Элис Тайтл: Romeo

– Perduok linkėjimus, – abejingai tarstelėjo Sara.

– Tėčiui ar Feldmanui?

– Pati nuspręsk, sese. Tu psichiatrė.

– Pasakyk, ką matai?

Sara užsidėjo akinius, atsistojusi prieš molbertą mažoje viršutinio aukšto studijoje Somoje, apleistame sandėlių rajone į pietus nuo Tenderloino. Patalpa buvo prisigėrusi aliejinių dažų, terpentino tvaiko. Ir keptų lašinukų – Hektoro Sančeso pusryčių – kvapo.

– Na, – nekantriai paragino dailininkas neskubančią atsakyti Sarą.

Ji atsikrenkštė. Hektoro paveikslas kėlė nerimą, tačiau ir dėmesį prikaustė.

– Primena jūrą per audrą. Sąmyšis, žiaurumas, įniršis, bet ir jaudina. Justi didelė jėga.

– Ar jį galima palyginti su… – balsas nutrūko, galva nusviro, lyg sprandui būtų per sunku ją išlaikyti. – Tu žinai, – sumurmėjo jis.

Sara atsigręžė į pacientą. Hektoras Sančesas visai neprimena dailininko. Kai prieš porą mėnesių pirmą kartą įėjo į jos kabinetą Reabilitacijos centre, palaikė jį darbininku, spėjo esant dokininką. Maždaug trisdešimties, stambus, raumeningas, vėjaraupių randais išmargintas veidas, trumpi juodi plaukai, tamsi Lotynų amerikiečio oda, ant peties didelis akmens luitas.

– Ar patikėsi, jei pasakysiu, kad geresnis? – Sara buvo mačiusi jo prieš avariją tapytus darbus, ištikus smarkaus įniršio ir nevilties priepuoliui jis juos suraižė virtuviniu peiliu.

– Nemeluok!

Sara gūžtelėjo pečiais.

– Matai mano mintis? Tai kodėl klausi?

Sančesas nusiplėšė tamsius akinius ir įtūžęs nusviedė per studiją.

– Viskas mėšlas. Neįsivaizduoju, kodėl leidausi įkalbamas. Nesąmonės! Ir tu tai vadini reabilitacija? Matyt, esi gerokai kvėštelėjusi, jei sumanei šį kvailą planą. Tapsiu pajuokos objektu.

Sara priėjo prie Hektoro, sėdinčio ant medinės taburetės ir rankas susigrūdusio į dažais ištepliotų džinsų kišenes. Jos apyrankės skambčiojo. Įdėmiai pažvelgė į jo veidą, nesibjaurėdama išvirtusiais aplink jo akis randais. Dabar jų neslėpė tamsūs akiniai, o raukšlėti vokai dengė tamsias lyg razinos akis. „Prieš motociklo avariją jo akys tikriausiai buvo nepaprastai seksualios“, – liūdnai pagalvojo Sara.

– Tu ne pajuokos objektas, Hektorai, tu – dailininkas.

– Aklas kaip kurmis.

– Tu aklas dailininkas. Ko nepajėgei matyti akimis, tapydamas šią drobę, matei vidumi. Viskas išsiveržė – piktai ir gyvai, niūriai ir grėsmingai. Patinka tau ar ne, bet tai velnioniškai puiku.

Griežtai sučiauptos Hektoro lūpos staiga išsikreipė į pašaipų vypsnį.

– Keikiesi? Nelabai profesionaliai, panele Rozen.

Sara spustelėjo dailininkui petį.

– Leisk man atsipūsti, vaikine. Turiu aplankyti dar porą žmonių. Be to, kabinete užpildyti krūvas popierių.

– Viešpatie, koks nuobodus tavo gyvenimas, Sara. Tau ir pačiai nepakenktų šiokia tokia reabilitacija. – Jis ištiesė ranką ir pirštais suėmė jos žastą. – O ką, jei mes nueitume šįvakar kur nors užkąsti?

– Hektorai, tu žinai taisykles. Negaliu eiti į pasimatymus su pacientais.

– Taisyklės – švaistyklės! Tau reikia daugiau valgyti. Liesa kaip turėklas, ranka lyg vištos koja.

– Aš ryju kaip kiaulė, tik viską sudeginu, – įžūliai tarė ji.

Jis žvelgė į ją neregio akimis.

– Pasakyk man, ką aš matau, Sara.

Sara krūptelėjo.

– Ką?

– Tu žinai. Pavaizduok save kaip piešinį.

– Nori aprašymo?

– Aha, – nusišaipė jis. – Pradėk nuo galvos ir pamažu leiskis iki pėdų.

– Gana, Hektorai. Neturiu laiko. – Ji ištraukė ranką.

– Aš pasakysiu, ką žinau iš savo šiek tiek įžūlaus grabaliojimo, – tarė jis, geidulingai šyptelėdamas. – O tu užkamšysi spragas. Pavyzdžiui, žinau, kad tavo labai trumpi plaukai, panašūs į dygliakiaulės, – tikriausiai pati juos kerpiesi. Rengiesi kaip suknista čigonė – ilgi, nutįsę sijonai, apdribusios, dukslios palaidinukės, sandalai.

– Iš kur žinai apie sandalus?

– Jie smukčioja, kai vaikščioji. Kur aš sustojau? Aha. Puošiesi kaip sumauta Kalėdų eglutė. Daug aukso…

– Sidabro, – pertraukė ji.– Nemėgstu aukso.

