Элис Тайтл - Romeo

Romeo lengvai nuvalydavo pirštų atspaudus, bet nepajėgdavo nuvalyti spermos aplink aukų makštį ir viduje. DNR tyrimai rodė, kad sperma visą laiką to paties vyro. Vadinasi, visas žmogžudystes įvykdė tas pats asmuo arba identiški dvyniai.

Deja, DNR tyrimai nenurodė konkretaus įtariamojo. Jie nesutapo su jokiais FTB turimais pavyzdžiais. Jokių panašių žmogžudysčių neužregistruota kitose grafystėse ar valstijose. Romeo patiko San Franciskas. Bent kol kas.

DNR tyrimų duomenys visiškai įrodytų, kad žudikas kaltas, bet pirmiausia reikėjo jį pagauti.

Alegras spoksojo į peilį medine rankena, gulintį ant grindų šalia kūno. Žmogžudystės įrankis – virtuvinis peilis. Nieko nepaprasto, išskirtinio. Žinoma, be pirštų atspaudų.

– Džonai, – pašaukė Vagneris iš vestibiulio. – Man reikia tavo pagalbos.

Alegras linktelėjo, kaip niekad dėkingas už sutrukdymą. Buvo neįmanoma likti abejingam – auka nepaprasta. Alegras artimai bendradarbiavo su Melane Rozen, ji jam labai patiko.

Tylus ir liūdnas nuėjo į vestibiulį ir padėjo porininkui nutempti, o gal greičiau nunešti žemyn sukrėstą, raudantį vyriškį. Jie norėjo atitraukti Perį nuo siaubingai išniekintos psichoanalitikės, kol ekspertai dar nepradėjo savo darbo.

Kiti tyrimo brigados nariai atvyko nepraėjus nė dviem minutėms, vos Alegras su Vagneriu nuvedė Perį į laukiamąjį, – policijos fotografas su savo aparatu „Nikon“ ir vaizdo kamera, tyrėjas ir jo asistentas, teismo medicinos ekspertas. Visi ramiai ėmėsi darbo. Procedūra įprasta: kruopščiausiai apžiūrėti auką ir pereiti kambarį tankiomis šukomis, baksnoti pincetu, įjungti dulkių siurblį ieškant pirštų atspaudų, ginklų, siūlų, sagų – bet kokių tyrimui naudingų įrodymų. Pagalvėles, paklodes, rankšluosčius rūpestingai supakuos ir veš į laboratoriją teismo ekspertizei, taip pat žmogžudystės įrankį ir kitus daiktus, kuriuos Romeo tikriausiai atsinešė į pasimatymą, ir, žinoma, paliktą širdį.

Dabar, kai gydytoja Rozen negyva, visi ekspertai ir policininkai name žinojo, kokia velniava prasidės. Psichiatrė per šiuos kelis isteriškus mėnesius buvo tapusi vietinės reikšmės žvaigžde. Miesto meras, apygardos prokuratūra, policijos komisaras – visi patirs spaudimą ir perduos jį žemesnėms grandims. Bulvarinių laikraščių žvaigždžių valanda. Pastaraisiais mėnesiais mieste visi kalbėjo apie Romeo, dabar jo vardas nuskambės per visą šalį. Panika, jau ir taip pasiekusi karštligišką aukštį, apims visą San Franciską ir nenurims, kol Romeo nebus pagautas. Pasklido kalbos, kad jau kuriamas televizijos serialas. Vienintelė kliūtis – rasti Romeo vaidmens atlikėją. Prodiuseriai delsė, kol bus sučiuptas tikrasis. O dabar aukos vaidmeniui kvies pretendentes, panašias į gydytoją Melanę Rozen.

– Man bloga, – liūdnai sumurmėjo Peris, lyg skudurinė lėlė sudribęs ant kėdės daktarės kabineto laukiamajame.

– Vemsit? Norit į tualetą?

Peris papurtė galvą. Vagneris įpylė šalto vandens į popierinę stiklinę. Peris ją atstūmė, ir Vagneris pats jį išgėrė vienu mauku. Alegras iš sulamdyto pilko švarko kišenės išsitraukė gabaliuką kramtomosios gumos, kad nuslopintų rūgštų skonį burnoje. Peris vėl tyliai pravirko.

Laukiamąjį nušvietė saulės spinduliai, prasiskverbę pro tirštą ryto rūką ir didelį arkinį langą, pro jį atsivėrė miesto vaizdas, tarsi stačios kalvos į Lombardo gatvę ir Marino rajoną atvirukas. Vagneris lėtai nužvelgė mažą, neperkrautą erdvę, nebalinto lino spalvos sienas ir skoningas japonų graviūras ant jų. Keturi krėslai, aptraukti pilkšvu tvidu, supo stiklinį kavos staliuką, stovintį ant marmurinio kubo, ant staliuko gulėjo tvarkingai sudėtų žurnalų krūvelė.

