Элис Тайтл - Romeo

– Kokią?

– Jūs mums pasakykit, – pareikalavo Vagneris.

Ji suprato pralaimėjusi.

– Gerai, jei taip norit žinoti, pasakysiu, kodėl išsiskyrėm. Turėjom… sekso problemų. Robas norėjo ko nors nenormalaus, bet ne to, ką jūs manot.

Ji delnais pasitrynė skruostus.

– Viešpatie, tai tikrai labai nemalonu… Jis nemušė manęs, priešingai – norėjo, kad aš jį muščiau. Aišku? – Tamsios Sintijos akys piktai žaibavo. – Supratot? O gal nupiešti? Jis – ne jūsų maniakas. Robas susijaudina jausdamasis ne stiprus, o bejėgis. Lovoje inkšdavo kaip šunytis. Verkdamas prašydavo, kad jį muščiau.

– Ar sutikdavote? – paklausė Alegras.

Sintijos akys prisipildė ašarų, ji nieko neatsakė. Vagneris atsikrenkštė.

– O kaip dėl sekso klubų – tokių pramogų ir viso kito? Jų daug Šiauriniame paplūdimyje ir Somoje. Ar judu kada nors ten lankėtės? Esate privačių klubų nariai?

– Viešpatie, ne! – aiktelėjo ji.

– Gal Robas lankydavosi be jūsų? – nepasidavė Vagneris.

Ji piktai papurtė galvą.

– Ne!

– Tai liga, Sinde, – švelniai tarė Alegras. – Manija.

Ji nukorė galvą, šalikėlis nuslydo nuo galvos ir tamsūs plaukai juoda vėduokle apgaubė smulkų veidelį.

– Sakiau jam, kad mums reikia nueiti pas psichiatrą.

Alegras greit sumetė, kad ji pasakė „mums“.

– Jūs kartu nuėjot pas daktarę Rozen?

– Lankiausi tik porą kartų, – abejingai ištarė ji. – Nutarėm, kad Robui reikia gydytis. Kurį laiką atrodė, kad jam pagerėjo. Mes gražiai, paprastai, švelniai mylėjomės. Suprantat, nuolat. – Sindė išraudo.

– Taip, mes supratom. O paskui? – mygo ją Vagneris.

– O paskui jis iš viso nebenorėjo mylėtis. – Ji padvejojo. – Bent jau su manim.

– O su kuo jis norėjo mylėtis? – paklausė Alegras.

Sintija spoksojo į savo kelius. Jokio garso, tik ašaros ritosi skruostais.

– Nesu tikra.

– Bet numanot? – Vagneris paklausė švelniu, kone glamonėjančiu balsu.

Ji ne iš karto atsakė. Sėdėjo palenkusi galvą, plaukai užkritę. Detektyvai jos neskubino. Ir taip buvo aišku – jau nereikia raginti. Pagaliau pakėlusi galvą atsainiai nusibraukė nuo veido plaukus. Veide atsispindėjo skausmas, pečiai krūpčiojo. Sintija ėmė berte berti žodžius, lyg tikėdamasi kuo greičiau viską išsakyti ir nusikratyti naštos.

– Jis beveik kasdien rašydavo daktarei Rozen tuos pašėlusius, aistringus meilės laiškelius. Tikriausiai nepaisė, kad ir aš juos skaitau. Gal net norėjo, kad skaityčiau. Nė nežinau, ar juos siųsdavo, ar kalbėdavo apie juos per seansus. Žinau tik viena – man jau buvo gana. Ne vien dėl raštelių – dėl visko. Kartą pratrūkau, pasakiau, kad išeinu. Jis atsakė, kad nesupranta kodėl, kad tebemyli mane, kad tai visiškai nesusiję.

Ji nutilo atsikvėpti, nurijo gurkšnį oro ir vėl atsiduso purtydama galvą. Veidas buvo šlapias nuo ašarų.

– Ji jam nepadėjo, pasidarė tik dar blogiau. – Jos žvilgsnis nuslydo nuo Alegro prie Vagnerio. – Negi ji pati to nematė?

Stojusią tylą nutraukė Alegras:

– Ar turit nors vieną iš tų raštelių, kuriuos vyras rašė daktarei Rozen?

Ji pasibjaurėdama papurtė galvą.

– Žinoma, ne.

– Gal jis dar turi?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Nebuvau ten keletą mėnesių.

Vagneris su Alegru susižvalgė. Ar Peris tebelaiko raštelius? Ar siuntė juos Melanei? Ar Melanė jų neišmetė? Jei taip, apžiūrint namą jų nerado.

– Ponia Peri, ar sekėt Romeo žmogžudystes – per televiziją, laikraščiuose? – paklausė Vagneris.

– Ne.

– Sunku išvengti, – spaudė ją Vagneris.

– Beveik nežiūriu televizoriaus.

Abiejų detektyvų akys nukrypo į televizorių.

– Mačiau tik prabėgomis, – prisipažino ji. – Per daug baisu. Kaip galima žiūrėti tokius dalykus? – Ji delnais persibraukė per rankas.