– Taip. Sidabras tinka. Ir apsikarsčiusi karoliais. Dar dideli auskarai, vėriniai, apyrankės. Sakiau, tu kaulėta, bet lažinuosi, kad slepi daug geresnę figūrą, nei apsimeti.

Sara neramiai sukrutėjo.

– Ko, po velnių, tu nori, Hektorai? Mano liemenėlės dydžio? – suirzo ji.

– Trisdešimt antras B?

– Ar tu tikrai aklas?

– Manau, tu pritrenkiamai patraukli, bet kaip įmanydama tai slepi.

Ji ironiškai nusijuokė.

– Vienas – vienas. Man reikia eiti. Pasimatysim po dviejų savaičių. Tiesa, rytoj trečią valandą Arkinas iš Bomono galerijos ateis pažiūrėti tavo šedevro, gražiai elkis su juo, gerai?

Ji nusiėmė akinius, įsikišo juos į didelį medžiaginį krepšį, kabantį ant peties, ir pasuko prie durų.

– Ei, Sara! – šūktelėjo jis.

– Ką?

– Juk tau patinka vaikinai?

– Tik ne tada, kai jie lyg rakštis užpakalyje. – Ji atidarė duris. – Iki pasimatymo, Sančesai.

Jis nusijuokė.

– Pasimatysim, Rozen. Mano sapnuose.

Artėjo to paskutinio spalio ketvirtadienio vidurdienis. Sara išėjo iš Reabilitacijos centro Edžio gatvėje ir pėsčia patraukė Vaneso gatve į savo skyrių netoli Visuomenės centro. Ėmė dulkti lietutis. Ištisas savaites San Franciske nelijo. Gražios dienos, slenkančios viena paskui kitą, varė iš proto vietos meteorologus, – orų prognozės buvo nuobodžios. Dulksna tikriausiai praskaidrino jiems nuotaiką, to nepasakytum apie Sarą. Jai tiko puikus oras, o lietus išmušdavo iš vėžių. Staiga prisiminė save – aukštą, nerangią, vos trylikos metų sulaukusią mergaičiukę, stovinčią prie savo kambario lango, ką tik įsikrausčiusią į nejaukų Viktorijos stiliaus namą Skoto gatvėje. Veidas prispaustas prie vėsaus stiklo, lietus vis pila, o ji spokso į įlanką ir Aukso Vartų tiltą, apgaubtą rūko. Ašaros rieda stiklu.

Tada nekentė to namo Ramiojo vandenyno aukštumose. Ir dabar nekenčia. Tėvo namas. Dabar sesers. Na ir gerai. Sara niekada jo nenorėjo. Ta vieta kėlė tik nemalonius, liūdnus prisiminimus. Likimo ironija – juk jie, kraustydamiesi iš Malūno upės slėnio, bėgo nuo nemalonių, liūdnų prisiminimų. Nuo kai kurių dalykų neįmanoma pabėgti, nebent prisiversi nekreipti dėmesio. Arba dar geriau – visai išmesti juos iš galvos. Sara nemanė, kad turi daug gebėjimų. Tačiau vieną tikrai turėjo – talentą prisiversti užmiršti… Kone visada pavykdavo.

Vis dėlto šiandien nuotaika buvo bjauri, ir talentas apvylė. Prisiminimai žybsėjo lyg geltonos signalinės šviesos. Dėl šių neramių vizijų Sara kaltino lietų, tą kvailą sapnuotą košmarą ir rytinį sesers skambutį. Kažin ar Melanė tikrai sėdėjo ant tėvo kelių slaugos namuose? Sara užsimerkė, pajutusi nemalonų karštį, sklindantį kūnu, nors žvarbus vėjas čaižė ją vis smarkėjančio lietaus čiurkšlėmis.

Moteris, spraudžianti tojotą į nedidelį tarpą prieš Deiviso biurą, netyčia spustelėjo sireną. Sara išplėtė akis.

Sparčiai besiniaukiančiame danguje atklydusi iš įlankos ir plačiai išskleidusi sparnus pralėkė žuvėdra. Sara beviltiškai norėjo skristi. Skristi, skristi iš čia.

Pasiekusi Reabilitacijos skyrių, įsikūrusį neišvaizdžiame dangoraižyje ties Vaneso ir Heizo gatvių sankirta, Sara buvo jau visiškai sušlapusi ir sužvarbusi.

Ji dirbo čia pastaruosius šešerius metus – nuo tada, kai gavo reabilitacinio konsultavimo magistrės laipsnį San Francisko valstybiniame universitete. Atlyginimas nedidelis – daug mažesnis už tą, kokio, kaip manė tėvas ir sesuo, Rozenai verti. Saros skonis, skirtingai nei jų, nereikalavo brangių daiktų, ji netroško didelių laimėjimų. Jei ne popierizmas, būtų visai patikę dirbti reabilitacijos konsultante. Jautėsi turinti tikslą, esanti reikalinga. Patiko dauguma pacientų – tie keturiasdešimt šeši invalidai, arba žmonės su fizine negalia, taip reikėjo vadinti, kad nepadarytum politinės klaidos. Dauguma Saros pacientų nekreipė dėmesio, kaip juos vadina, tetroško, kad jų gyvenimas grįžtų į vėžes, norėjo išmokti kokio nors amato, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui, ir dar – kad juos paliktų ramybėje. Sara troško to paties.