Элис Тайтл - Romeo

– Taip.

– Klausyk, brangioji. Aš ne psichiatras, bet manau, kad tau nepadės, jei tūnosi savo bute ir klejosi. Eikim kartu papietauti ar papusryčiauti. Nesvarbu. Regis, tau vėl teks pasiskolinti vieną iš mano kostiumų. Dabar, kai tapai televizijos žvaigžde, žurnalistai vėl apgulė mūsų duris.

– Velnias!

– Nesijaudink. Kartą juos jau apkvailinom. Ateik pas kaimyną, ir aš padėsiu užsimaskuoti.

– Ne, negaliu visą laiką jų vengti. Padarysiu jiems trumpą pareiškimą. Galės būt laimingi.

– Gerai, pasakyk tiesą. Tai kur pietausim? Aš vaišinu.

– Negaliu.

– Kodėl?

– Reikia užeiti pas vieną pacientą. – Sara galvojo apie Hektorą Sančesą. Vakar jis skambino į namus po „Peržengus ribą“. Ji nekėlė ragelio, bet gaviklyje palikta žinutė rodė, kad jis susirūpinęs ir sunerimęs.

– Eikvoju jėgas, mėgindamas įtikinti tave sušlapti kojas, o tu staiga nusprendi šokti į vandenį nuo tramplino. Iš tiesų, Sara, nemanau, kad turėtum taip greit pradėti dirbti.

– Vike, tu man labai padedi. Bet darbas – vienintelis dalykas, kurio man reikia. Tikrai. Reikia grįžti prie įprasto režimo. Kad visa kita liktų praeity.

Kad liktų praeity? Juokinga! Nebus jokio įprasto režimo, apskritai nieko, kol Romeo laisvėje.

Policininkas civiliais drabužiais prie Saros namo stengėsi kiek įmanydamas, kad spaudos atstovai jos nesutrintų, bet nepajėgė jų sulaikyti. Reporteriai bombardavo klastingais klausimais, badėsi mikrofonais, kišo prie veido kameras.

– Kodėl dalyvavote „Peržengus ribą“?

– Ar su Melane buvot artimos?

– Ar žinot, kas Romeo?

– Ar vėl kalbėsit per televiziją?

– Ar Melanė jums ką nors pasakojo?

– Ar ir toliau ketinate dalyvauti pokalbiuose?

– Ar tikrai manote, kad Romeo pasirinko Melanę dėl to, kad ji buvo labai priartėjusi prie jo?

– Ar bendradarbiaujat su policija?

– Ar manot, kad tai asmeninė misija?

Sara šaltai nužvelgė juos, veidas atrodė lyg iš akmens iškaltas.

– Tiek pasakysiu – kitą kartą nebus taip paprasta. Noriu, kad Romeo tai žinotų. Noriu, kad jis žinotų – tarp mūsų yra viena, kurios jis nesugundys.

Kai Sara nuėjo į Hektoro Sančeso studiją, buvo šiek tiek po pusiaudienio, bet dailininko nerado. Iš pradžių ketino užvažiuoti į darbą, bet nesijautė pasiruošusi susitikti su smalsiais ir gera linkinčiais bendradarbiais iš Reabilitacijos centro. Nutarė pasivaikščioti, užsuko į kavinę, užsisakė puodelį kavos, paskui, suvokusi, kad pagaliau reikia ko nors užvalgyti, paprašė kukurūzinės bandelės, tačiau pajėgė nuryti vos kelis kąsnelius, juos nustūmė žemyn dviguba kavos porcija.

Po pirmos penkiolika ji vėl ryžtingai pasuko į dailininko studiją. Jis bent jau nematys, kaip ji baisiai atrodo.

Pamiršo, kokie aštrūs kiti Sančeso pojūčiai. Vos tik jai spėjus pasisveikinti, dailininkas parodė budrumą.

– Tau nekaip sekasi, Sara.

Sara nusišypsojo, išgirdusi taiklią dailininko pastabą.

– Hektorai, žinojau, kad užėjusi pas tave pralinksmėsiu. – Ji apžvelgė studiją, ieškodama Sančeso nutapyto jūros peizažo.

– Jo nebėra.

Sara nusijuokė.

– Kas čia? Antrasis regėjimas?

– Virpesiai, – pašaipiai atšovė šis.

Ji sudrebėjo.

– Nejuokauju, Sara. Labai užjaučiu dėl sesers. O kai pamačiau tave, tiksliau – išgirdau per tą laidą vakar, nesusilaikiau ir pravirkau.

– Iš kur žinojai, kad ten būsiu? – išgirdusi paranoją savo balse, Sara suminkštėjo. – Nemaniau, kad įsijungi televizorių.

– Paprastai ne. Bet po tavo sesers… na, vis klausiausi žinių tikėdamasis, kad jį sučiupo. Policininkai sakė, kad tikrina keletą versijų.

– Jie man nesako, – nukirto Sara.

– Tai tau tikra kančia, Sara, – jo balsas sušvelnėjo.

