Элис Тайтл - Romeo

Per pirmąjį pokalbį ponia Ostin sakė, kad su dukra bent kartą per savaitę kartu pietaudavo. Paklausta, apie ką kalbėdavosi, atsakė, kad apie darbą, filmus, madas, vienatvę. Karena nebuvo ištekėjusi, o Lorena išsiskyrė, kai dukrai buvo septyneri. Pasibaigus apklausai, Vagneris erzino porininką, kad ponia Ostin jam mirktelėjo. Alegras nesijuokė.

– Radote ką nors, detektyve? – paklausė ponia Ostin. – Aš vis girdžiu per žinias…

– Negaliu aptarti tyrimo smulkmenų, bet pamažu stumiamės į priekį.

Ponia Ostin suraukė antakius.

– Tie laikraščiai siaubingi. Ko tik nerašo apie Kareną ir kitas vargšes moteris. Nė už ką nepatikėsiu, kad mano dukra pati skatino tą beprotį, norėjo, kad bet koks vyras… ją valdytų, – neryžtingai užbaigė ji. – Ji nebuvo tokia. Buvo stipri, labai savarankiška. Jis ją apgavo. Karena troško meilės. Argi tai nusikaltimas?

– Žinoma, ne, – skubiai atsakė Vagneris.

– Turėtumėt kaip nors nutildyti spaudą. Ir ne vien tie šlykštūs laikraščiai – per visas žinias skalambija tą patį. Netgi ta psichiatrė, kurią jis nužudė… Mačiau ją per televiziją… Šnekėjo dar prieš… prieš Karenos… kad tos aukos darydavo… šlykščius dalykus. Tik ne mano Karena! Niekada! Ji buvo gera, padori mergaitė.

– Žinoma, – ramino Vagneris. – O kaip dėl Viljamo Denisono…

– Sakiau. Karena niekad neminėjo to vardo.

– O Roberto Perio? Gydytojo Stenlio Feldmano? – Vagneris iš kišenės išsitraukė trijų įtariamųjų nuotraukas. – Pažvelkit…

Lorenos Ostin akys paplūdo ašaromis.

– Visad neramu, kai girdi, kokie baisūs dalykai atsitinka kitoms merginoms. Prisimenu, kai nužudė antrąją, įspėjau Kareną saugotis, bet niekad nemaniau, kad jai galėtų šitaip atsitikti. Niekad netiki, kad šitaip gali atsitikti tiems, kuriuos myli.

Vagneris ištiesė ranką per stiklinį prekystalį ir paglostė moteriai ranką.

– Ne, ponia Ostin. Negali.

Ji prisivertė šyptelti.

– O tie vyrai, apie kuriuos klausiat…

Jis padavė nuotraukas. Ji pažiūrėjo į Feldmaną, Perį, Denisoną.

Į pastarąjį atidžiau.

– Tai Viljamas Denisonas, – tarė Vagneris. – Dažniausiai žmonės jį vadina Bilu. Ir Karena galėjo apie jį užsiminti. Arba kaip apie daktarą Denisoną.

Ponia Ostin kelias sekundes žvelgė į jį.

– Jis toks liūdnas.

– Fotografuota… per laidotuves.

Ji staigiai pakėlė galvą.

– Ne Karenos?

– Ne.

Moteris vėl įsižiūrėjo į nuotrauką.

– Sakot, psichiatras.

– Taip.

– Tikrai manot, kad Romeo gali būti psichiatras?

– Tai įprasti klausimai. Teiraujuosi, ar jūsų dukra pažinojo Bilą Denisoną. Nebūtinai turėjo būti jo pacientė, galbūt draugė ar pažįstama.

– Karena niekad neminėjo nei jo, nei kitų, – tarė Lorena ir dar kartą pažvelgė į nuotraukas.

– Nepažįstat jų? Nė karto nematėt su Karena? Gal pietaudamos restorane pastebėjot ką nors iš jų prie kito staliuko?

– Visi gydytojai?

– Du iš jų.

Ponia Ostin susiraukė.

– Jei Karena būtų gydžiusis, tikrai būtų pasakiusi. Žinoma, kartais liūdėdavo, bet juk mes visi…

– Dėl ko ji liūdėdavo?

– Tai nesusiję su seksu.

– Žinau, kaip siaubingai jaučiatės, – švelniai tarė Vagneris. – Patikėkit, ponia Ostin, visi užjaučia tas žvėriškai nužudytas moteris. Ir visus, kurie jas mylėjo.

Dabar aukos motina sugriebė Vagnerio ranką ir stipriai paspaudė.

– Aš tokia vieniša, man taip jos trūksta. Karena buvo tokia miela mergaitė. Būtų jums patikusi.

Vagneris užjaučiamai nusišypsojo.

– Ir aš taip manau…

Ponia Ostin dar kartą pažvelgė į nuotraukas, kurias tebelaikė rankoje.

– Manau, Karena galėjo susitikinėti su bet kuriuo iš jų. Jau sakiau – dukros ne viską pasakoja motinoms, – bejėgiškai pakartojo ji.