– Turime jūsų kai ko paklausti, Peri, – tarė Alegras sėsdamas ant kėdės prie verkiančio paciento.

Peris papurtė galvą ir sumojavo rankomis. Alegras pažvelgė į Vagnerį prie lango. Vagneris gūžtelėjo pečiais, iš vidinės mėlynos sportinės striukės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį „Kamel“ ir atplėšė įgudusio rūkaliaus judesiu.

– Maniau, metei, – pasakė Alegras.

– Ir aš maniau, – atsakė Vagneris ir prisidegė cigaretę. – Ponas Peris teigia, kad atėjo čia šiek tiek prieš aštuonias. – Jis vėl pažvelgė į Perį. – Taip?

Peris neatsakė.

– Laukujės durys buvo neužrakintos. Ar taip sakėt, ponas Peri? – vėl paklausė Vagneris.

Šį kartą Peris vos regimai linktelėjo.

– Kodėl lipot į viršų? – paklausė Alegras.

– Ji… neišėjo… manęs pasitikti.

Alegras delnu pasitrynė neskustą žandą.

– Taigi nusprendėte užlipti į viršų ir ją pasikviesti.

– Ji… visada… ateidavo laiku. Iš pradžių… perėjau… vestibiulį.

Pro arkines laukiamojo duris Alegras matė prieškambarį ir uždarytas Melanės Rozen kabineto raudonmedžio duris.

– Manėte, kad ji užtruko su kitu pacientu?

Peris tebekūkčiodamas papurtė galvą.

– Ne, aš… jos… pirmasis… penktadieniais.

Detektyvai susižvalgė, abu pajuto, kad Peris kažkaip ypatingai ištarė „pirmasis“. Lyg didžiuodamasis, lyg jausdamasis labai svarbus.

– Ką darėt? – paklausė Alegras. – Pažiūrėjot, ar ji ten?

Peris linktelėjo, nusišluostė šlapią veidą flanelinių marškinių rankogaliu, paskui įspraudė ranką tarp suspaustų šlaunų.

– O kai pamatėt, kad jos nėra? – mygo Vagneris.

– Aš susirūpinau… Pamaniau, gal ji… susirgo… ar apalpo… ar kas nors…

– Ar pasibeldėte, prieš įeidamas į svetainę? – paklausė Alegras.

Peris žvilgtelėjo į jį paraudusiomis akimis.

– Žinoma, pasibeldžiau, – balse suskambo priešiškumo gaidelė.

– Ar esat buvęs viršuje?

Perio veide ėmė trūkčioti raumuo.

– Ne, – išspaudė pro sukąstus dantis.

– Jūs šiek tiek užtruksite, – tarė Alegras. – Gal norėtumėt paskambinti į darbą ir pranešti, kad…

– Aš nedirbu. Buvau atleistas. Esu kompiuterių inžinierius. Ir labai geras! – rūsčiai pasakė Peris. Ir pagyrūniškai.

Alegras žvilgtelėjo į Vagnerį. Kas atsitiko sielvartaujančiam pacientui?

– O kaip jūsų šeima? – paklausė Alegras.

– Žmona mane paliko, – Perio balsas nuskambėjo veikiau piktai negu liūdnai. – Visi prakeikti jos draugai sakė, kad aš nevykėlis.

– Iš kur žinot? Žmona pasakojo?

– Nenoriu apie ją kalbėti. Ji su tuo visai nesusijusi. Palikit ją ramybėje. Sakau jums, aš nebeištversiu! Ar galiu eiti namo? Aš viską papasakojau. Jūs neturite teisės…

– Susitikinėjate su kuo nors? Turit draugę? – nenusileido Alegras.

Perio bruožai atsileido, veide vėl pasirodė sielvartas.

– Dabar nieko neturiu. Nieko. Viskas? Patenkinti? – Susigūžė, rauda dar didesne jėga supurtė jį.

Vagneris, surūkęs cigaretę iki pat filtro, pasidairė peleninės. Jos nebuvo. Prisiminė Melanę sakius, kad neleidžia pacientams rūkyti nei laukiamajame, nei kabinete. Iš pradžių pasijuto šiek tiek kaltas pažeidęs taisyklę, o vėliau – menkysta. Koks dabar skirtumas? Užgesino cigaretę į bato padą ir kiek padvejojęs nuorūką įsikišo į striukės kišenę.

Alegras nutarė trumpam nutraukti apklausą. Mostelėjo Vagneriui, nuėjo į vestibiulį.

– Romeo braižas visame name. Neatrodo, kad įsiveržta jėga.

– Vadinasi, ji pati įsileido tą išgamą, – burbtelėjo Vagneris. – Buvo lyg ir pasimatymas…

„Kaip ir kiti“ liko neištarta.

Jie abu stovėjo sutrikę, jausdamiesi nesmagiai, nė vienas nepajėgdamas nuslėpti sielvarto.