Элис Тайтл - Romeo

Saros širdis šokinėjo krūtinėje.

Dėžutėje buvo dar kažkas. Ant saldainių viršaus gulėjo keturlinkai sulenktas popieriaus lapelis. Lankstydama raštelį Sara sugriežė dantimis. Šįkart nebus tokia kvaila – neplėšys.

Tačiau tai ne dar vienas meilės laiškelis nuo Romeo. Čia asmeninio dienoraščio puslapio fotokopija. Sara iš karto pažino rašyseną – Melanės braižas.

Ji žiūrėjo į lapelį ir nematė žodžių, nenorėjo jų matyti. Juodos eilutės baltame popieriuje. Ausyse spengia.

Tai Melanės mintys. Jis jas pavogė iš Melanės. Man nederėtų jų skaityti. Nenoriu jų skaityti.

Tačiau, be abejonės, ji skaitys. Reikia perskaityti. Romeo žinojo, kad ji skaitys.

Kartais įsivaizduoju, kaip tu ateini, kai dažausi prieš vonios kambario veidrodį. Aš nuoga dažausi lūpas. Sugriebi mane ir šiurkščiai užkeli mano koją, pėda atsiduria kriauklėje. Palenki mane taip, kad dažytos lūpos prisispaudžia prie veidrodžio, kai šiurkščiai paimi mane ir joji ant manęs, daužydamas į kriauklę, veidrodis aprasoja nuo karšto alsavimo ir išsiterlioja raudonu lūpdažiu.

Sara turėjo liautis skaičiusi. Širdis pašėlusiai dunksėjo. Speneliai sustandėjo. Nors pasišlykštėjo mazochistinėmis sesers fantazijomis, vis dėlto susijaudino. Ją apėmė siaubas.

Prisivertė skaityti toliau.

Mano varomoji jėga – žiaurumas, tikras ar įsivaizduojamas, atviras ar slepiamas. Negaliu jam atsispirti – svaigina. Griebiuosi racionalių paaiškinimų, pasiteisinimų, priskiriu jį savo primityviems poreikiams. Turiu iš jo išsilaisvinti, nes įtampa auga, ir bijau, kad vieną dieną sprogsiu… Visą laiką mąstau – ar kas nors mane susekė, ar įtaria? Bijau būti demaskuota, bet man gerai sekasi apsimesti. Man visada sekasi. Žinoma, dar yra Sara. Tačiau aš saugau sesers paslaptis, kaip ir ji mano. Laimė, ji to nežino.

Aš saugau sesers paslaptis, kaip ir ji mano. Taip, pamanė Sara. Tiesa. Jas su Melane siejo ne vien kraujo ryšys. Ji nevisiškai suvokė, koks tai ryšys, ir nebuvo įsitikinusi, ar nori suvokti, bet negalėjo nepripažinti, kad jis egzistuoja. Staiga paaiškėjo – suprasti Melanę, tai suprasti save, nuplėšti paslapties skraistę nuo sesers paslapčių, vadinasi, atskleisti ir savąsias.

Sara pajuto, kaip seniai palaidoti prisiminimai ne tik įgyja pavidalą, bet ir ima degti joje. Maldos namai ima suktis, ryškios šventyklos spalvos liejasi ir virsta viena – pilka spalva. Viskas pilka – kaip ta siaubinga lavoninė jos sapne. Išnyko silpnas smilkalų aromatas, jį pakeitė gardenijų, talko ir vos juntamas, bet šlykščiai saldus vaistų kvapas, nuo kurio jos nosis nepatenkinta susiraukdavo, – pernokusio, pradedančio pūti vaisiaus kvapas.

Tu žinai, Sara, žinai, koks tai kvapas. Tu atsimeni, – šnabžda balsas jos galvoje.

Ji giliai įkvepia. Dabar jau aiškiai užuodžia – persikų likeris, kurį taip mėgsta mama. Gintariniame butelyje išgaubtu dugnu, ilgu kakliuku. Daug butelių prikaišiota mamos slėptuvėse.

Sara anksti grįžo iš mokyklos. Melanė žaidžia žolės riedulį, tėtis darbe. Ji tikisi, kad galės su mama padirbėti sode.

Stovi prieškambaryje prie laiptų, šaukia mamą, niekas neatsiliepia, tada lipa laiptais į viršų… Mama išsidriekusi ant lovos, akys užmerktos, ilgi šviesūs plaukai išsitaršę.

Sara pamato tuščią gintarinį butelį ant grindų už lovos, paima jį, išeina į lauką ir paslepia giliai šiukšlių konteineryje. Aš niekam nesakysiu, mamyte. Niekam niekad, pažadu tau, mamyte. Aš moku laikyti paslaptis.

Atsimerkusi Sara beveik tikėjosi pamatyti vaizdą iš prisiminimų. Apžvelgė šventyklą norėdama susiorientuoti, ačiū Dievui, kambarys nustojo suktis. Atsitiesė ir prisiminė popieriaus lapelį, iškritusį ant grindų. Pakėlė ir žiūrėjo į tą keliančią nerimą ištrauką iš sesers dienoraščio. Ilgai slėpti vaizdiniai ėmė kilti į paviršių.