Alegras išvažiavo iš judrios 101 gatvės ir pasuko į rytus, į Sosalitą, iš ten reikės dvidešimt minučių plaukti keltu į Tiburoną. Eismas vis dar buvo didelis, bet nereikėjo stabčioti.

Sara tarė:

– Matei tą knygą, kurią skaičiau bibliotekoje, apie seksualines žmogžudystes?

– Ir ką?

– Autorius – psichologas, dirbantis su lytiniais nusikaltėliais. Rašo, kodėl žmogus pradeda žudyti.

Alegras pažvelgė į Sarą. Ji kalbėjo apie knygą, kurią jis pakėlė nuo bibliotekos grindų. Melanė rėmėsi ja, juos konsultuodama. Alegras nusprendė tai nutylėti.

– Jis ne visada buvo žmogžudys, – kalbėjo Sara, lyg skaitydama pranešimą. Ji sėdėjo labai tiesiai, susidėjusi rankas ant kelių. – Tapo juo. Vaikystė buvo nelaiminga. Patyrė prievartą, atskyrimą. Todėl kaupėsi nuoskauda, ypač įniršis. Jausmai degina iš vidaus, telkiasi. Ir šit vieną dieną jie išsiveržia – tarsi šautuvas iššauna, tik ir laukęs, kad kas paspaustų gaiduką. Įsiutina koks nors įvykis, sukelia didžiulį nerimą, depresiją. Galbūt susipyko su drauge ar žmona paliko, gal nemalonumai darbe ar išmetė iš darbo.

– Iš tavo paminėtų priežasčių dvi puikiai tinka Periui, – tarė Alegras. – Žmona jį paliko maždaug tuo metu, kai prasidėjo žmogžudystės. Neseniai buvo praradęs darbą.

– Tu įsitikinęs, kad tai Peris?

Alegras pasuko į Bridžvėjų, pagrindinę Sosalito magistralę, juosiančią įlanką ir vedančią į keltą.

– Įmanoma. Nesutinki?

– Negaliu negalvoti, kad kiekvienas mano pažįstamas vyras, tarp jų ir tu su Vagneriu, – ne Romeo. Kiekvienas, išskyrus Bernį. Ir tik todėl, kad jis gėjus ir prikaustytas vežimėlyje. – Ji papurtė galvą. – Ne, netiesa.

– Įtari ir Bernį?

– Ne, ne dėl to. Aš myliu Bernį. Jis – vienas iš nedaugelio, kuriais pasitikiu. Geriausias mano draugas.

Vienu metu Sara manė, kad galėtų susidraugauti su Ema. Prarastos sesers pakaitalas?

Jos žvilgsnis užkliudė prie meno galerijos aistringai besibučiuojančią, nieko aplink nematančią porelę. Sara pajuto aštrų pavydą, akys paplūdo ašaromis. Paskui sukilo pyktis. Kodėl jos gyvenime vien skausmas? Viską atiduotų, jei galėtų nors akimirką pasikeisti su ana nerūpestinga mergina.

O, Sara, – išgirdo ji Melanės balsą ir tokį pažįstamą atodūsį, – įsivaizduoji, kad šiame pasaulyje visiems lengviau. Kiekvienas neša savo kryžių.

Prieš kelias savaites Sara būtų tik pasišaipiusi iš Melanės teisuoliškumo. Dabar nebegalėjo.

– Apie ką kalbėsim? – paklausė Alegras.

– Apie nereikšmingus dalykus.

Alegras šyptelėjo.

– Rimtas užmojis.

Jo pastaba prajuokino Sarą. Ji taip troško atsipalaiduoti, nors tas pojūtis ir apgaulingas. Galiausiai jie visai nutilo. Sarai tai labai tiko. Kaip retai pasitaiko vyras, žinąs, kada užsičiaupti. Keista, ji šiek tiek atsipalaidavo, ėmė mėgautis įlankos vėjeliu, iškyla ir netgi draugija.

Kaip gera. Matai, Feldmanai, tu neteisus. Praeities sielvartas, sąmyšis, nerimas ir baimė dar neišdžiovino paskutinių mano džiaugsmo lašelių.

Vėliau jie plaukė keltu į Tiburoną, stovėjo remdamiesi į denio turėklą, vos nesiliesdami pečiais ir žiūrėjo į įlanką, prisigrūdusią laivų.

Sara prisiminė besibučiuojančią porelę prie galerijos. Prisiminė, ką jautė vakar, kai po mėginimo įsilaužti į jos butą prigludo prie Džono. Buvo gera, kai ją apkabino.

Kitokiomis aplinkybėmis…

Sara pažvelgė į Alegrą. Ar jis tikrai mano, kad ji graži?

Gniaužiu pirštus ir matau, kaip tavo akys užgęsta. Jaučiu tau tokį didelį geismą, kad įsivaizduoju, kaip jis mane įtraukia ir sunaikina. Tu mano kančia, mano paslaptis, mano gyvenimas.