Элис Тайтл - Romeo

Valgydamas Alegras pasigedo įprasto bokalo šalto alaus. Netinkama diena gerti. Ir ne todėl, kad jis darbe. Apėmė viena iš užsikabinimo nuotaikų. Jei pasiduos, gers iki sąmonės netekimo. Tikriausiai taip ir bus, jei tik šį vakarą atsidurs namie.

Alegras ant šakutės suko tailandietiškus makaronus, tačiau, užuot dėjęs juos į burną, pažvelgė į Vagnerį.

– Penkerios sumautos laidotuvės per tą niekšą, o mes nė velnio nerandam.

Jis sugrupavo visas Romeo aukas, nenorėdamas išskirti paskutinės, lyg galėtų ką nors apkvailinti. Tik jau ne Vagnerį. Alegras žino, kad Melanės mirtis stipriai sukrėtė ir porininką. Neketino apie tai kalbėti. Juodu apskritai nekalbėdavo apie jausmus. Jausmai buvo Melanės teritorija. Taip, gerai pasakyta – buvo. „Imkimės darbo, – įsakė sau Alegras. – Taip saugiau.“

– Ar laidojimo namuose ir kapinėse matei pažįstamų veidų?

Vagneris gūžtelėjo pečiais.

– Galybė tą patį kalbančių galvų, tik tiek.

Alegras susiraukė. Jie jau pro mikroskopą ištyrinėjo tą žiniasklaidos ryklių grupę.

– Gal kai peržiūrėsim Džonsono nuotraukas…

Balsas neoptimistiškas.

– Tas šunsnukis galėjo slėptis šešėlyje. – Vagneris pasmeigė bambuko gabalėlį iš lėkštės su raudonu kario viščiuku. – O gal šįkart jis išlindo į šviesą?

Alegras suprato, kad porininkas turi galvoje Perį.

– Jis vis dar nepasakė, ką veikė, kai buvo įvykdytos kitos žmogžudystės, – priminė Vagneris.

– O tu pats galėtum taip staiga prisiminti? Ar aš galėčiau? Beje, jei Peris būtų pateikęs alibi, kur buvo tuos kitus vakarus, man kiltų daug didesnis įtarimas.

– Tu teisus, – sutiko Vagneris. – Bet vis tiek mums reikės jo ataskaitos. Ir jei iškasim ką nors svaraus, teks gauti leidimą peržiūrėti jo ligos istoriją.

– Pradėsime nuo pokalbio su Viljamu Denisonu. Jis ketina patikrinti Melanės pacientus, atiduoti juos kitiems gydytojams, kai kuriuos pats perimti. Žada gydyti Perį. Tokiomis aplinkybėmis Denisonas galbūt pažeis taisykles ir suteiks žinių apie Perį ar kitus pacientus, kurie galėtų tikti, bent jau nukreiptų mus tinkama kryptimi. Tai išgelbėtų nuo didelio vargo ir daugelio procedūrų.

– Jei Peris sako tiesą, tai gali atsispindėti darbo užrašuose… o gal ir ne, – padvejojęs užbaigė Vagneris.

– Manau, jis išsigalvoja.

– Taip, – svyruodamas tarė Vagneris. – Bet jei ne… netgi jei Melanės užrašuose ir kas būtų – tikriausiai Denisonas nenorės garsinti. Abejoju, ar ryšis juodinti profesinę psichiatrų reputaciją. Noriu pasakyti, kad jei ji būtų prasidėjusi su kitais pacientais.

– Neužbėkim už akių, Maiklai. Jei pasirodys, kad turim paspausti Denisoną, paspausim, kad ir kaip smarkiai reikėtų. Jei bus ką pasakyti, jis pasakys.

Vagneris linktelėjo ir įsimetė į burną gabalėlį viščiuko.

– Ką manai apie Denisoną?

– Nieko ypatingo.

– Turiu galvoj, kaip apie įmanomą žudiką.

Alegras parodė nykščiu žemyn ir apsidrausdamas pridūrė:

– Per tolimas šūvis.

– Ar dėl to, kad jis psichiatras? – puolė Vagneris. – Jei pamąstytum apie daktarės nupieštą Romeo paveikslą, Denisonas puikiai tinka. Gražus, protingas, kerintis, keliantis pasitikėjimą. Be to, kokia maskuotė. Kas įtartų psichiatrą?

– Daugybė žmonių, – atsakė Alegras kreivai šyptelėdamas.

– Sutinku, bet daugybė ir pasitikėtų.

– Jei atsimeni, juodu išsiskyrę.

– O gal ji apsigalvojo? Žinom, kad Denisonas norėjo grįžti pas ją, – svarstė Vagneris. – Gal jie susitaikė? Gal ji jam paskyrė pasimatymą ketvirtadienio vakarą.

– Turės ir jis pasiaiškinti, bet…

– Bet ką? – spaudė Vagneris.

