Элис Тайтл - Romeo

– Sara?

Sara papurtė galvą nuvydama vaizdinį, įkišo ranką į krepšį ir ištraukė naujausią Romeo laišką.

– Dar buvo šokoladinių širdučių dėžutė. Palikau šventykloje. – Ji nurodė adresą.

O dėl trikdančios Melanės dienoraščio ištraukos – Sara nemanė, kad reikia dalytis intymiomis mazochistinėmis sesers fantazijomis su Alegru ar dar kuo kitu. Būtų siaubinga išdavystė.

Alegras paėmė servetėlę iš dėžutės nuo artimiausio stalo ir suėmė ja vieną lapelio kraštą. Skaitė tylėdamas, rūsčia išraiška. Baigęs apžiūrėjo lapelį, tylėdamas pažvelgė į Sarą, lyg žinotų, kad ji kai ką slepia, lyg skaitytų tai veide. Ji nusigręžė, jautėsi pažeidžiama, permatoma ir kalta.

Pažįstamas jausmas. Smerkti save, kaltinti. Kiek metų tai trunka? Visą gyvenimą. Dėl ko save kaltina? Dėl viso įvykusio blogio, nors nė pusės jo neprisimena.

Kai skundžiuosi tau, kad skauda, atsakai, kad skausmas – tai meilė. Jų negalima atsieti, tai – neišvengiama. Prarasti tą meilę, tą skausmą – blogiau už pačią mirtį.

M. R. dienoraštis

12

Kai Sara įvažiavo į aikštelę prieš savo namą, lijo jau smarkokai. Išlipusi iš automobilio pamatė policijos sedaną, atsekusį ją nuo Teisingumo rūmų. Jis įlindo į laisvą vietą aikštelėje. Vyras civiliais drabužiais išjungė variklį ir žibintus, bet liko prie vairo. Pro priekines duris išlipo Alegras.

– Luktelėk, – šūktelėjo jis Sarai žengus į gatvę.

Ji stovėjo lietuje, laukė, kol Alegras prisiartins.

– Leisk pailsėti, Alegrai. Visai nusibaigiau. Jei nori pasikalbėti, pakalbėsim rytoj.

– Tu nieko nevalgiusi.

– Aš nealkana.

– Žinoma, alkana. Ir aš alkanas. Ar netoliese yra kur užeiti?

– Nėra.

Jis pažvelgė į restoranėlį „Du draugai“.

– Meksikiečių?

– Beviltiškas, Alegrai.

– Taip. Ir aš nemėgstu meksikietiško maisto. Klausyk, man patinka tailandiečių valgiai. Galėčiau valgyti tris ar keturis kartus per savaitę. Gal žinai kokį gerą nebrangų tailandiečių restoranėlį? Tikriausiai nė vienas mūsų nėra pertekęs pinigais.

– Ką? Kiekvienas mokėsim už save?

Alegras šyptelėjo.

– Gerai, Rozen. Aš vaišinu. Sutinki? – Jis puikiai pamėgdžiojo Klinto Istvudo herojų – Purvinąjį Harį. Netgi buvo panašus į jį – toks pat šlapias, apsmukęs.

Sara nusijuokė. Ir kas galėjo pamanyti, kad šiandien ji nusijuoks.

– Sugebi pasinaudoti situacija, Alegrai. Niekad nebūčiau pagalvojusi.

– Peršlapsi kojas.

– Žinai, jei negali pakęsti drėgmės, pasislėpk nuo lietaus.

Jie pasuko į vietnamiečių restoraną tame pačiame kvartale, nes jau pylė kaip iš kibiro, nė vienas nebuvo tinkamai apsirengęs tokiai oro permainai. Restoranas buvo tuščias, ir jaunas vietnamietis, tikėjęsis anksti užsidaryti, visai neatrodė susižavėjęs, pamatęs įeinančią lankytojų porą.

Parodė į blogiausią staliuką, šalia nuolat besivarstančių durų į virtuvę, numetė ant stalo valgiaraštį ir iš užpakalinės kišenės išsitraukė užsakymų bloknotėlį.

Dar nespėjo pažvelgti į valgiaraštį, o jis jau paklausė, ar jie žino, ko norėtų.

– Taip, – tarė Alegras. – Norėčiau, kad dingtum maždaug dešimčiai minučių, o paskui ateitum priimti užsakymo. – Ryškus malonios detektyvo šypsenos ir kandaus tono kontrastas.

Nueidamas vaikinas sumurmėjo kažką vietnamietiškai.

– Neatrodo, kad jam patikai, – tarė Sara.

– Visi negali būti tavo draugai.

Ji padėjo valgiaraštį ir griežtai paklausė:

– Ar Melanė buvo tavo draugė?

Alegras apgalvojo klausimą.

– Ne visai.

– Ar negalėjai atsakyti dar dviprasmiškiau?

– Tarkim, mūsų santykiai buvo draugiški. Tinka?

– Nori pasakyti, kad dulkinai ją.

