Элис Тайтл - Romeo

Vagneris papurtė galvą.

– Tai beprotybė…

– Bet nemanėt, kad buvo beprotybė, kai Melanė dalyvavo laidoje, – atžariai atkirto Sara.

– Norėčiau, kad to nebūtų dariusi… – Jis nusuko žvilgsnį ir nutilo.

– O gal verta pabandyti, Maiklai? – pagaliau pratarė Ema. – Gal tai jį išrūkytų, kaip viliasi Sara.

– Tai man ir kelia nerimą, – burbtelėjo Vagneris.

– Jei prie Saros kimba ne Romeo, o koks kitas šunsnukis, – toliau kalbėjo Ema, – išsakiusi, ką galvoja, Sara bent jau pajus palengvėjimą.

– Žiūrėkit tiesai į akis, Maiklai, – nenusileido Sara. – Šiuo metu aš – geriausias mūsų šūvis…

Vagnerio veidas apsiniaukė.

– Mūsų? Kieno…

Jį nutraukė Emos vidaus telefono skambutis. Ji paspaudė mygtuką. Garsiakalbyje sutraškėjo sekretorės balsas:

– Jus kviečia filmuoti įrašo, panele Margolis.

– Jau einam, Džina.

Vagneris ketino prieštarauti, bet Ema jį nutraukė:

– Ar turi geresnių minčių, Maiklai?

– Nori paklausti, ar turiu blogesnių? – sarkastiškai, bet liūdnai atkirto detektyvas.

Kaulėta jauna moteris, mūvinti džinsais ir vilkinti dulksva palaidinuke, be skrupulų pasodino Sarą ant sukamosios kėdės prie stalo Emos dešinėje. Įspraudė į rankas miniatiūrinį mikrofoną ir liepusi pasikišti po megztiniu, kad nesimatytų laido, prisegė jį prie apykaklės.

Sara vos spėjo susigaudyti, o Ema jau įsispraudė į savo vietą, prisisegė mikrofoną ir raminamai spustelėjo ranką. Kitą akimirką Sara pamatė užsidegant raudoną kameros lemputę priešais Emą.

Apkūnus vyras su ausinėmis ir prie jų pritvirtintu mikrofonu davė ženklą laidos vedėjai.

Šalta, susikaupusi Ema pradėjo kalbėti, tiksliau – skaityti bėgančias eilutes ekrane virš kameros objektyvo.

– Sveiki sugrįžę po pertraukos. Kaip žadėjau, šiandien turime ypatingą viešnią – panelę Sarą Rozen. Visi laidos dalyviai užjaučia ją dėl praeitą ketvirtadienį nužudytos sesers, daktarės Melanės Rozen. Aš įsitikinusi, kad daugelis iš jūsų pradėjote žiūrėti mūsų laidą, kai pateikėme ekspertės Rozen pastabas apie žudiką, vėliau jis ir jai atėmė gyvybę.

Ema pasidėjo rankas ant stalo. Už jos ant sienos buvo daugybė televizorių. Sara spoksojo tiesiai į studijos monitorių. Ekrane buvo matyti tik Ema Margolis, ir žiūrovams atrodė, kad programos vedėja sėdi prie stalo viena. Keistas jausmas – lyg Sara visai neegzistuotų.

– Romeo. – Ema padarė pauzę, žiūrėdama tiesiai į kamerą. – Nežinau, kaip jums, bet man šis vardas stingdo kraują.

Sara žvilgterėjo į suflerio ekraną. Šių žodžių nebuvo. Ema juos pasakė ekspromtu. Vėl nukreipė akis į monitorių – visą ekraną užpildė Ema, veide sielvartas ir neapykanta. Sara juto, kad ir taip abejotina jos tvirtybė ėmė bliūkšti, o pamačius raudoną lemputę ant kameros priešais pasidarė dar blogiau. Dabar monitorius rodė jas abi.

Sara nervingai sumirksėjo, pirmą kartą išvydusi save ekrane. Atrodė siaubingai. Gal nereikėjo atsisakyti grimo? Bet ji atėjo čia ne tam, kad gražiai atrodytų ar surengtų spektaklį. Tai dėl ko? Jei pati žinotų! Jei galėtų perskaityti ką nors suflerio ekrane!

Ema baigė pasiruoštą pristatymą:

– Sara Rozen šį vakarą atėjo pas mus, nes įtūžusi ir paveikta beprasmiškos žiaurios sesers žmogžudystės nori kalbėti, kreiptis tiesiai į žudiką – tiesiai į Romeo. Aš įsitikinusi, kad visi plojate jai už drąsą. Žinau, tai tiesa.

Ema pažvelgė į ją, drąsinamai nusišypsojo.

– Sara…

Staiga Sara pasijuto spoksanti į tuščią suflerio ekraną, į ją nukreiptoje kameroje degė raudona kiklopo akis. Studijoje spengė tyla.