– Nededu didelių vilčių. Neatrodo, kad ji būtų norėjusi taikytis, – tarė Alegras. – Nors, kita vertus, jis atkaklus, – pridūrė atsiminęs nedidelę sceną prie nuovados maždaug prieš mėnesį.

Jis ir Vagneris išeina iš pastato su Melane apie vienuoliktą vakaro po ilgo, varginančio pokalbio. Tą popietę buvo paskelbta apie ketvirtą auką. Margaretė Ana Beiner, graži tamsiaplaukė, Įlankos bendruomenės koledžo sociologijos dėstytoja. Rasta savo bute Satero gatvėje. Rado kolegė, užėjusi pasiskolinti vadovėlio. Širdis prie lavono ant kruvinos lovos priklausė trečiajai aukai – Karenai Ostin.

Denisonas stovi atsirėmęs į savo prabangaus BMW dangtį, bet vos pamatęs juos išeinant iš pastato, skuba prie Melanės.

Melanė ištiesia ranką.

– Eik namo, Bilai, juk susitarėme…

– Aš nesitariau, Mele. Kodėl negalėtume kur nors nueiti ir pasikalbėti? Gal užkąstume?

– Aš jau valgiau.

– O gal nuvežti namo? – nepasiduoda Denisonas.

– Džonas mane parveš.

Denisonas priešgyniauja.

– Galbūt jums pačiam reikėtų važiuoti namo? – Alegro balse suskamba įspėjanti gaidelė.

Denisonas piktai pažvelgia į jį.

– O ką jūs man padarysit? Apkaltinsit valkatavimu?

– Nepradėk, Bilai, – šaltai sako Melanė. – Tik apsijuoksi. Pats žinai, kaip tau tai nepatinka.

– Kodėl taip elgiesi su manimi, Mele? Maniau, mes… – Denisonas žingteli prie jos.

Vagneris čiumpa Alegrui už rankos, nes jis nori pulti prie Denisono.

– Neverta, Džonai.

– Gerai, gerai, einu, – traukdamasis sumurma Denisonas. – Bet ryt paskambinsiu, Mele.

Alegras nežino, ar Denisonas paskambino Melanei kitą dieną, ar jie susitaikė.

Pažvelgė per stalą į Vagnerį. Lėkštėse aušo patiekalai.

– Jis norėjo vėl būti su ja. Tik ar žinom, ko ji norėjo?

Vagneris sulamdė popierinę servetėlę nuo kelių ir numetė ant stalo.

– Jau niekada nesužinosim.

Aš degu. Man negana. Negaliu sustoti. Šaukiuosi tavęs. Netgi būdama su kitais. Bet ir gundydama juos, atsiriboju nuo jų.

M. R. dienoraštis

8

Po laidotuvių Feldmanas į savo Eduardo stiliaus namą Nobhilyje sukvietė daugumą Melanės kolegų, visi sielojosi dėl to siaubingo įvykio. Feldmanas mėgino įtikinti Sarą ateiti nors kelioms minutėms, bet ji atsisakė. Pajėgė susivaldyti per laidotuves, bet dabar, kai viskas baigėsi, norėjo eiti namo, išsimaudyti karštoje vonioje, lįsti į lovą ir ten pratūnoti bent porą dienų.

Atsiriboti nuo viso pasaulio, kol vėl pajėgs mąstyti. Cha!

Bet vos Bernis pasuko į jos gatvę, Sara staiga apsigalvojo ir paprašė nuvežti pas Feldmaną. Bernis nustebo.

– Tikrai to nori, Sara?

– Aš dėl nieko nesu tikra, Berni.

Jis privažiavo aikštelę ir įsuko.

– Žinau, nebuvot artimos su seseria. Galbūt dabar to gailiesi. Mąstai, kad kažką reikėjo daryti kitaip. Tai suprantama. Taip būna. Nepasiduok, brangioji. Tu savaip mylėjai seserį. Žinau, tau labai skaudu.

Sara skausmingai pažvelgė į jį.

– Neversk manęs bliauti, Berni Grosmanai.

– O kodėl ne? – raminamai paklausė jis.

– Todėl, kad ašaros nepadės. Turiu būti pikta. Reikia apsiginti.

– Nuo ko?

Saros mintyse šmėkštelėjo laiškas, medalionas ir tos moters iš televizijos pastaba kapinėse. „Jis bandė susisiekti su jumis?“ Iš kur ji žino? Kas privertė Emą Margolis manyti, jog Sarą susirado Romeo, o ne koks nors išprotėjęs kvailys persekioja.

– Aš sutrikusi, Berni. Ir pikta. Labai pikta. Melanė tiek metų stengėsi sutramdyti tuos iškrypėlius, o dabar vienas iš jų atsimoka… – Sara sugriežė dantimis. – Melanė negyva, o tas pabaisa džiūgauja.