Элис Тайтл - Romeo

M. R. dienoraštis

18

Sara sėdėjo šalia Džono Alegro ant sūpuoklių nedidelės užeigos terasoje. Jie ką tik pavalgė nuostabią prancūzišką vakarienę žvakių šviesoje. Ji neatsiminė, kada paskutinį kartą buvo padoriai valgiusi. Vis dėlto Alegras sumokėjo atnešus nemažą sąskaitą.

Sara pažvelgė į jį, jausdama nepaaiškinamą pasitenkinimą. Nesuprato, ką dar jaučia Džonui Alegrui, išskyrus didėjantį fizinį potraukį, bet buvo malonu įsivaizduoti save įsimylėjusią. Ši fantazija buvo kaip niekad panaši į tikrovę.

Žinoma, girdėjo pažįstamą Feldmano kuždesį. Tai tik dar vienas mėginimas paneigti, Sara. Bandai rasti užuovėją, nors vis tiek jautiesi labai nesaugi. Nepavyks! Gali atitolinti baimę, bet abu žinom, kad darosi vis sunkiau. Paslaptys veržiasi į paviršių, ir atgal jų neįgrūsi…

– Norėčiau čia likti visam laikui, – išsiveržė jai.

Nežiūrėdamas į ją Alegras pasakė:

– Nežinau, kaip dėl visam laikui, bet galėtume… – jis padvejojo.

– Galėtume ką? – mygo Sara.

Jų žvilgsniai susitiko.

– Jei nori, galėtume nakvoti. Viršuje yra kambariai…

– Kambariai?

– Tik šiaip šovė į galvą. Pamiršau apie tavo draugą. Garį, ar ne?

– Bernį.

– Taip. Bernį.

– Galėčiau dar kartą jam paskambinti.

– Ar norėtum?

– Norėčiau ko?

– Paskambinti jam? – Alegras pasitrynė skruostą. – Pasilikti čia?

– Raudonuoji, detektyve.

– Sara, nesuprask klaidingai. Aš tavęs neverčiu. Tikrai turėjau galvoje kambarius, o ne vieną kambarį. Tik pamaniau…

– Ką pamanei?

– Sunkus klausimas. Juk nenori išgirsti visko, ką aš galvoju.

– Ar pasakytum, jei norėčiau?

Jis nusišypsojo.

– Ne.

Sara nevalingai palinko prie jo. Skruostai vos nesusilietė.

– Viskas gerai, Džonai.

– Dieve, – sušnabždėjo jis, suimdamas jos smakrą ir prisitraukdamas artyn.

Nors labai troško šio bučinio, bet vos lūpoms susilietus Sarą apėmė baimė, ir ji atšoko. Jei norėjo pasinaudoti Džonu Alegru baimei nuvyti, tai tokį sprendimą galėjo mesti į kitų savo nesėkmių krūvą.

Alegras iš karto atsiprašė:

– Pasielgiau kvailai. Klausyk, Sara, žinau, ką galvoji…

– Ne, nežinai, Alegrai. Tikrai nežinai.

– Galim grįžti į miestą. Nuvešiu tave pas Garį. Bernį.

– Tu to nori?

– Noriu daryti tai, ko tu nori.

– O jei aš pati nežinau?

– Manau, kad žinai.

Sara patylėjo, o paskui sukuždėjo:

– Aš visai nepanaši į Melanę.

Alegras žvelgė į sutemas.

– Nepanaši.

– Norėjai jos, tau ji patiko.

– Taip. – Neverta neigti, ką jau buvo pripažinęs.

– Tai kodėl nesimylėjot? Ji tave atstūmė?

– Ne.

– Tai kodėl?

– Nežinau, kaip paaiškinti.

– Pamėgink.

Jis atsilošė sūpuoklėse, prispaudė rankas prie šlaunų.

– Tikriausiai iš dalies dėl Greisės.

– Tavo žmonos?

Jis linktelėjo.

– Greisė kažko troško. Kartais, kai eidavau į darbą, sekdavo iki durų, atsiremdavo į staktą, žiūrėdavo, kaip einu per vestibiulį, ir atrodė, kad taip ir liks sustingusi, lyg sustabdytame kadre, kol grįšiu.

– Ir Melanė taip atrodė? – netikėdama paklausė Sara. Kad ir kokių ydų turėjo sesuo, Sara neįžvelgė jokios jungties tarp veiklios, nepriklausomos sesers ir apimtos depresijos Alegro žmonos.

– Keista, bet taip, – atsakė jis. – Susipažinęs su tavo seserimi, pajutau, kad yra dvi Melanės – viena, plaukianti per gyvenimą valdoma autopiloto, ir kita Melanė.

– Sustingusi kadre. Trokštanti, kad priverstum išsijudinti?

Alegras pasuko galvą ir įdėmiai pažvelgė į Sarą.

– Trokštanti kažko.

Sara nusigręžė ir žiūrėjo į sutemas. Taip, tikrai. Kažko trokštanti. To „tu“ iš dienoraščio ištraukų.