– Tu teisus.

– Nori išgerti? Gal apramintų?

– Aš tavo reabilitacijos konsultantė, Hektorai. Negeriu su pacientais. Apskritai negeriu. Ir tu turi likti švarus.

– Tau nepakenktų kokia nors yda, Sara.

Ji ironiškai nusijuokė.

– Gerai, jei negaliu pasiūlyti kokio nors pirmarūšio gėrimo, tai gal kavos? Bet tik tirpios, mano aparatas sugedęs.

– Ačiū, ne. Jau prisimaukiau kavos. O ką Arkinas sakė apie tavo jūros peizažą?

Hektoras šyptelėjo.

– Tai didžioji mano staigmena tau. Jis pasiėmė paveikslą vos prieš pusvalandį. Pasakė, kad esu geriausias sumautas aklas dailininkas, kokį tik jis sutikęs. Viešpatie, įdomu, kiek jis pažįsta sumautų aklų dailininkų.

– Arkinas norėjo pasakyti, tu žioply, kad esi tikrai geras dailininkas. Hektorai, tai fantastiška naujiena!

– Taip, taip, – sutiko Sančesas. – Nepatikėsi, jis netgi pakvietė mane papietauti. Liepiau užsakyti brangiausią patiekalą. – Jis spragtelėjo pirštais. – Oi, aš toks susijaudinęs, kad vos nepamiršau. – Jis grakščiai perėjo per kambarį, kur kas stovi, žinojo atmintinai, ir paėmė stačiakampį paketą nuo aukšto stalo, skiriančio studiją ir gyvenamąjį kambarį. – Arkinas rado jį ant grindų prie mano durų. Užrašytas tavo vardas. Ar gali patikėti?

Sara sustingo.

Sančesas pakratė dėžutę.

– Regis, saldainiai. Ką manai? Gal koks mano kaimynas tave įsižiūrėjo? Priešais gyvena toks puošeiva, kas antrą dieną vedžiojasi vis naują gražuolę. Jei tai jis – pamiršk. Jis ne tavo tipo. Bet tikrai juokinga. Padėtas šiandien, lyg tas vaikinukas būtų žinojęs, kad ateisi. – Sančesas atkišo Sarai paketą, suvyniotą į lygų popierių. – Neimi? Nenori pažiūrėti, gal viduje yra kortelė? Jei lauki, kol aš perskaitysiu, Rozen…

Ji neišspaudė nė žodžio. Nė nekrustelėjo. Nepajėgė.

– Ei, Sara! Aš pajuokavau. Kas čia darosi? Kas atsitiko? – jo tonas iš erzinamo virto susirūpinusiu.

Sara tebespoksojo į paketą, kuriuo mojavo Sančesas.

– Sara, tu gąsdini mane. Pasakyk ką nors.

Priėjo arčiau, vis dar nepajėgdama prisiversti paliesti to ryšuliuko. Jos pavardė atspausdinta kompiuteriu. Toks pats šriftas kaip laiško.

– Sara, neimsi jo? Manai, kad čia bomba?

Taip, čia tikrai bomba. Griebė paketą iš jo rankų ir sudribo ant medinės kėdės už kelių pėdų.

– Sara, man tikrai neramu dėl tavęs.

– Nėra dėl ko rūpintis. Nesijaudink, – ji stengėsi, kad balsas skambėtų įprastai. Netemps pacientų į savo asmeninį pragarą.

– Ei, aš ne kvailys. – Sančesas priėjo prie Saros, paėmė už rankos. – Nagi, Sara. Pasikalbėkim. Leisk tau padėti. Juk žinai, ką tau jaučiu. Ir nešnekėk niekų, kad aš tavo pacientas. Vaikuti, aš tapsiu pasauline įžymybe. Man nebereikės tavo paslaugų, bent kaip konsultantės.

Sara suspaudė paketą. Buvo sunku kvėpuoti, lyg Romeo siurbtų iš jos orą, primindamas, kad jis čia. Jis visur. Nepajėgė pabėgti nuo jo beprotiško gundymo. Nesvarbu, kad ir kur eitų, kad ir ką darytų, kad ir kiek policininkų ją saugotų, – jis tvirtai pasiryžęs prasiskverbti prie jos širdies.

– Ponai, atsiprašau, kad negalėjau su jumis susitikti anksčiau, – oficialus Bilo Denisono balsas tarsi kirviu kapojo, kai jis išėjo iš savo kabineto Kaštonų gatvėje ir sutiko detektyvus laukiamajame.

Kaip ir Melanės priėmimo kabinete, jo interjeras buvo neutraliai patrauklus – žurnalai ant staliukų, patogūs jaukiai išdėstyti krėslai, netgi panašios japoniškos graviūros ant sienų.

Kol juodu laukė, Vagneris spėjo pajuokauti Alegrui, kad tikriausiai abu daktarai pirko paveikslus toje pačioje galerijoje.

– Sunkus metas, – toliau kalbėjo psichiatras. – Vis dar neatsigaunu po patirto smūgio.