Элис Тайтл - Romeo

Jis nusišypso.

– Stengies, mažute, bet neatidžiai žiūri. O gal ir atidžiai, tik dar nepasiruošusi. Greit, Sara.

Įrašui pasibaigus, pasirąžo.

Prieš valandą įrašė laidą į Emos vaizdo leistuvą. Žvilgteli į Emą, nuogą gulinčią prie jo kojų. Surištas kūnas keistai susirangęs, pažeidžiamas. Romeo apsirengęs, tik kelnių užtrauktukas atitrauktas. Tingiai glosto save, pasiima distancinio valdymo pultelį, atsuka juostą ir vėl įjungia vaizdą.

Sesuo manė, kad kaskart nužudęs daraisi stipresnis ir galingesnis. Ji klydo. Tu bėgi išsigandęs. Net užuodžiu tavo baimės kvapą.

Jis paspaudžia pauzę ir sardoniškai nusišiepia Emai.

– Ar tu užuodi mano baimę?

Jis spusteli jungiklį, vėl glostosi žiūrėdamas į ekraną. Traukia ją į save. Jos žodžius. Balsą. Vaizdą.

Net užuodžiu tavo baimės kvapą. Mėgini su juo kovoti, jį nuvyti. Bet savęs neapgausi. Ir manęs neapgausi.

– Sara dėl vieno teisi, Ema. Jau pavargau apsimetinėti. Romeo – tikrasis aš. Visa kita – melas. Mūsų tikrieji „aš“ turi susivienyti. Kai kuriems reikia padėti. Apšviesti juos. Aš padėjau Melanei ir kitoms. Padedu šįvakar ir tau, Ema. Padedu išsivaduoti iš melo. Kad galėtum susilieti su tikrąja Ema – apsimetėle, kekše, nusidėjėle. Ar ne tiesa, šliundra?

– Taip, – inkščia ji, virpėdama iš baimės.

Jis nusišaipo.

– Melagė! Su viskuo sutiktum, viską padarytum, tiesa? – Gašliai šypsodamasis ištiesia basą koją. – Laižyk. Čiulpk! Stipriau! Pasistenk, mažyte.

Ema pravirksta, tačiau paklusniai ištinusiomis kraujuotomis lūpomis apžioja jo kojos pirštą.

Jis abejingai žiūri, kaip ji stengiasi. Tai tik priemonė atsipalaiduoti. Žinoma, daug geresnė už paskutinę – tą šliundrelę iš klubo. Nebuvo verta atpirkimo. Žinojo dar nepareikalavęs širdies.

Jis susiraukia. Melanė buvo neprilygstama. Tikrai tikėjo, kad bus paskutinė. Kad tai bus jos nuodėmių atleidimas – ir jo. Kad pajėgs išlaikyti stebuklingai žėrinčią jos širdį. Tyrą. Galiausiai jos širdis pasirodė ne geresnė už kitas. Dabar supranta, kad ir Melanė sugebėjo tik imti, ne duoti. Viskas vyksta greičiau, nei jis planavo. Jis vis labiau nusivylęs. Nebesivaldo. Sara teisi. Plyšiai pradeda vertis. Žino, kad su Sara bus nuostabu. Vis sunkiau atidėlioti fantazijos virsmą tikrove. Tas nepakeliamas spaudimas. Skubėjimas. Jos iššūkiai per televizijos laidą tokie provokuojantys, kad vos ištveria.

Tikėjosi, kad Ema padės įveikti susikaupusį nusivylimą, bet ji nepateisino vilčių. Dar viena nesėkmė. Kaip ir kitos. Tačiau turi baigti ką pradėjęs. Bent jau dėl Emos.

Jis glosto penį. Ema – jau praeitis. Galvoja tik apie Sarą. Įsivaizduoja nuostabų paskutinį vakarą kartu. Tik Sara ypatinga. Tai visiškai aišku. Jau seniai niekas jo gyvenime neužėmė tokios vietos.

Pritildo televizoriaus garsą. Saros balsas virsta kuždesiu. Iš svetainės girdėti „Žydrosios rapsodijos“ garsai. Mėgstamiausias jos kūrinys. Duoklė moteriai. Vienintelei tikrai jį supratusiai. Dievinusiai. Kad ji žinotų, jog visada su juo, ji – jo dalis. Kad daro dėl jos.

Tu draskai man širdį, vaikuti.

Romeo stipriai užsimerkia išgirdęs ausyse pažįstamą šūksnį, nuslopinantį Saros balsą ir muziką. Atleisk, nenorėjau sudaužyti tau širdies. Bet nereikėjo daužyti manosios.

Sielvartas kaip visada sumyšta su įniršiu. Taip neturėjo nutikti. Jei tik ji būtų buvusi jam ištikima. Jei nebūtų pasakiusi tų siaubingų dalykų paskutinę dieną. Kodėl jį taip įskaudino? Kodėl veide pasirodė tokia panieka, kai norėjo ją apkabinti? Gražus veidas tapo toks šlykštus.