– Pažinojot kitas aukas? – paklausė Alegras.

– Ne. Iš kur?

– O Robis? – pasiteiravo Vagneris.

– Ne! – atkirto Sintija. – Jis nekenčia, kai jį vadina Robiu, nori, kad vadintų Robu.

– Ponia Peri, jūs labai tvirtai pareiškėt, kad Robas nepažinojo nė vienos iš tų moterų. Noriu pasakyti: per daug tvirtai, turint galvoje, kad visai nesidomit tomis žmogžudystėmis, – suabejojo Vagneris.

Jos lūpos suvirpėjo.

– Gerai, gerai. Mačiau jų nuotraukas laikraščiuose ir per vienuoliktos valandos naujienas girdėjau jų pavardes. Šiame mieste tik mirusieji gali būti nieko negirdėję apie Romeo. Kiek žinau, Robas nepažinojo tų moterų. Iš kur būtų galėjęs? Kur būtų jas sutikęs? Jis nebendravo su tokiais žmonėmis. Kai jį išmetė iš darbo, ištisai sėdėdavo namie, beveik niekur neidavo.

– Bet eidavo į tuos psichoterapijos seansus, – pakomentavo Vagneris.

Sintija nusuko žvilgsnį, iš jos išraiškos nebuvo įmanoma nieko suprasti.

– Taip, nepraleido nė vieno, – tarė pabrėžtinai ramiai.

Išeidamas Vagneris atsisuko ir dar paklausė:

– Ar jūsų vyras kartais nesidomi Geršvinu?

– Kas tas Geršvinas?

– Kompozitorius. Ar Robas kada nors klausėsi „Žydrosios rapsodijos“? Gal namie matėte kasetę, kompaktinę plokštelę, albumą?

Ji lėtai papurtė galvą.

– Jis nelabai mėgsta muziką. Buvo įjunkęs į televizorių, iš proto ėjo dėl TV žaidimų. Kai išmetė iš darbo, tik juos ir težiūrėjo. – Pagalvojusi pridūrė: – Atrodė, lyg būtų žinojęs visus atsakymus.

Romeo, kaip ir visi žudikai maniakai, pirmiausiai užsidaro „auros“ fazėje. Tuo metu jis atsiriboja nuo tikrovės. Tai veiksmingas svajojimo ir kūrybinio planavimo laikotarpis…

…jis kuria keistas romantiško asistavimo parodijas. Tai jį tenkina, bet tik iš dalies.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

9

Tu draskai man širdį, vaikuti.

Romeo akys pilnos ašarų. Jos sielvartingas šūksnis aidi galvoje, užpildo kambarį. Skausminga, sielvartinga, priekaištaujanti dejonė atšoka nuo sienų ir lubų, vibruoja nuo baldų, aidi lyg tuščioje kameroje. Nebegali to ištverti, tačiau nepajėgia nutildyti jos balso. Jis skverbiasi pro odos poras, palieka atviras žaizdas. Romeo guli ant lovos nuogas ir mėgina rankomis užglostyti tas atsivėrusias opas. Rankos raminamai tapšnoja veidą ir visą kūną.

Ar matai, koks moku būti švelnus, mylintis?

Pūlingos opos dingsta, oda švari. Jis prispaudžia ranką prie širdies – ji plaka lygiai, tvirtai, kaip ir pridera.

Pasiima Melanės dienoraštį ir įjungia kompaktinių plokštelių grotuvą. Įžanginės „Žydrosios rapsodijos“ natos.

…bet mano kančia, kaip abu žinom, yra mano atgaila.

Jis šypsosi. Nebekentėk, mieloji. Tu buvai teisi, Melane. Išsiskyrei iš kitų. Tikrai mus kažkas siejo. Paaukojau daug laiko ir uoliai stengiausi, kad tai įvyktų, kad būtų tobula mums abiem, kad abu pagaliau atsipalaiduotume ir įveiktume savo kančią.

Jo bruožai griežtėja. Tai kodėl jis vis dar kenčia? Kodėl nepavyko? Kodėl šis melancholiškas priekaištas iš praeities vis dar persekioja, vaidenasi? Melanės atgaila turėjo ištrinti šį balsą. Kur jis padarė klaidą?

Įniršis iškreipia veidą. Melanė jį išdavė. Kaip ir kitos. Kalė! Prostitutė! Kekšė! Kaip ir kitos kekšės.

Jis nebegali pakęsti muzikos, išjungia ir vėl prisimena kiekvieną paskutinio susitikimo su Melane akimirką, ieškodamas klaidų – jos ir savo. Ką jis padarė ir ko nepadarė, kur ji nepateisino jo vilčių?

Iš lėto vizijos keičia pavidalus. Dabar jau ne Melanė maldauja, kad leistų priimti jo dovaną, jo atpildą, jo atpirkimą. Tai Sara. Tai jos ieškojo visą tą laiką, ji – tikrasis iššūkis. Atverčia kitą Melanės dienoraščio lapą.