Элис Тайтл - Romeo

– Nesirodyk, – paliepė Alegras, sustojęs už pusės kvartalo. – Nes supuls lyg skėriai.

Sara kiek įmanydama susigūžė mažame sportiniame automobilyje. Vagneris kalbėjosi su pora uniformuotų policininkų prie Emos namo. Pastebėjęs MG mostelėjo, kad Alegras neišliptų. Po minutės paliko policininkus ir pribėgo. Jis ir nustebo, ir išsigando, pamatęs priekinėje sėdynėje susigūžusią Sarą.

– Ką ji čia?..

– Nieko. Ji nelips į viršų.

Įkišęs galvą pro vairuotojo dureles, Vagneris pažvelgė į Sarą. Jo išraiška sušvelnėjo.

– Laikaisi?

Sara linktelėjo.

– O tu?

– Taip, – žvaliai atsakė jis. Sara matė, koks jis nusivylęs.

– Turim pėdsaką, Maiklai. Sara padėjo, – pasakė Alegras.

Nespėjus prasižioti apie klubą Ričmonde, Vagneris išpylė savo naujienas.

– Tada jau turim du pėdsakus. Emos kaimynė Margaretė Boldvin matė Emą vakar pavakare arbatinėje „Plutelė“ už kelių kvartalų – atrodo, populiari čionykščių vietos ponių vietelė. Ema buvo su vyriškiu. Parodėm Boldvin kelias nuotraukas. Ji nesvyruodama atpažino Perį. Prisiekė, kad tikrai su juo. Ir ne tik tai. Kai Ema išėjo, Boldvin sėdėjo prie lango, matė, kaip jie išsiskyrė. Peris dar paslampinėjo gatvėje ir nusekė Emai iš paskos.

– Apieškokim jį, – pasiūlė Alegras.

– Jau pasiuntėm kratos orderio.

– Dar kas nors ką nors matė?

Vagneris parodė į pilką tinkuotą pastatą kitapus gatvės.

– Pirmame aukšte gyvena senutė, ponia Ramni. Sako mačiusi, kaip apie penktą valandą į namą įėjo porelė. Moteris neprimato, bet įsitikinusi, kad ten buvo Ema, nes ji – vienintelė juodaodė namo gyventoja. Vyriškio neįžiūrėjo.

– Kuo apsivilkęs? Kokio ūgio? Plaukų spalva? – nervingai klausinėjo Alegras. – Viešpatie, Maiklai, ar ji ką nors matė?

Vagneris prisidegė cigaretę.

– Mano, kad jis aukštas. Baltasis. Vilkėjo sportine striuke, bet ji šiek tiek daltonikė, todėl nematė, kokios spalvos. Apskritai ji mažai ką galėjo pasakyti.

– Bet pasakė, kuri buvo valanda, – tarė Sara.

– Todėl, kad ką tik buvo išgėrusi vaistų, juos visada geria penktą, – atsakė Vagneris.

– Manai, kad tai Peris? – paklausė Sara.

Prieš atsakydamas Vagneris pažvelgė į Alegrą.

– Didelė tikimybė.

Sara abejojo.

– Kodėl Ema kvietėsi jį į namus? Rizikinga taip elgtis, jei jis visą laiką sekė iš paskos.

Vagneris susiraukė.

– Ema mėgo rizikuoti. Ypač jei galėdavo ką panaudoti laidoje.

– Bet gyvybė svarbiau už reitingus! – atšovė Sara.

Vagnerio veide atsispindėjo nusivylimas.

– Žinau. Aš ne tai turėjau galvoje.

– O kodėl mums nepaklausus paties Perio?

Alegras spustelėjo Sarai petį.

– Ketinau pas jį važiuoti, – pasakė Vagneris. – Rodrigesas ir Džonsonas lauks manęs su kratos orderiu.

Alegras pažvelgė į Sarą, vėl į Vagnerį.

– Mes važiuosim iš paskos.

Vagnerio išraiška rodė, jog nepritaria, kad Sara važiuotų kartu, bet nieko nepasakė, tik pasiteiravo apie jų rastą pėdsaką. Alegras papasakojo apie Ričmondo klubą.

– Negirdėjęs apie jį, bet tuoj ką nors ten pasiųsiu, – tarė Vagneris.

Nepaisydamas pakartotinio beldimo, Robertas Peris nepriėjo prie durų.

– Turim orderį! – šūktelėjo Vagneris. – Peri, jei neįsileisi, pavartosim jėgą.

– Gal jo nėra, – suabejojo Rodrigesas.

Sara nujautė kažką negera.

– Nemanau. Laužkit duris, Džonai.

Alegras įdėmiai pažvelgė į ją, tada išsiėmęs iš dėklo pistoletą linktelėjo Vagneriui ir Rodrigesui.

– Laužkim. Džonsonai, pabūsi su Sara.

