Элис Тайтл - Romeo

– Tikriausiai Romeo mano, kad pernelyg paprasta užkariauti prostitutę ar moksleivę, – Melanė kalbėjo tvirtu, autoritetingu balsu. – Jį traukia dominuojančios moterys, iš pažiūros stiprios ir susivaldančios.

– O iš tikrųjų? – pertraukė ją detektyvas Vagneris. – Manau, turite galvoj tą mūsų iškastą informaciją, kad pora aukų buvo sadomazochistės.

Melanė griežtai pažvelgė į jį.

– Manau, visas aukas prie to vyro stūmė poreikis, ilgesys, noras, kad joms vadovautų sekse. Jos pačios leidosi… iki tam tikros ribos.

Vagneris palinko į priekį.

– Kodėl leidosi? Kodėl moteris nori būti auka?

– Detektyve Vagneri, kai kurios moterys turi tiek nedaug savigarbos, joms atrodo, kad nusipelno pažeminimo, – pamokomu tonu atsakė Melanė. Kamera vėl pritraukė jos veidą. – Pažeminimas gali tapti manija. Kaip narkotikas. Galbūt Romeo gali suteikti moterims trokštamą pusiausvyrą, įkūnyti įžūliausias fantazijas, slapčiausius poreikius jų neteisdamas.

– Ne, jis jų neteisia, – burbtelėjo Alegras. – Tik išmėsinėja.

Stojo tyla, kurią nutraukė detektyvas Vagneris.

– Ką dar galite pasakyti apie tą iškrypėlį?

– Bėda ta, – šaltai atsakė Melanė, – kad pažvelgę į Romeo, netgi pabendravę su juo, nepasakysit, jog tai iškrypėlis. Jis tikriausiai netgi gana patrauklus.

– Turit galvoje gražus? – paklausė Vagneris.

Melanė gūžtelėjo pečiais.

– Išvaizda – subjektyvus dalykas, detektyve. Sakyčiau, jis žavus, patraukiantis. Pabaiga siaubinga, bet iš pradžių Romeo pavyksta įgyti aukų pasitikėjimą. Iš to, ką radote tirdami žmogžudystes, matyti, kad tie susitikimai prasidėdavo kaip pasimatymai. Trys iš keturių aukų buvo padengusios stalus romantiškai vakarienei dviem. Žvakės, šampanas.

– Taigi jūs teigiate, kad jis psichinis ligonis?

– Jei jūsų terminas „psichinis ligonis“ reiškia „nepakaltinamas“, – vėl autoritetingai pareiškė Melanė, – tai einate klaidingu keliu. Romeo – seksualinis psichopatas. Teisme jo niekad nepripažins bepročiu, nes tikras seksualinis psichopatas lengvai skiria, kas teisinga ir kas neteisinga. Mes kalbame apie prievartą – nenugalimą potraukį. Romeo, kaip visi seksualiniai grobuonys, slapta jaučiasi bejėgis. Tik įniršis ir žiaurumas padeda įveikti šį jausmą. Ritualinis žudymas ir kūno išniekinimas leidžia pasijusti galingam. Tas pašėlęs galios poreikis persiduoda ir jo aukoms. Manau, jis išsisuka dėl to, kad šiai galiai paklūsta net pareigūnai, tarp jų ir policija.

– Taip, tikrai, – šiurkščiai pritarė Alegras. – Keturios moterys išžagintos, išniekintos, išskrostos, o mes neturime nė menkiausio pėdsako. Ką pasakysit, daktare? Ar Romeo iš tiesų toks gudrus, ar kol kas jam labai sekasi?

– Tikriausiai ir tas, ir tas, – atsakė Melanė.

– Tik blogai, kad jo aukoms trūksta šių savybių, – rūgščiai pridūrė Vagneris.

Pirmą kartą Melanės balsas suvirpėjo.

– Blogai? Detektyve, aš pasakyčiau – tai tragedija.

Sara išjungė televizorių. Romeo istorija kėlė pasibjaurėjimą. Pykino vien pagalvojus, kad egzistuoja toks sadistiškas padaras. Kad yra moterų, kurios iš išorės atrodo tvirtos tik todėl, kad jų sieloje slypi liguistas, beviltiškas poreikis būti valdomoms ir pasiduoti. Kad jos pačios sesuo šio išprotėjusio žmogžudžio istoriją pavertė asmenine byla – cause celebre .

Tik tu supranti mano kovą. Praradusi tave, prarasiu ir save.

M. R. dienoraštis

2

Penktadienio rytą po aštuonių dvidešimt detektyvas seržantas Džonas Alegras su porininku detektyvu Maiklu Vagneriu atvyko į gydytojos Melanės Rozen namus Skoto gatvėje. Vieta jau buvo saugoma. Uniformuotas policininkas, stovintis prie laukujų durų, linktelėjo jiems ir pasitraukė į šoną. Vestibiulyje juos pasitiko Džonsonas ir Rodrigesas, žmogžudysčių skyriaus detektyvai, iškviesti vos radus lavoną. Teismo medikai jau ruošėsi išeiti. Jiems nekilo jokių abejonių.

