Элис Тайтл - Romeo

– Velnias!

– Nori daugiau gerų naujienų?

Alegras nusvilino Vagnerį žvilgsniu.

– Ne.

– Peris buvo be striukės, kai su Ema sėdėjo arbatinėje. – Vagneris vėl pažvelgė į popieriaus lapą ant rašomojo stalo. – Skaičiau Rodrigeso pranešimą. Jis apklausė Margaretę Boldvin, kaimynę, mačiusią juos „Plutelėje“. Sako, kad Peris vilkėjo baltą airišką nertinį. Skambinau poniai Ramni, senutei iš namo kitoje gatvės pusėje. Ji laikosi savo versijos, kad vyriškis, įėjęs su Ema, vilkėjo sportine striuke. Dabar mano, kad ruda ar pilka. Tiesa, jai atrodo, kad tas vyriškis aukštesnis už Perį.

– Iš kur, velniai rautų, ji žino, koks Perio ūgis?

– Rodžiau jo nuotrauką iš Melanės laidotuvių. Stovi šalia Emos. Moteris sako, kad rytą ji nieko neįžiūrėjo, bet dabar prisimena, kad nuotraukoje Peris ir Ema atrodo beveik vienodo ūgio. Tai tiesa. O vyriškis, įėjęs su Ema, buvo keliais coliais aukštesnis.

– O tu sakei, ji nieko nematė.

– Nusiramink, Džonai. Juk niekad nemanei, kad bus lengva, ar ne?

– Lengva?

– Žinai, ką turiu galvoje.

Suskambėjo telefonas. Alegras pagriebė ragelį.

– Klausau. – Patylėjo kelias sekundes. – Gerai, atvažiuojam!

– Kas atsitiko? – paklausė Vagneris, kai Alegras stvėrė striukę.

– Peris atgavo sąmonę. Nori padaryti pareiškimą.

Ant lovos sėdi moteris. Veidas šešėlyje. Plaukai ilgi, šviesūs, žvilga, nors kambaryje tamsu. Vilki blyškiai gelsvą naktinį chalatą, rankovės vos siekia trapius riešus.

Ji švelniai uždeda elegantišką rankutę ant mergaitės nugaros.

– Nurimk, nurimk, – vis kartoja liūliuojančiu dainingu balsu. – Nurimk, nurimk.

Mergaitė verkia įsikniaubusi į pagalvę. Mano, kad uždus, jei nepasuks galvos. Nepasuka. Nori uždusti.

– Nurimk, nurimk, – auksaplaukė moteris ramina mergaitę. Nežino, kad ji dūsta. Mirtinai .

Sara krūptelėjusi pabudo, ji duso įsikniaubusi į pagalvę, iš akių sruvo ašaros. Iškart pakėlė galvą, lyg pamaniusi, kad iš tikrųjų norėjo uždusti. Net patikėjo, kad vėl grįžo gundantis noras nusižudyti. Ar ji tikrai jau taip toli nuėjo, kad jei Romeo nenužudys, ji pati tuo pasirūpins?

– Ne! Nenoriu mirti! – suriko kambario tyloje numesdama apklotą. Ne dėl to kentėjo, ištvėrė visą šį siaubą ir sielvartą, kad taip lengvai pasiduotų.

Naktinukai permirkę prakaitu. Sara nusitraukė juos ir nuoga atsisėdo ant lovos krašto, apglėbusi save rankomis. O Dieve, dar niekas nesibaigė.

Šešėliai tūno ant sienų. Baimė ir neviltis sunkiasi pro odą. Prisiminimai, kaip tėvas santykiauja su Melane, nesustabdė košmarų tėkmės.

Sara pasilenkė, galva nusviro tarp kelių, mažos krūtys įsirėmė į šlaunis. Kodėl tebebijo? Kas dar baisaus tūno pasąmonėje? Kodėl negalėtų visko prisiminti, užuot kankinusis dėl tų blykčiojančių nuotrupų? Viena ranka iš visų jėgų mėgina nuplėšti dangtį, o kita įnirtingai prispaudusi jį laiko.

Sara pasižiūrėjo į laikrodį. Po vienuolikos penkiolika. Miegojo mažiau nei dvidešimt minučių. Vėl išsibudino. Šalta. Prakaitas garuoja nuo nuogo kūno.

Ji atsikėlė ir nuėjo prie spintos švarių naktinukų. Užčiuopė languotą medvilninį chalatą. Nueis pasišildyti pieno, išgers, atsipalaiduos ir galbūt vėl užmigs. Siausdamasi chalatą, prisiminė gelsvą peniuarą, kurį vilkėjo sapno moteris.

Sara sulaikė kvapą. Puikiai prisiminė tą drabužį. Dovana motinai paskutinio gimtadienio proga. Tada jai sukako trisdešimt aštuoneri. Atsimena, kaip motina atidarė dėžę, pirmiausia ieškodama atviruko. Jo nebuvo. Tik maža kortelė. Čerilei gimtadienio proga nuo Saimono. Netgi ne „Su meile, Saimonas“. Netgi ne jo rašysena. Motina išsiėmė drabužį be žodžių, jokios išraiškos. Sara atsiminė, kad mama tik kartą vilkėjo tuo prašmatniu gelsvu chalatėliu, o ne savo mėgstamiausiu – baltu indišku su rausvomis gėlėmis. Vaizdas pradėjo ryškėti.