Raktas ima suktis, Melane. Ar to bijojai? Ar šito norėjai, Romeo? Kad vėl patirčiau praeities skausmą ir širdgėlą? Kad vėl atsidurčiau pragare, nebeturėčiau jėgų kovoti su tavim?

Ranka virptelėjo. Saldainių dėžutė nukrito nuo kelių ir apsivožė, iš jos iškrito dar vienas popieriaus lapelis.

Romeo prierašas…

Mano mieloji Sara,

Ar jauti mano karštą alsavimą? Ar jauti mano meilę ir atsidavimą? Ar jauti, kaip mano liežuvis skverbiasi į tavo drėgnas, karštas ertmes? Uždega tave. Žada nepakartojamą malonumą, kokį tik aš tau galiu suteikti. Žinau, tu kenti. Žinau, ko tau reikia. Žinau, kad saugai save man. Nes tik aš tave suprantu.

Būk kantri, Sara. Reikia tik laiko.

Greitai! Romeo

P. S. Tu gražiai atrodei per televizorių, bet ne taip gražiai kaip gyvenime.

Sarą pervėrė gniuždantis jausmas – pragaištingas, keliantis pasišlykštėjimą, iškrypėliškas. Ji išprakaitavo, siaubingai dilgčiojo kirkšnyse. Romeo klausimai reiškė daug daugiau negu groteskiški žodžiai popieriaus lape. Ar jauti, kaip mano liežuvis skverbiasi į tavo drėgnas, karštas ertmes?.. Žada nepakartojamą malonumą, kokį tik aš tau galiu suteikti.

Ji girdėjo klastingą gundantį monstro balsą, jautė jo velniškus įspaudus ant savo kūno. Dar blogiau – jautė, kaip jis skverbiasi į jos esmę. Nėra jokios abejonės – jam neužteko Melanės. Sara privalėjo tai suvokti, ar ne?

Už nugaros pasigirdęs šlamesys privertė krūptelėti. Ji staiga atsigręžė ir pamatė neryškų siluetą, sprunkantį iš šventyklos. Šviesa, užliejusi jį iš koridoriaus, neleido pamatyti veido, bet Sara pajuto, kaip ledinė ranka sugniaužė širdį. Reikia tik laiko.

Kažkas čia buvo, stebėjo ją. Policijos paskirtas asmens sargybinis? Ne, jis nebūtų šitaip sprukęs.

Romeo?

Ji pašoko nuo pagalvėlės ir išbėgo iš šventyklos. Sugauti jį. Sugauti, kol nesugavo manęs.

Bet išbėgusi į pilną praeivių gatvę Sara sustojo. Ko ji ieško? Kaip jį ras? Ar atpažintų? Ar pažįsta jį? O gal jai tik vaidenasi? Gal ten tebuvo maldininkas?

Ir kur, po perkūnais, dingo tas faras, kai jo reikia? Gal pats aptiko Romeo ir nusekė žmogžudžio pėdomis?

Ji stebėjo minią, skverbėsi pro azijiečių kilmės amerikiečius, vedinus vaikais, su vežimėliais ir pirkinių krepšiais. Niekas jos nepastebėjo. Nusivylusi ir susierzinusi dėl išgąsčio, Sara pamanė, kad tai buvo tik jos sutrikusios vaizduotės vaisius.

Staiga pamatė pažįstamą veidą minioje. Širdis sustojo. Štai ten – įsmuko į kino žolininko parduotuvę kitapus gatvės tiesiai prieš ją.

Sara perlėkė siaurą gatvelę, per plauką vos neatsitrenkė į berniuko išvežiotojo motociklą. Pagyvenusi moteris sulipusiais žilais plaukais, įsisupusi į nudėvėtą juodą paltą, aprėkė ją, bet Sara negirdėjo.

Suskambėjo varpelis, kai ji uždususi įsiveržė pro parduotuvės duris. Lentynos buvo nukrautos stiklainiais su egzotiškomis žolėmis, už prekystalio – altorius, apšviestas raudonomis žvakutėmis.

Iš pradžių Sara jo nematė. Gal čia yra atsarginės durys, ir jis jau išspruko? Gal erzina, o gal vilioja ją į spąstus? Staiga jis pasirodė iš vieno tarpueilio ir tingiai nuėjo prie prekystalio parduotuvės gilumoje. Buvo atsukęs nugarą, bet atsigręžė, vos ji uždarė duris, ir skambutis vėl suskambėjo.

Peris sveikindamasis nusišypsojo, veidas nerodė jokio nustebimo ją pamačius, lyg būtų laukęs, troškęs, kad jį rastų. Mūvėjo išblukusiais džinsais, avėjo raudonais auliniais sportbačiais, vilkėjo juodais sportiniais marškinėliais, ruda odine striuke. Šviesūs plaukai atrodė taip, lyg būtų subraukęs pirštais. Jei ne tas kasdienis apdaras ir šeriais apžėlęs veidas, Peris būtų atrodęs taip, kaip ir per Melanės laidotuves – liūdnas, sutrikęs mažas berniukas. Jis pridėjo ranką prie kaktos.