Элис Тайтл - Romeo

– Melas, Džonai! Niekad jo nesučiupsit! Vargšė Ema! Turėjau atspėti. Turėjau suvokti! Ypač pasikalbėjusi su Berniu.

– Ką turi galvoje? Ką turėjai atspėti?

– O kur tu buvai vakar? Aš skambinau. Iškart… iškart, kai neprisiskambinau Emai.

– Tavo žinutė buvo atsakiklyje. Klausėm rytą.

– Aš ne to klausiu. Kur tu buvai?

Jis susiraukė.

– Nuvežęs tave pas Bernį, sustojau išgerti taurelės.

– Taurelės? – Sara pajuto mėtinio burnos gaiviklio kvapą. Ar tą rytą taip pat išmaukė butelį?

– Na, kelių taurelių. Patenkinta? Gal ir daugiau. Nusigėriau. Kartais taip nusitašau, – gindamasis atšovė jis.

– Man nerūpi, – sumurmėjo ji.

Alegras atsiduso.

– Atleisk. Man nelengva. Pasistengsiu pasitaisyti. Kodėl skambinai?

Sara pažvelgė į slaugos namus, pamatė tėvą, stovintį prie lango trečiame aukšte. Jis žiūrėjo į ją. Ir vėl kaip tą naktį prieš daugelį metų jų akys susitiko. Tą naktį buvo sudaryta baisi sutartis. O dabar reikėjo rasti jėgų jai sulaužyti.

– Jis ją išprievartavo, – tarė Sara, nenuleisdama akių nuo tėvo veido. – Tėvas išprievartavo seserį. Ji manė, kad tai meilė. Bet meilės nebuvo, tik prievarta. Tai jis ją sukaustė, pavertė verge. Nereikėjo šilkinio šalikėlio. Tėvas buvo daug gudresnis. Ir klastingesnis. Melanė niekad neturėjo progos pasprukti.

Alegras pakėlė akis, pažvelgė į daktarą Saimoną Rozeną, bet neištarė nė žodžio.

– Aš užtikau juos. Tik buvau užblokavusi, kol… – Ji užsidengė veidą delnais. – Turėjau ką nors daryti! – Dabar gausi. Bus tau pamoka.

– Sara, tu buvai vaikas. Nieko negalėjai padaryti. – Alegras ištiesė ranką, bet Sara atšoko.

Šlykštu vien nuo minties, kad ją palies. Aš nenusipelniau užuojautos. Nė švelnumo, gailesčio. Netgi jei nusipelnyčiau, niekuo nepasitikėčiau.

Ašaros prasiveržė ir nuriedėjo skruostais. Tačiau ji verkė ne dėl savęs – dėl Melanės. Ir dėl Emos.

– Jei prievarta – pragaras, Džonai, kas dar mums gali nutikti?

Alegras pervėrė ją žvilgsniu.

– Dar yra skaistykla.

Sara papurtė galvą.

– Ne! Lieka tik mirtis!

Ji dar kartą pakėlė akis į langą. Tėvo nebebuvo.

– Važiuokim iš čia! – pasakiusi tuos žodžius suprato – tai paskutinis jos apsilankymas. Jau niekad čia negrįš. Niekad nepamatys tėvo.

Jie sėdėjo Alegro automobilyje aikštelėje ir kalbėjosi. Sara rėmėsi galva į šoninį langą.

– Jei vakar būčiau likusi pas Emą, gal…

– Nesikankink, Sara.

Bet balsas, aidintis galvoje, netilo. Tu kalta, Sara. Niekas kitas, tik tu. Tu tai padarei. Jei būtum nekišus nosies į kitų reikalus…

– Ema buvo gera, dora, rūpestinga. Nesvarbu, kad buvo į tai įsipainiojusi.

– Įsipainiojusi? Į ką?

Sara dvejojo.

– Į sadomazochizmą.

– Iš kur žinai?

– Ji… man pasakojo… užvakar, – pasakė Sara ir pasijuto kalta dėl atskleidžiamų paslapčių.

– Prašau, Sara. Tai gali būti svarbus pėdsakas. Turi man pasakyti.

Sara žinojo, kad Alegras teisus. Reikėjo iš karto pasakyti. Galbūt Ema būtų likusi gyva. Tik tavo kaltė .

– Ji lankėsi privačiuose sadomazochistų klubuose.

– Žinau, ėjo su Maiklu ruošdama laidą. Nemanau, kad tai rodo…

– Lankėsi ir prieš tai. Su Diana Korbet. Ričmonde. Porą kartų.

– O Dieve, – sumurmėjo Alegras. – Koks klubo pavadinimas?

– Nesakė.

– Nieko, sužinosim. Tai jau šis tas, Sara. Gerai, kad pasakei.

Ji išdėstė Alegrui savo versiją, kad galbūt Romeo mano, jog visos nužudytos moterys buvo patyrusios kraujomaišą.

– Ar Ema sakė, kad ją išprievartavo mažą?