– Kas verkia? – paklausė Alegras Rodrigesą, išgirdęs kūkčiojimą viršuje.

Rodrigesas, tvirtas, trisdešimt penkerių metų vyriškis, gūžtelėjo pečiais.

– Vyrukas, radęs ją ir iškvietęs policiją. Visai palūžęs. Nepavyko iš jo nieko iškvosti, išskyrus vardą. Peris. Robertas Peris – vienas iš jos pacientų. Galbūt judviem pavyks ką nors išpešti, kol čia aplink apžiūrėsim. Atrodo, viskas įvyko vakar vėlai vakare. Paklausinėsim, ar niekas nieko nematė įeinant į namą ar iš jo išeinant. Niekad nežinai. Juk kada nors jis turėtų palikti kokią nors spragą?

Alegras linktelėjo visai ne optimistiškai. Keturios nužudytos moterys. Dabar jau penkios. Jokių liudytojų. Ilgos valandos, savaitės, mėnesiai ieškant įkalčių, ir jokio postūmio. Patikrinti visi įmanomi pėdsakai, nors jų būta nedaug, ir kiekvieną kartą – aklavietė. Romeo suko aplink juos ratus.

Rodrigesui ir jo porininkui išėjus, Alegras su Vagneriu užlipo į viršų ir rado gailiai vaitojantį Robertą Perį. Peris gulėjo susirietęs gemalo poza ant kilimo antro aukšto aikštelėje, tiesiai prieš arkines psichiatrės svetainės duris.

– Jėzau Kristau! – kimiai sušvokštė Alegras ir nurijo gerkle kylantį kamuolį.

Ant karamelinės dvivietės kušetės tysojo nuogas, surištas ir groteskiškai išniekintas Melanės Rozen kūnas. Jos atviros neregės akys buvo nukreiptos į kambarį. Alegro šnerves pripildė sumišęs kraujo, vėmalų ir pūvančios mėsos dvokas. Tas dvokas jam ne naujiena, bet nuo to nebuvo lengviau. Ypač šį kartą.

Pažvelgęs į kambarį, Vagneris pajuto virpulį viduriuose, bet nieko nepasakė, tik greit nukreipė žvilgsnį į Robertą Perį. Nejausdamas kojų, detektyvas priklaupė prie raudančio vyriškio.

– Nulipkim žemyn, pone Peri. Ten bus patogiau kalbėtis.

Peris nereagavo į pasiūlymą. Rankas prispaudęs prie klubų, veidas lyg kreida, šiurkštūs smėlio spalvos plaukai šlapi nuo prakaito. Atrodė siaubingai, tačiau vis tiek matei jį esant ryškaus grožio. Vagneriui Peris priminė jauną Robertą Redfordą, apsivilkusį madingais kasdieniais drabužiais. Raudoni languoti flaneliniai marškiniai, mėlyni džinsai, turisto aulinukai, visas tarsi iš L. L. Bino katalogo.

Kol Vagneris kalbėjosi su Periu, Alegras apsimovė chirurgines pirštines ir ryžtingai žengė prie lavono. Pasilenkė prie kūno: tas pat, ką jau buvo matęs keturių ankstesnių Romeo aukų atvejais – atvira krūtinės ląsta, riešai ir kulkšnys surištos baltu šilkiniu šalikėliu, susiraukšlėjusi apipuvusi širdis ant kairės krūties. Nėra abejonės – ekspertizė parodys, kad širdis Margaretės Anos Beiner, ketvirtos aukos.

Ką sakė Melanė? „Žudikas susitikimo vietoje ką nors palieka, o kai ką pasiima.“ Tikra tiesa. Kiekvieną kartą pasiimdavo aukos širdį. Melanė ją vadino žudiko totemu arba suvenyru. Jis visad palikdavo senąjį totemą. Melanė turėjo savo versiją, kodėl jis taip daro, bet, jos autoritetinga nuomone, svarbiausia, kad Romeo – labai protingas maniakas.

Kol kas jis apdairus ir nepalieka jokių nusikaltimo pėdsakų. Alegras buvo tikras, kad ir kiti žudiko atsinešti daiktai – butelis prancūziško šampano ant kavos stalelio, žėrintis kompaktinės Geršvino „Žydrosios rapsodijos“ plokštelės dėklas ant grindų šalia kušetės, pati plokštelė ant grotuvo – bus visiškai švarūs, lygiai kaip praeitą kartą.

Šiuos daiktus buvo galima nusipirkti ar nukniaukti bet kurioje San Francisko ar aplinkinių rajonų parduotuvėje. Tiriantys bylą policininkai jau buvo aplankę begales gėrimų, audinių ir plokštelių parduotuvių ir nieko neaptiko.