– Tai tu nori taip pasakyti. O aš sakau, kad mes gerai sutarėm. Mūsų požiūriai dažnai sutapdavo.

– Tikrai?

Alegras nelabai kreipė dėmesį į Saros baltakiavimą.

– Bet užtat man atrodo, kad judviejų su seserimi požiūriai daug kuo skyrėsi, atspėjau?

Sara ignoravo klausimą.

– Kodėl nepasakius tiesos, Alegrai. Maniau, nemėgsti išsisukinėti.

– Gerai, – tarė Alegras. – Aš susirūpinęs dėl tavęs.

– Didžiai sujaudinta.

– Užteks, Sara. Mačiau tavo debiutą per televiziją vakar. Ką jis tau davė? Dar vieną saldų meilės laiškelį…

– Meilės laiškelį? Tikrai iškreiptas požiūris į meilę, detektyve.

– Ir prakeiktą dėžę saldainių.

Sara sunėrė rankas ant krūtinės.

– Šokoladinių širdelių!

Jo akys buvo neįskaitomos.

– Pirmiausia draudžiu bet kokius tolesnius pasirodymus per televiziją.

– Iš kur žinai, kad jų dar bus?

Prieš atsakydamas Alegras ilgokai žiūrėjo į ją.

– Nes nori sekti sesers pėdomis arba manai, kad privalai.

Prie staliuko artinosi padavėjas. Įtūžęs Alegro žvilgsnis jį sustabdė, ir jis vėl nuėjo.

Sara pliaukštelėjo delnais į stalą.

– Tai nori jį sučiupti ar nenori?

– Taip! Noriu! – atšovė Alegras. – Ir sučiupsiu, bet be tavo pagalbos.

– Melas! Neturit jokių pėdsakų, nieko nepešėt iš to laiško ir medaliono, ar ne? Ir apskritai nesužinojot nieko naujo.

– Darom šiokią tokią pažangą, – paprieštaravo jis.

– Jei taip būtų, negaištum laiko, mėgindamas papirkti mane pietumis, kurių netgi nenoriu.

– Tu klysti.

– Dėl kurios dalies?

Alegras šyptelėjo.

– Kas nenori papietauti už dyką?

– O kaip Peris? Ar jį sulaikysit?

– Mes jį tikrai dar kartą apklausim.

– Ar manai, kad tai jis?

Alegras prisimerkęs pažvelgė į ją.

– O tu?

– Ne. Bet tikiuosi, kad klystu.

Vos drungnas maistas buvo pristatytas per penkias minutes. Didelei Saros nuostabai, ji pasijuto išbadėjusi. Skubiai nurijo keletą kąsnių žalsvos vištienos. Alegras netgi neparagavo užsisakytos kiaulienos su makaronais. Žiūrėjo į Sarą ir laukė.

Suvalgiusi dar vieną gabaliuką, ji padėjo lazdeles.

– Manau, Peris sakė tiesą, kad turėjo intymių ryšių su Melane. Tu irgi taip manai, tiesa?

– Gal.

Sara pašaipiai nusijuokė.

– Nagi, detektyve. Aš paeinu žingsnį – ir tu žingsnį.

Alegras įsistebeilijo į savo neliestą maistą.

– Taip, – pagaliau ištarė. – Ir aš taip manau.

– Ar pasikeitė požiūris į ją?

Jis atvirai ir įdėmiai žvelgė į Sarą.

– Ne.

– Tu nė kiek nenustebęs?

Alegras perbraukė delnu sausas lūpas.

– Ne.

– Keista, – tarė Sara, nukreipdama akis. – Aš labai nustebau.

Ji ištuštino savo stiklinę vandens, padėjo ant stalo ir nugėrė pusę Alegro stiklinės.

Jis palinko į priekį.

– Pasikalbėkim, Sara.

Pasakė tai prašančiu tonu. Galbūt todėl ji staiga nustūmė lėkštę ir tarė:

– Tada dinkim iš čia, jei ketinam kalbėtis.

Alegras jau buvo atsistojęs.

– Taip, čia netinkama aplinka. – Jis nieko nepasakė apie maistą, nes jo net neparagavo.

Kol jie bėgo per liūtį gatve, Sara leido Alegrui laikyti jai už rankos. Pasiekę jos butą, abu buvo kiaurai permirkę. Korkis, policininkas, budintis nuo ketvirtos valandos po pietų iki vidurnakčio, stypčiojo vestibiulyje prie Saros buto durų. Alegras išnešė jam kėdę iš Saros virtuvės.

– Ar dar tebeturi tą viskio butelį? – šūktelėjo jis grįžęs.

Sara išėjo iš vonios kambario, klausiamai pažvelgė į jį, bet linktelėjo.

– Tuoj atkasiu.

Ji nusišluostė plaukus ir sviedė rankšluostį Alegrui. Tai buvo vienintelis likęs švarus. Nešvarūs skalbiniai jau netilpo dėžėje.