– Ne, bet tai galėtų paaiškinti, kodėl ją traukė sadomazochizmas. Patyrę prievartą vaikai sieja seksą su gėda, kalte, nuolankumu. Argi ne logiška, kad užaugę vėl trokšta skausmo, pažeminimo, nuolankumo, nes nežino, kad gali būti kitaip?

Alegras tylėjo. Sara nežinojo, apie ką jis mąsto.

– Džonai, jei Romeo tyko manęs, tai tikriausiai mano, kad ir aš buvau išprievartauta. Kad ir aš noriu, jog man vadovautų, mane baustų. Bet tai netiesa, – skubiai pridūrė. – Nieko panašaus.

– Gal Melanė ką nors parašė dienoraštyje?

Ji pervėrė jį žvilgsniu.

– Ką? Manai sesuo išsigalvojo, kad ir mane išprievartavo? – Iš pradžių Bernis, dabar Džonas. Ar nepakanka to, kad ji pati buvo kraujomaišos liudytoja?

– Galbūt tik rašė, kad matei ją su tėvu…

– Kodėl manai, kad Melanė žinojo, jog juos mačiau?

– Aš detektyvas, Sara. Darau prielaidas. Galvoju, jei tu matei ją, galimas daiktas, kad ir ji tave matė.

– Neįmanoma! Nors tikriausiai girdėjo, kaip tėvas bara mane už šnipinėjimą. Bet aš nešnipinėjau!

– Žinoma, ne, Sara.

– Gal Romeo vaikystėje taip pat patyrė seksualinę prievartą?

Alegras atsiduso.

– Ir Melanė taip manė. Mūsų grupė tiria įtariamųjų šeimas, stengiasi sužinoti kuo daugiau apie jų vaikystę.

Sara žiūrėjo pro langą. Keista, kad žmonės dirba kasdienius darbus. Įprasta diena. Visi tvarko reikalus, skuba į darbą, susitinka su giminaičiais, draugais. Ji užsimerkė, kad nematytų. Kad nepavydėtų.

– Buvau tikra, kad kitas taikinys – aš.

– Ir aš taip spėjau.

– Jis greitesnis. Melanė – praeitą savaitę. Ema – vos po aštuonių dienų. Jis vis labiau trokšta kraujo, Džonai. Darosi nekantresnis. Aš jį išprovokavau!

– Baik, Sara.

– Ėjau į televiziją, mečiau jam iššūkį! Galvojau… Galvojau… – užsikirto ir nutilo. – O Dieve! – Pravirko. – Ką aš padariau! – Akys užmerktos, bet vėlyvo ryto šviesa spigina ir pro vokus.

– O kaip… Melanės širdis? Ar jis… paliko ją… prie Emos?

Jis linktelėjo.

Saros veide atsispindėjo begalinė kančia. Ji buvo tokia tikra, kad Romeo saugo Melanės širdį jai. Ar tikrai manei, kad gali pergudrauti tą pabaisą, kvaila mergiūkšte?

Alegras palietė jos ranką. Sara suėmė jo delną ir priglaudė prie savo skruosto rodydama, kokia ji pažeidžiama.

– Man patiko Ema, – tarė ji. – Žinau, ir jums su Maiklu.

– Taip, bet baisu ne todėl, kad pažinojom auką ar ji mums patiko. Abu jaučiamės tokie bejėgiai. Mėšlas, visi tiriantys šią bylą taip jaučiasi.

Sara viską žino apie bejėgiškumą. Parašė apie jį knygą. Ne, ne aš. Tai Melanė ją parašė.

– Klausyk, Sara, nenoriu tavęs palikti, bet turiu grįžti į Emos butą. Pasiunčiau Korkį į tavo draugo Bernio namus. Jis pabus su tavim. Norėčiau pats, bet turim labai daug darbo. Dar reikia pasiųsti ką nors tuo tavo nurodytu pėdsaku į Ričmondo klubą. Kartais mažiausia žinutė gali atvesti į kelią.

– Ačiū, kad atvažiavai pasakyti, – tarė ji. – Tai man labai svarbu. – Norėjo pasakyti, kad ji ne tik dėkinga, bet ir sujaudinta dėl jo rūpinimosi, kad gailisi, jog vakar juodu nepasiliko toje romantiškoje užeigoje. Kad įsivaizduoti apie jį dalykai jau virsta tikrove. Norėjo visa tai pasakyti, bet nepajėgė.

– Žinojau, kaip tai tave sukrės. Pamaniau, kad aš turėčiau pranešti, – sumurmėjo jis.

– Atsiprašau, kad pavadinau tave nusususiu mulkiu.

Jis šyptelėjo.

– Buvau vadinamas ir blogiau.

– Noriu būti su tavim, Džonai.

– Sara…

– Prašau.

Prie Emos namų buvo tikras sąmyšis. Uniformuoti policininkai ir civiliais drabužiais, žurnalistai, fotografai, operatoriai, minios žioplių, kovojančių dėl vietos ant šaligatvio ir gatvėje. Alegras net neprivažiavo prie namo. Visa gatvė prisigrūdusi automobilių, mikroautobusiukų, stovėjo teismo medicinos eksperto furgonas.