Элис Тайтл - Romeo

– Gal jis būna nuogas, kai jas tvarko, ar pasiruošęs drabužių, batų pamainą. – Vagneris prisėdo ant porininko rašomojo stalo kampo.

Alegras skaitė pranešimą:

– Spermos pavyzdys patvirtina tą pačią kraujo grupę, kaip ir kiti. DNR tyrimas užtruks kelias savaites, bet, galiu lažintis, taip pat sutaps. Taigi žinome, kad veikėjas tas pats. Telieka jį rasti.

– Aš vis dar manau, kad Peris – geriausias taikinys. Ar nėra nieko naujo apie jį?

– Nieko. Jokio ryšio su kitomis aukomis. Vaikinai visur rodė Perio nuotrauką, bet niekas neatpažino. Tikriausiai mes klaidingame kelyje.

– O kas dar? Atrodo, daktarė jį pažinojo. Visai įmanoma, kad ir Sara jį pažįsta.

– Dar yra buvęs daktarės vyras. Gal jis sudarė tą beprotišką schemą: norėjo pašalinti žmoną, o kitas nužudė tam, kad nukreiptų dėmesį.

– O kaip paaiškinsi laiškelius seseriai?

– Gal jis ir yra tas niekuo neišsiskiriantis psichopatas psichiatro drabužiais?

Vagneris šyptelėjo.

– Tau jis nelabai patinka, ar ne?

– O tau? – šiurkščiai atkirto Alegras.

Vagnerio šypsena paplatėjo.

– Irgi nelabai.

– Tačiau mes kalbame ne apie asmenines simpatijas, – tarė Alegras.

– Be abejonės, Denisonas – kietas riešutėlis. Bet žinai seną posakį, Džonai, net ir kietas riešutėlis kada nors skyla.

Alegras kimiai nusijuokė.

– Kada nors. Taip pasakyk Sarai Rozen. Tai ją tikrai nuramins.

– Liepiau ją saugoti ištisą parą. – Vagneris įsikišo tarp lūpų cigaretę ir prisidegė, stovėjo vos už kelių pėdų nuo prikalto prie būstinės sienos plakato – ČIA NERŪKOMA .

Alegras priėjo prie kavos aparato ir, pažvelgęs į apmūsojusį puodelį, susiraukė.

– Manau, daugiau nieko nenuveiksime, kol jis nežengs kito žingsnio prie Saros.

– Sara – kieta asmenybė. Jos nenuspėsi, – Vagneris nutilo, atsainiai vartydamas pranešimus ant stalo. – Bet kai kuo ji panaši į seserį.

– Ji visiškai sutrikusi. Kuo gi ji tau panaši į Melanę?

– Nežinau, ar mokėsiu paaiškinti. Keista, bet kai pirmą kartą pamačiau Sarą, pamaniau, kad jos su daktare – visiškos priešingybės. Žinoma, ne vien išvaizda – ir kaip asmenybės. Prie Saros sunku prieiti, šiuo požiūriu ji net persistengia. Atrodo, vienu metu veržiasi į visas puses. Daktarė visada žinodavo, ką daro ir kodėl. Šaltakraujiška, aiškaus proto, susivaldanti.

– Kol kas nematau jokio panašumo, – tarė Alegras neišskaitoma išraiška.

– Taip. Vargu ar ir Sara mato. Ji laiko save nevykėle ir mano, kad seseriai viskas sekėsi. Tačiau moka nustebinti ir tikrai mane stebina. Vos manai, kad jau palūš, ji staiga šoka į patį ringo vidurį ir parodo, ko verta. Galbūt ji nelaimės, bet be kovos nepasiduos.

Alegras įsipylė puodelį rytinio pliurzalo.

– Žinai, ką manau apie abi seseris? – iš lėto tarė Vagneris.

– Ką? – Alegras įsimetė kupiną šaukštelį cukraus į puodelį ir pamanė, kad būtų neblogai dar keletas taurelių viskio.

– Tik nesijuok, negaliu kitaip paaiškinti. Jų visuma didesnė už dalių sumą.

Alegras kilstelėjo gauruotą antakį.

– Nori pasakyti, kad negalima lyginti?

Vagneris lėtai linktelėjo ir nusišaipė:

– Ei, juk aš studijavau filosofiją koledže. Ko iš manęs norėti?

Alegras atsisėdo prie savo stalo, pakėlė prie lūpų puodelį, išgėrė per saldžią atvėsusią kavą, nė nejausdamas šlykštaus skonio.

Jis pasiėmė darbinę Romeo bylą, atsivertė skyrių „Aukos“; žvilgsnis nuslydo visų penkių nusikaltimų vietų nuotraukomis, suklijuotomis viename puslapyje.