– Žinojau, kad nepajėgsiu duoti Melanei, ko jai reikia, – pasakė Alegras.

Sara atsigręžė. Veide atsispindėjo kaltinimas.

– Nepajėgei ar nenorėjai? – Taip, apkaltink jį. Apkaltink visus. Jie išdavė Melanę. Kaip galiausiai išduos ir tave.

Alegras niūriai šyptelėjo.

– Žinai, kodėl man patinki, Sara? Tu ryžtingai atmeti melą. Galbūt pataikei į taikinį. Tiesa ta, kad nemėgstu jaustis valdomas. Dar labiau – jaustis nelygiavertis. Galėjau dulkinti tavo seserį, – pareiškė jis. – Bet nė vienas nebūtume buvęs patenkintas. Negana to – tokia padėtis būtų dar labiau suknisusi man gyvenimą.

– O aš? Taip pat knisu tavo gyvenimą?

Jo žvilgsnis pervėrė lyg peilis.

– Dar nežinau. Žinoma, abudu tempiamės didelį praeities bagažą, bet… – jis staiga nutilo.

– Bet ką? – reikliai paklausė ji.

Jo bruožai sušvelnėjo. Ištiesė ranką ir atsargiai paglostė jai skruostą.

– Bet tu skverbiesi į mane, Sara, – sukuždėjo.

Jo atsargus prisilietimas prasismelkė pro odą į raumenis, juos ir atpalaidavo, ir privertė įsitempti. Šįkart lūpoms susilietus ji neatšoko. Netgi atsidavė bučiniui, nepaniro į įprastą baimę, įsivaizduodama, kad juodu su Džonu nesiskiria nuo tos įsimylėjėlių porelės Sosalite. Ji virpėjo, apimta nuostabaus pojūčio, kad jos trokštama, kad ji geidžiama, mylima. Laikas išnyko. Liko tik ši akimirka, užpildanti jos pasaulį…

Ji sėdasi ant jo kelių, apsižergia. Geidžia jo, net skauda. Grobuoniškai. Susilieja su juo.

– Taip, taip, taip… – švokščia jai į ausį.

Ir staiga ją apima siaubas. Mirties šešėliai ant sienų.

– Aš nežinau! Aš nežinau!

– Viskas bus gerai, mažyte. Pažadu. Pažadu…

Jis pašėlusiai bučiuoja visą kūną. Perima vadovavimą. Rankos apglėbia jos liemenį. Kilnoja ją. Aukštyn žemyn. Aukštyn žemyn. Ji bejėgė. Turi pasiduoti.

– Taip, taip, taip, – tai jos balsas. Nebėra kaltės. Baimės. Demonų. Išdavystės. Jei tik tai nesibaigtų…

Bet baigėsi vos pagalvojus. Užvaldė pažįstamas negeras jausmas – lyg ji tuo pačiu metu ir susitelkia, ir skyla į šukes. Reikia liautis. Liautis, kol dar nevėlu. Kol jis manęs nesukramtė ir nenurijo. Ar ne taip visi elgiasi? Suluošina ir sunaikina? Išplėšia širdį?

Sara aiktelėjo ir atšoko nuo Alegro. Jo ranka pakibo ore, sugriebė jos ranką.

– Sara, tai buvo tik bučinys. Nurimk, – balse irzli gaidelė.

Tik tada ji suvokė, kad sugniaužusi kumščius ruošiasi smogti Alegrui. Susilaikė, atsikvėpė ir sutrikusi suprato, kad jie vis dar sėdi ant sūpuoklių, vienas šalia kito, apsirengę.

Tik bučinys. Taip, ji supranta. Daugiau nieko. Ir netgi tyras. Visa kita – iliuzija. Išgalvota meilė, išgalvotas mylėjimasis. Kvailė, įsivaizdavusi, kad sugeba tai tikrovėje.

Tačiau atrodė taip tikra. Lyg būtų atsitikę. Norų išsipildymas? Projekcija. Mintyse šmėkštelėjo sesuo, apkabinusi Feldmaną. Prisiminė, kaip Feldmano bruožai išnyko, užleisdami vietą naujam pavidalui ir turiniui – tėvo veidui. Ar čia taip pat fantazija? Ji kraustosi iš proto?

Alegras vis dar stipriai spaudė ranką. Nenorėjo, kad ją liestų, norėjo sprukti, bet išspaudė „buvo puiku“ šypseną. Pati netikėdama, kad galėtų nuo ko nors pabėgti.

Alegras giliai atsiduso, sunkiai slėpdamas irzulį, ir sumurmėjo:

– Tarkim, dabar tam netinkamas laikas. – Susikišo rankas į kišenes, rodydamas, kad nelies jos.

Sara jautėsi šlykščiai. Pasaka buvo tokia graži, bet kaip ir visos pasakos turėjo tamsiąją pusę. Niekas to nežino geriau už ją.