Džonsonas, neaukštas dvidešimtmetis iškilia krūtine ir išsprogusiomis akimis, neatrodė laimingas, paliktas aukle. Bet čia vadovavo Alegras, todėl vaikinas nenoriai priėjo prie Saros.

Kai Vagneris su Rodrigesu visu svoriu trenkėsi į Perio duris, keli kaimynai iškišo galvas iš savo butų. Alegras pamojavo policininko ženkleliu ir dar nespėjus ištarti nė žodžio visos durys užsitrenkė.

Po ketvirto smūgio durys pasidavė. Ginkluoti policininkai įsiveržė į butą. Po minutės Rodrigesas grįžo su bloga žinia – Saros baimė pasitvirtino.

– Negyvas? – paklausė Džonsonas.

Rodrigesas papurtė galvą.

– Nupjovę virvę dar jautėm pulsą. Radom kadaruojantį po stoglangiu vonios kambaryje. Alegras kviečia greitąją.

– Nupjovėt virvę? – kimiai sušnabždėjo Sara.

– Taip, tas šunsnukis mėgino pasikarti.

Ji pajuto smūgį. Lyg būtų palietusi neizoliuotą laidą. Dar vienas pakaruoklis. Dar viena savižudybė. Dar kartą pavyko. O mamyte, atleisk man, atleisk man, atleisk man…

– Atrodo, sučiupom paukštelį, – tarė Džonsonas įsikišdamas pistoletą. – Verčiau pasikars, negu sutiks žūti grojant muzikai.

Rodrigesas išsiviepė.

– Jeigu jau užsiminei apie muziką… vonioje buvo plokštelių grotuvas. Atspėkit, ką grojo.

– Pala, nesakyk! – paprašė Džonsonas. – „Žydrąją rapsodiją“.

– Ir čia dar ne viskas. Spėkit, kuo korėsi? Baltu šilkiniu šalikėliu!

Džonsonas švilptelėjo.

Sara praslydo pro juos. Pro atviras duris matė Perį, gulintį ant kilimo. Vagneris klūpojo šalia ir darė dirbtinį kvėpavimą.

Alegras priėjo prie Saros.

– Tu žinojai, kad jis bandys.

– Įtariau. – Jos veide jokios išraiškos.

– Kodėl?

– Nuojauta.

Alegras iš pradžių nesuprato, o paskui prisiminė Feldmaną pasakojus apie du Saros mėginimus nusižudyti.

– Ar jis išsikapstys?

– Tikriausiai. Tačiau spėju, kad to nenorėtų.

Sara pažvelgė į paketus, kuriuos Alegras laikė pirštinėtoje rankoje – du permatomi plastikiniai įkalčių krepšeliai. Viename baltas šilkinis šalikėlis, kitame – spindinti kompaktinė plokštelė.

Iš miegamojo išėjo Džonsonas, kažką nešdamasis plastikiniame maišelyje.

– Bingo! Vaizdajuostė. Etiketėje parašyta „Peržengus ribą“.

Sara prisimerkė. Šviesa, užliejusi Perio svetainę, pasirodė per ryški.

– Sara, kaip jautiesi? – skubiai paklausė Alegras.

– Vadinasi, abejonių nėra? Tai jis? Peris – Romeo?

– Atrodo. Aš kai ką radau prie jo lovos, – tarė jis.

Sara pajuto, kad dūsta.

– Ką? Melanės albumą? Dienoraštį?

– Albumą, prikimštą iškarpų apie kiekvieną auką.

– Daugiau… nieko?

Jis apkabino Sarą per pečius.

– Dar ne. Kai Perį išveš, išnaršys visą butą.

– Džonai, pažadėk kai ką.

Dar nepasakius ką, jis linktelėjo.

– Jei rasim dienoraštį, neleisiu, kad jis eitų per rankas.

Sara akimirką prisiglaudė skruostu prie Alegro veido. Jis kaip visad nesiskutęs, bet duriantys šeriai keistai ramino.

– Jis mėlynuoja! – suriko iš miegamojo Vagneris. – Velniai rautų, kur ta greitoji?

Nors Romeo aukos tikina save, kad susijaudina tik mušamos ir žeminamos, giliai širdyje visos jaučia gėdą, savo menkavertiškumą, nereikalingumą. Romeo taip pat. Ir priimant, ir suteikiant skausmą juos sieja kančia.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

21

Robertas Peris neatsigavęs iš komos gulėjo San Francisko memorialo ligoninės reanimacijos skyriuje. Alegras ir Vagneris slampinėjo aplink, tikėdamiesi iškvosti prisipažinimą, vos jis atgaus sąmonę. Jeigu atgaus… Sara laukė drauge. Norėjo išgirsti prisipažinimą iš paties Perio lūpų.

Jie sėdėjo reanimacijos skyriaus laukiamajame. Maždaug šeštą valandą iš nuovados atvažiavo Rodrigesas. Vartydamas akis, mostu pakvietė Alegrą ir Vagnerį.