Beldimas į duris vėl nuvijo prisiminimus, kuriuos ji taip siekė susigrąžinti. Sara užsirišo dirželį, išėjo iš miegamojo, uždegė šviesą svetainėje.

– Kas čia? – atsargiai paklausė.

– Tai aš – Vikė. Ar tu dar ne lovoj?

Sara išplėtė akis.

– Lovoj.

– Sara, prašau, manau, tai svarbu.

– Ar negali palaukti iki ryto? Pažadinai mane iš miego, – pamelavo ji.

– Kažkas yra prie tavo durų.

Sara sulaikė kvėpavimą.

– Paketas su tavo pavarde.

Ji griebėsi už širdies. Jautė, kaip ji daužosi. Ji dvejojo.

– Sara?

O ką, jei tai tik gudrybė įeiti į vidų?

– Sara, kas tau?

– Aš neapsirengus, Vike. Palik. Tuojau pasiimsiu.

Argi ten gali būti paketas? Kas būtų įsibrovęs pro budintį policininką? Nebent jos kaimynas…

– Gerai, – pasidavė Vikė.

Sara pirštų galais nustypčiojo prie durų, pasiklausė Vikės žingsnių, išgirdo užsidarant lauko duris.

Atsargiai pravėrė duris ir pažvelgė pro plyšį. Nieko nematyti. Nuleido akis. Prie slenksčio tikrai, kaip sakė Vikė, gulėjo saldainių dėžutės dydžio paketas, suvyniotas į blizgantį baltą dovanų popierių. Sara plačiau atvėrė duris, norėdama pasiimti.

– Sara, aš tikrai dėl tavęs jaudinuos.

Ji sukliko, išgirdusi Vikės balsą.

– Nepyk, mieloji. Tavo balsas man pasirodė keistas, norėjau įsitikinti, ar tikrai nieko neatsitiko. Net pagalvojau, kad kalbi jausdama į save įbestą pistoleto vamzdį ar peilį. Pamaniau, o ką, jei tas Peris ne Romeo arba pabėgo iš ligoninės ir šią minutę yra tavo bute. Prisiekiu, jau žadėjau rinkti policijos numerį.

Sara pakraupusi žiūrėjo į Vikę. Kaimynas vėl buvo apsitempęs ryškiai geltonomis toreadoro kelnėmis, vilkėjo juodu odiniu bolero švarkeliu, skaisčiai raudona prigludusia palaidinuke, avėjo milžiniško dydžio smailiakulniais. Jis pasilenkė, pakėlė paketą ir priglaudė prie prikimštos krūtinės.

– Neišvyniosi, Sara? Gal nori, aš…

Sara griebė siuntinį iš Vikės rankų.

– Ačiū, ne! Verčiau eik. Tavo draugė lauks.

– Velniop draugę! Tau tikrai blogiau. Norėčiau tau padėti. Tu išbalusi kaip geiša.

– Prašau, Vike. Viskas gerai, – Sara prisiminė policininką lauke. Tikriausiai užsnūdo ar dievai žino kas. Kol jis sužinos, kas čia vyksta, ji jau seniai bus negyva.

– Neatrodo, kad viskas gerai, – nepasidavė Vikė. – Leisk man prieš išeinant bent arbatos tau užplikyti.

– Ne. Noriu likti viena. Jei tu neišeisi…

Vikės veide net per storą grimo sluoksnį atsispindėjo nuostaba ir pasipiktinimas.

– Nepurkštauk, brangioji, tik norėjau kaimyniškai padėti. – Jis piktai papurtė raudoną peruką, apsisuko ant smailų kulniukų ir nužygiavo prie laukujų durų.

Šįkart Sara palaukė, kol jis iš tikrųjų išėjo, užtrenkė duris ir užstūmė sklendę. Paskui susmuko ant grindų, prispaudė kelius prie krūtinės. Ar pajėgs išvynioti? Kokią iškrypėlišką dovaną jis šįkart atsiuntė? Dar vieną širdies pavidalo medalioną? Ne, paketas per didelis. Saldainių? Antrą vainiką? Ne, Romeo nesikartoja. Sugalvojo ką nors nauja. Dar vieną šlykštų savo susižavėjimo ženklą. Bet ką? Apie ką tik ji pagalvodavo – viskas buvo per daug bjauru išreikšti žodžiais. Galiausiai, neištvėrusi įtampos, nuplėšė popierių. Po juo buvo rudas stačiakampis pašto paketas. Virpančiomis rankomis Sara atsargiai pakėlė kraštą. Išslydo raudono aksomo dėžutė. Širdies pavidalo. Surišta baltu atlaso kaspinu. Po kaspinu – sulankstytas popieriaus lapelis. Dar viena ištrauka iš Melanės dienoraščio? Dar vienas meilės laiškelis nuo sesers žudiko.