Sara suglaudė ant stalo drėgnus delnus, paskui pasidėjo rankas ant kelių, pažvelgė į monitorių ir pamatė, kad dabar ekrane tik jos veidas. Nors iš tikrųjų Ema sėdėjo visai šalia, Sara pasijuto visiškai vieniša, kaip ir televizijos ekrane. Ji išsigando. Gal bėgti? Bet prisiminė Romeo. Jis sėdės vėlų vakarą ir žiūrės į ją. Jausis išdidus, planuos naują gundymą. O gal jau ėmėsi darbo? Ar jis asistuoja jai? Ar Vagneris teisus? Jam neužteko Melanės? Reikia ir sesers?

Sara trenkė kumščiu į stalą.

– Tu išsigimėli! – suriko Sara kamerai. – Niekingiausias pasaulio šliuže! Ar bent žinai, koks esi šlykštynė? – Jos skruostai degė, balsas trūkčiojo. – Mano sesuo sekė tavo pėdomis, ar ne? Permatė kiaurai tavo ploną apsimetimo apvalkalą, kurio nepajėgė permatyti kitos vargšės tavo nužudytos moterys. Ar ne todėl ją nužudei? Buvo per daug priartėjusi prie tavęs, suprato, koks esi iš tikrųjų. Baily! Išsigandai, kad pagaliau tave demaskuos! O ką manai apie mane? Ar ir aš jau artėju prie tavęs? – Sara drebėjo iš įniršio. – Tu negali toliau siautėti! Tave reikia sustabdyti! Tu bailys… bailys! – Ji daužė abiem kumščiais į stalą.

Daužė netgi tada, kai studijoje paskelbė pertrauką.

Vagneris sustabdė Sarą, einančią prie laukujų studijos durų.

– Kaip jautiesi? – paklausė jis.

– Ne į temą, ar ne? – Sara buvo visiškai sutrikusi, išsekinta savo protrūkio.

Jis nusišypsojo.

– Ne. Atrodė galingai. Kaip Ema sakė – bent jau pajusi palengvėjimą.

– Palengvėjimas dar neatėjo.

Vis dėlto šilta Vagnerio šypsena privertė pasijusti šiek tiek geriau.

– Parvešiu tave namo, – pasisiūlė jis.

Sara žingtelėjo atatupsta. Taip gerai ji dar nesijautė.

– Aš su automobiliu.

Nesiartink prie manęs, Vagneri. Ir taip pakankamai turiu bėdų .

– Sara, neatstumk manęs. Noriu tau padėti.

– Kaip padėjai Melanei? – atšovė ji. Pyktis vėl išsiveržė iš to amžinai pilno šulinio jos viduje. Pykčio persmelkti žodžiai krito lyg smeigtukai į magišką amuletą. – Ko nori? Treniruotis, kol pasieksi tobulybę?

Vagneris gailiai atsiduso.

– Ir mes norim jį sustabdyti, Sara.

Ji pasijuto plėšiama pusiau. To jau per daug. Kad ir kokios negandos ją užklupo, jautė stiprėjantį potraukį Maiklui Vagneriui. Ne, ji nemanė, kad iš to kas nors išeis. Neleis, kad tai įvyktų.

Nespėjus išeiti pro duris, administratorė pravėrė langelį ir pašaukė:

– Panele Rozen. Skambino iš jūsų darbo ir paliko žinutę.

Sara nustebusi priėjo prie langelio ir pasiėmė raštelį. Žvelgdama į Vagnerį pamatė, kad šis sunerimęs, tikriausiai pamanė, kad Romeo jau atsiliepė į jos kalbą.

– Tai iš Bernio, bendradarbio, – pasakė ji Vagneriui, – Eik. Matyt, kas nors įvyko darbe.

– Tikrai nenori, kad palaukčiau ir palydėčiau iki automobilio?

– Dėl Dievo, dabar šviesu. Aplink žmonės. Tikrai nemanau, kad Romeo iššoks iš laiptinės ir nusitemps mane.

– Vis dar netiki, kad jis tau siuntinėja dovanas. Žinok, mes nenorim rizikuoti. Sutariau, kad tave saugos visą parą. Vienas iš mūsų vaikinų lauks prie namų, kai grįši. Važiuosi tiesiai namo?

– Taip.

– Gerai, užeisiu šiek tiek vėliau paimti medaliono.

Ėmusi rinkti darbo numerį Sara prisiminė, kad medalionas automobilyje, tačiau Vagneris jau buvo išėjęs pro duris. Nieko, atiduos vėliau, kai jis užsuks.

Bernis atsiliepė po antro skambučio.

– Ačiū Dievui, paskambinai, Sara.

– Kas atsitiko?

– Kur tu?

– Vis dar televizijos studijoje. Berni, tavo balsas toks liūdnas. Negąsdink manęs.

– Mes abu išsigandę, Sara. Šiandien kai ką gavom su įstaigos korespondencija. Tiksliau, atėjo kartu su kitais laiškais, bet ant voko nėra jokio pašto spaudo. Neklausk manęs, kaip jis įsimaišė į krūvą.