Sara. – Pasakė jam ir visiems tai, kas, jai atrodė, jį išgąsdino. Dabar mano eilė. Melanė manė nuspėjusi jo mintis, per daug analizavo. Aš ketinu pažiūrėti tiesiai jam į akis.