Элис Тайтл - Romeo

– Be to, tai ne tavo reikalas, – ryžtingai tarė ji. Ar Džonas viską išplepėjo porininkui? Neatrodo. Pats Vagneris sakė, kad Džonas nekalbus. Aišku, ne toks, kuris pabučiavęs pultų pliurpti.

– Žinai, ką padarysiu – užpilsiu padažo ant pusės…

– Vagneri, jei nori ką nors pasakyti, tai rėžk!

Jis patapšnojo į butelio dugną, kol padažas ėmė tekėti.

– Kiek man žinoma, Džonas neturėjo daug moterų, kai žmona… – Jis pažvelgė į Sarą.

– Jis sakė, kad žmona nusižudė. – Sara suprato, kad kvaila, bet jautėsi laimėjusi tašką. Atsiteisė už tai, kad nebuvo pasakojęs apie sūnaus mirtį.

Vagneris pastatė butelį, nuvalė kakliuką, lėtai užsuko dangtelį.

– Ar pasakojo, kad kartą žmona buvo pareiškusi jam kaltinimą?

– Kaltinimą?

– Tai atsitiko, kai mes su Džonu kartu buvom išdirbę apie porą mėnesių. Jie dar gyveno kartu, bet, kiek supratau, buvo likęs tik santuokos vardas. Džonas norėjo susirasti atskirą butą. Po darbo mes netgi aplankėme kelias vietas.

– Kuo jį kaltino?

– Žmona teigė, kad Džonas ją sumušė.

– Netikiu. Džonas sakė, kad ji buvo labai sutrikusi. – Dabar, kai sužinojo apie jų sūnaus mirtį, nebuvo sunku suprasti kodėl. Ir užjausti. Abu. – Tikriausiai nujautė, kad vyras nori ją palikti. Apėmė neviltis.

– Mačiau ją, Sara. Kitą rytą atėjo į skyrių parašyti pareiškimo. Po akimi mėlynė, skruostas ištinęs. Kai ji išėjo, Džonas išsekė iš paskos. Tikriausiai perkalbėjo. Kitą dieną ji atsiėmė pareiškimą.

– Ar Džonas prisipažino ją sumušęs? – Turi būti kitas paaiškinimas. Jo variantas.

– Niekad neklausiau, – pasakė Vagneris. – Kiek žinau, niekas neklausė.

Iš Vagnerio intonacijos Sara suprato, kad ir jai nereikėtų Džono teirautis.

Vagneris nuvežė Sarą namo šiek tiek po aštuonių. Policininkas civiliais drabužiais vis dar budėjo lauke. Kadangi policija neturėjo jokių tikrų įrodymų dėl Perio, buvo įsakyta saugoti Sarą, kol įsitikins, kad tikrai sugavo žudiką.

Sara stovėjo prie buto durų, ruošdamasi kišti raktą. Staiga laukujės durys atsivėrė ir į vestibiulį įėjo aukštas, gražus tamsiaplaukis vyriškis madingu pilku kostiumu. Pamačius nepažįstamąjį, Sarą pervėrė baimė, ypač kai šis pasuko tiesiai į ją. Ne tik Vagneris abejojo, ar sulaikė tikrąjį žudiką. Tačiau policininkas turėjo patikrinti svečią.

– Sara! – sušuko artėdamas vyriškis. – Ką tik girdėjau gerą žinią per radiją. Tikriausiai tau gerokai palengvėjo, kad tas beprotis pagaliau sučiuptas. Turėsi man viską papasakoti. Ar tu tikrai buvai ten, kai jį aptiko, ir budėjai prie jo lovos? Ar jis išsikapstys? Girdėjau, kad smegenys jau mirusios.

Vis dar neatpažindama vyriškio, Sara pagaliau pažino balsą.

– Vikai? – Ji taip išsigando, kad išmetė raktą.

Jis paraudęs priklaupė ir pakėlė.

– O, mano išvaizda. Vakarieniavau su mamse. Ji nenori prisipažinti, bet nervinasi ne dėl to, kad persirenginėju, o dėl to, kad vilkėdamas suknelėmis atrodau daug geriau už ją.

Sara sutrikusi tylėjo.

– Žinai ką. Persirengsiu ir atnešiu tau ko nors užkąsti. Atrodai alkana. Turiu nuostabų mėsos vyniotinį. Padarysiu didelį riebų sumuštinį.

Sara stebeilijo į kaimyną. Vikas toks gražus. Toks vyriškas. Kaip nuotraukoje, kurią matė jo drabužinėje.

– Ką pasakysi? Jei nenori mėsos vyniotinio, turiu nuostabių šaldytų picų. Galėčiau įkišti vieną į mikrobangų krosnelę…

Sara sunkiai atgavo balsą ir pamelavo:

– Ačiū, ne! Valgiau ligoninėje.

– Ligoninės maistas? Šlykštynė, – Vikas susiraukė. – Atnešiu tau ko nors nuraminti sudirgintam skrandžiui.

Sara jau rimtai įsibaimino dėl Viko atkaklumo.