Jo lūpos persikreipia. Tu niekad manęs nemylėjai. Tik sakei, kad myli. Naudojaisi manim.

Neapykanta dusina. Gerai dulkinaisi su manim. Gavai ką nusipelniusi. Tu, kale, kekše, šliundra!

Nubraukia ašaras, trykštančias iš akių. Ne, nenorėjau to pasakyti. Myliu tave. Visad mylėsiu. Todėl tą ir darau. Noriu atpirkti kaltę. Darau viską, ką galiu. Noriu, kad atleistum. Mylėtum.

Jis paspaudžia pauzę. Sara sustingsta ekrane. Šis vaizdas pripildo jį vilties. Ir meilės.

Jėgos grįžta. Jis susivaldęs. Viskas savo vietose. Yra pasaulyje teisybė.

Nuslysta ant grindų prie belaisvės, pakelia galvą, sugriebęs už tankių juodų plaukų. Iš jos burnos teka kraujuotos seilės. Veidas taip sumuštas, kad Emos beveik neįmanoma pažinti.

– Gal dar taurę šampano, Ema? Patvirtinti, kad nejaučiame vienas kitam pykčio?

Jis paima butelį prancūziško šampano, pripila taures. Šalia butelio peilis iš Emos virtuvės. Nušveistuose ašmenyse atsispindi mirgančių žvakių šviesa.

Suskamba telefonas.

Tu jau lyg miręs. Aš ir gedžiu, ir džiaugiuosi tuo pačiu metu.

M. R. dienoraštis

20

– Kaip jautiesi? – susirūpinęs paklausė Bernis, kai rytą Sara įslinko į virtuvę vilkėdama jo pižamos marškiniais.

Ji įsipylė puodelį kavos iš spindinčio permatomo kavinuko.

– O kaip aš atrodau?

– Baisiai.

– Jaučiuosi dar blogiau.

– Savaime suprantama, – sutiko Bernis. – Bet gerai, kad prisiminei, Sara. Pagaliau…

Ji susiraukė.

– Žinai, ką jaučiu? Pyktį. Tėvui. Romeo. Džonui.

– Džonui?

– Alegrui. Ir Maiklui Vagneriui, ir visiems kitiems šauniems jų grupės vyrukams.

– Manau, jie daro viską, ką gali, Sara…

– Per mažai. Galima padaryti daug daugiau. Aš galiu. Provokuoti, kol jo nebepatenkins rašteliai, saldainiai, medalionai. Priversti jį išsinerti iš kailio, išsiduoti. Pirmadienį vėl eisiu į Emos laidą. Ir į visas kitas, kol jis atsilieps. Tai valios mūšis, Berni.

Ji žvelgė pro šalį. Reikia ruoštis daugybei kovų, rinkti taškus. Dabar sąrašo viršuje šalia Romeo pasirodė dar vienas vardas – Saimonas Rozenas.

Po pusvalandžio išėjusi iš Bernio namo Sara pamatė Korkį, atsirėmusį į automobilį ir rūkantį. Pamatęs ją, užgesino cigaretę ir pasisveikino.

Ji atsargiai apsidairė. Ar ateis laikas, kai nebebijos tykojančių pabaisų?

– Nesirūpinkit. Ramu, – patikino Korkis. – Net žurnalistai jūsų nesuuodė.

Sara linktelėjo. Buvo įsitikinusi – jei kalbės laidoje „Peržengus ribą“, žurnalistai taps dar aršesni, stengsis išplėšti sensaciją.

– Ar galėtum pavėžėti, Korki?

– Kur?

– Į Berklį – į Belevistos slaugos namus. Noriu aplankyti tėvą.

Kai po dvidešimties minučių privažiavo Belevistą, Korkis paklausė, ar jam eiti kartu.

– Ne. Čia nė uodas neįkiš snapo. Ne todėl, kad personalas bijotų, o gal kas nors įsilauš, bet kad iš jų niekas nepabėgtų… Viskas bus puiku.

Puiku? Smarkiai perdėta.

– Būsiu lauke, Sara, – pažadėjo jis spustelėjęs jai petį.

Vyriausioji Belevistos seselė Šarlotė Haris išsigandusi pažvelgė į Sarą, kai šioji, įėjusi į vestibiulį, iš karto nužingsniavo prie įmantrių laiptų. Pakilusi iš už stalo, ji atskubėjo prie Saros.

– Atleiskit, panele Rozen. Bet lankymas tik nuo vienuoliktos…

– Turiu pasikalbėti su tėvu dabar, – ryžtingai tarė Sara apeidama seselę.

Seselė Haris sekė iš paskos.

– Jūs atrodote nuliūdusi, panele Rozen. Tikriausiai nenorite, kad tėvas susijaudintų…

– Ne. – Sara jau buvo palipusi keturis laiptelius.

– Panele Rozen, prašom ateiti vienuo…

– Eisiu pas tėvą dabar.

– Bet tai neįmanoma.

– Nustebsit, kiek daug šiam pasauly įmanoma, – tarė Sara pusiaukelėje į trečią aukštą, kuriame buvo tėvo apartamentai.