Diana Korbet – pirmoji žinoma Romeo auka. Balandžio 22 diena. Jos nuotrauka buvo viršuje dešiniame kampe. Aukšta atletiška advokatė, specializacija – bankroto bylos. Lavoną rado šeimininkė jos bute Žaliojoje gatvėje. Diana buvo mirusi jau mažiausiai dvi paros. Šalia Dianos nuotraukos – Dženiferės Hol fotografija. Puikios figūros blondinė, biržos maklerė, draugų nuomone, energinga ir agresyvi. Rado vyras, su kuriuo gyveno dešimt metų. Jis grįžo diena anksčiau iš dalykinės kelionės, norėdamas nustebinti žmoną gimtadienio proga. Dženiferei Hol birželio 9 dieną sukako trisdešimt metų. Tą datą du kartus iškalė jos antkapyje.

Karenos Ostin nuotrauka buvo tiesiai po Dianos. Trečioji Romeo auka – liauna it nendrė, raudonplaukė, strazdanota. Vienos firmos iš Sąjungos aikštės konsultantė. Šefas ją labai vertino, jai ką tik buvo paaukštintos pareigos. Ta proga visa kontora šventė – dvi dienos prieš nužudymą rugpjūčio 21-ąją. Ketvirtoji auka – Margaretė Ana Beiner, graži mažutė brunetė, sociologijos dėstytoja, nužudyta rugsėjo 16-ąją. Nuotraukos kampe ant pietų stalo matyti krištolinės taurės, nepaliestas kiaulienos kepsnys ir kraujuotas peilis, kuriuo ji ketino pjaustyti mėsą.

Ir pagaliau Melanė. Nepadorus išmėsinėto kūno vaizdas ant kraujuotos karamelinės spalvos sofos. Ši nuotrauka buvo vienintelė, į kurią Alegras negalėjo prisiversti žiūrėti.

Jis užvertė bylą ir mintimis grįžo į tą vėlyvą vakarą vasario mėnesį, kai nuėjo į jos kabinetą aptarti žmonos guldymo į psichiatrijos ligoninę.

Jis fotelyje prieš ją, sukryžiavęs kojas, mėgina paslėpti kauburį kelnėse. Ji sėdi prie rašomojo stalo.

– Ar lankysit ją, kol bus ligoninėje? – klausia ji.

– Neketinau… Mes gyvenam atskirai.

Melanė pakyla nuo kėdės, apeina rašomąjį stalą, pasiremia ant jo. Jaudina jos kvepalų aromatas, ilgos gražios kojos, sukryžiuotos ties kulkšnimis. Jaučia, kaip jo vyriškumas dar labiau kietėja, net ima skaudėti.

– Manau, abiem bus geriau, jei nelankysit.

Jam palengvėja ir jis nusišypso. Netgi nereiks jaustis kaltam – laikysis gydytojos nurodymų.

Ji taip pat nusišypso, lyg žinodama, ką jis mąsto, ir ne tik apie Greisę.

– Tu alkanas, Džonai?

Vis tebesišypsodama permeta jį akimis. Jis ją, abu susižvalgo.

– Aš nelabai gera virėja, bet bus skanu, pažadu.

Prakaitas žliaugia. Velniava. Pasakyk pagaliau!

– Ar bus… košerinis?

– Ar tu žydas? – jos tonas atvirai pašaipus.

Jis neįsitikinęs, kad ji neerzina, kad nebando, norėdama įsitikinti, ar tikrai jis toks niekam tikęs vyras, kokį jį vaizduoja žmona.

Ji nejuda, leisdama apsvarstyti pasiūlymą, bet jis žino, kad tiki laimėjusi.

Jis mano, kad tuoj pralaimės, jei dar leis vaizduotei įsisiūbuoti.

Seka jai iš paskos į viršų, gėrėdamasis gundomai banguojančiais jos klubais.

Pasodina jį svetainėje, atneša viskio, netgi neklausdama, ar jis nori. Žino pati. Atsisėda šalia ant sofos, žiūri, kaip jis makteli vienu godžiu gurkšniu, paima iš jo taurę.

Atvirai stebi jo tarpukojį. Tai jį ir jaudina, ir trikdo. Ji čia šeimininkė, ji valdo padėtį. Kažkuri jo kertelė bijo, tačiau ne tokia svarbi, kaip ta liepsnojanti.

Jos lūpos praviros. Kažką sumurma. Jis negirdi, turi pasislinkti arčiau.

Ji vėl pakartoja, garsiau šnibždėdama jam į ausį. Šįkart jis girdi aiškiai.

Sara su Berniu įstrigo transporto spūstyje ant Įlankos tilto. Bernis susirūpinęs žvelgia į ją.

– Sara, tu išsikraustei iš proto.

– Ką dar girdėjai?

– Kodėl nepasakei, kad tas maniakas tau rašo? – priekaištauja jis. – Siuntinėja dovanas?

– Dovaną. Tik medalioną. Kol kas. Juk sakiau, iki šios popietės nežinojau, kas jį atsiuntė.