– Aš vos gyva. Tenoriu griūti į lovą ir nors kartą ramiai išsimiegoti.

– Tikriausiai tau labai palengvėjo, kad viskas baigėsi, – meilikaujantis Viko balsas visiškai netiko prie vyriškos išvaizdos.

– Periui dar nepareikštas oficialus kaltinimas.

– Aišku, nes kol neatsipeikės, negali jo informuoti apie jo teises ir įmesti į areštinę, – pasakė Vikas. – Bet važiuodamas namo per žinias girdėjau, kad jis pasikorė su tokiu pat baltu šilkiniu šalikėliu, kokiais surišdavo savo aukas. Kaip simboliška.

Sara pasuko raktą.

– Tikrai nenoriu apie tai kalbėti, Vikai.

– Viešpatie, aš turbūt panašus į tuos siaubingus reporterius, tykojančius visą dieną.

Ji šyptelėjo.

– Nekomentuosiu.

Vikas prunkštelėjo.

– Taiklus šūvis.

– Nenoriu būti nemandagi, Vikai, bet aš visai išsekusi. Griūsiu lyg maišas.

Nespėjus įeiti pro duris, Vikas pakėlė ranką prie jos skruosto ir paglostė.

– Tikiuosi, tavo košmarai liausis. Saldžių sapnų, mieloji.

Įžengusi į butą Sara negalėjo atsigauti nuo to keisto derinio: vyriška transvestito išvaizda, atsisveikinimo frazė, nerimą keliantis prisilietimas.

Netvarka bute buvo didesnė negu paprastai. Iš virtuvės sklido bjaurus dvokas. Kelias dienas neišnešė šiukšlių. Suraukusi nosį, Sara užrišo plastikinį šiukšlių maišą vildamasi, kad rytą prisimins išnešti. Gal netgi šiek tiek apsitvarkys, pamanė eidama į miegamąjį. Tu nesusitvarkysi gyvenimo, kol nesusitvarkysi namų, – pasakė Melanė per jų paskutinį pokalbį.

Nusimaudžiusi po karštu dušu, Sara išlygino sujauktą lovą – taip krestelėjo apklotą, kad net padulkėjo. Atsigulusi prisiminė Robertą Perį, ligoninėje dar neatsigaivelėjusį iš komos. Jei tik galėtų būti tikra, kad jis Romeo. Jei tik galėtų negalvoti apie dingusią Melanės širdį. Ir pavogtą Emos… Dvi nerastos širdys. Kodėl? Kodėl jis sulaužė nusistovėjusią tvarką?

Sara vis galvojo apie susitikimą su Vike ir staiga toptelėjo mintis. O kas, jei liudytojų nėra todėl, kad į aukos namą Romeo žmogžudystės vakarą įeina ne vyriškis, o moteris. Ar kas nors labai panašus į moterį? Puiku! Nuostabu! Tereikia tik persirengti – o tokiai karalienei kaip Vikė visiškai nesunku – ir elegantiškas gražuolis Vikas ateina į pasimatymą. Toks vyras tikrai būtų padaręs įspūdį Emai, Dianai Korbet, kitoms aukoms, netgi jos seseriai.

Žinoma, Peris kur kas panašesnis į Romeo. Jis tikrai be pusiausvyros. Tikriausiai serga asmenybės susidvejinimu, tačiau neleido Melanei įžvelgti, kaip stipriai pakenkta jo psichika. Ši pusė išlįsdavo į paviršių tik tada, kai tapdavo Romeo.

Sara išjungė šviesą, užsitraukė apklotą. Gulėjo trokšdama negalvoti nei apie Romeo, nei apie vargšę Emą, tėvą ir Melanę, nei sumuštą Džono žmoną, mirusį jų sūnų, galų gale nei apie patį Džoną. Daug atiduotų, kad ją apimtų ta įprasta, miela senoji apatija.

Kai devintą keturiasdešimt vakaro Alegras įėjo į kabinetą, Vagneris pakėlė akis nuo skaitomo pranešimo.

– Turim dar vieną rūpestį, porininke.

Alegras nusivilko striukę ir metė ant kėdės. Paskui atsirėmė delnais į rašomąjį stalą.

– Manai, noriu išgirsti, Maiklai?

– Koridoriuje sėdi porelė… – Vagneris nutilo, pasitikrindamas pavardes pranešime. – Fredis Gruberis ir Linda Čembers. Sako, pamatė Perio nuotrauką per CNN žinias bare prieš valandą. Abu gali prisiekti, kad Peris tikrai sėdėjo prieš juos kino teatre Šiauriniame paplūdimyje tą vakarą, kai buvo nužudyta Melanė Rozen.

– Tikriausiai porelė girtuoklių.

Vagneris papurtė galvą.

– Patikrinau. Mergina netgi pasakojo apie tą Perio kivirčą su azijiete prie bufeto. Fredis Gruberis su mergina teigia, kad po pertraukos Peris grįžo į vietą ir išsėdėjo per visą antrą seansą. Gruberis prisiekia gerai prisimenąs, nes Peris sėdėjo tiesiai prieš juos ir visą laiką muistėsi.