Элис Тайтл - Romeo

Alegras apsivertė ant šono veidu į ją, parėmė galvą ant sulenktos rankos.

– Gal norėtum, kad eičiau į kitą kambarį?

Sara pasuko galvą į jį. Nors kambaryje buvo gana tamsu, gatve pravažiuojančio automobilio žibintai akimirką apšvietė Alegro veidą. Išraiškingas veidas, neramus, įsirėžusios melancholijos, sumaišties, kartėlio raukšlės. Bet kaip tik šis veidas užkliudė jai širdį. Ji spurdėjo, apimta neaiškaus ilgesio.

Sara palaukė, kol automobilis pravažiuos ir jų veidai vėl paskęs tamsoje. Paskui paklausė:

– Vis dėlto ką manyje matai?

– Daug ką, ko tu nematai.

Sara uždėjo ranką ant jo nuogos krūtinės. Alegras buvo nusivilkęs marškinėlius, bet gulėjo su kelnėmis.

– Ir gera, ir bloga?

– Priklauso nuo to, kaip apibrėži blogį.

– Aš niekaip neapibrėžiu. Stengiuosi jo neįsileisti.

– Pajėgi tai padaryti?

– Taip. Tai menas, iš tikrųjų.

– Nesąmonė.

Ji atitraukė ranką.

– Tu teisus. Tai gynyba. Pasiklausk Feldmano. Jis pasakys. O gal jau pasakė?

– Pamiršk Feldmaną.

– Negaliu. Jis čia – šitoje lovoje su mumis. Mano šešėlio šešėlis.

– Aš myliu tave, Sara.

Ji sumišusi nusijuokė dėl tokio netikėto prisipažinimo.

– Kada tai atsitiko? – paklausė, o mintys pašėlusiai vertė netikėti. Kaip dažnai vyrai kartoja šią nuvalkiotą frazę, kad pasiguldytų moterį?

Alegras atsivertė ant nugaros.

– Tikslią akimirką? – šyptelėjo. – Kai mane apvėmei.

– Dabar tu šaipaisi. Arba labai pedantiškas. Bet kuriuo atveju atsakymas nuvilia. – Lyg būtų atsakymų, kurie nenuviltų.

– Ne viskas taip griežtai apibrėžta, Sara.

– O kaip apibrėžta?

Alegras ilgai tylėjo. Iš pradžių Sara pamanė, kad mėgina išsikapstyti iš išsikastos duobės. Prabėgus minutei ar dviem, nusprendė, kad visai neatsakys. Pagaliau jis prabilo:

– Kartą buvau namie vienas su sūnum. Jis mirė prieš septynerius metus. Niekad nepasakojau, kad turėjau sūnų?

Sara papurtė galvą. Jis nepasakojo – Vagneris pasakojo.

– Denis sirgo jau porą savaičių. Gydytojas sakė, kad jam bronchitas, kad tuoj turėtų pasveikti. Tik niekaip nesveiko. Greisė visai nusikamavo, maldavo, kad pasiimčiau poilsio dieną, nes jaudinosi dėl Denio. Ji visada jaudindavosi.

– Likai namie su juo?

Alegras linktelėjo.

– Liepiau jai eiti pasivaikščioti, išsiunčiau apsipirkti, nes varė iš proto ir mane, ir vaiką. Virtuvėje viriau sriubą ir staiga išgirdau, kad sūnus mane šaukia. Nubėgau į jo kambarį. Denis vėmė, persisvėręs per lovos kraštą. Pripuolęs suėmiau galvą. Vėmalai tiško ant manęs, o aš galvojau, kaip jį myliu. Buvo nepaprastai skaudu.

Sara išgirdo liūdesį jo balse. Jautė sielvartą. Jo. Savo. Skausmas – dar viena juos jungianti grandis.

– Greisė parėjo vėliau. Denis miegojo, aš sėdėjau prie lovos, glosčiau jo kaktą. Verkiau. Nė pats nepastebėjau. Ji pasakė: „Niekad nesu mačiusi tavęs verkiančio, Džonai.“ Buvo teisi.

Alegras iš lėto atsigręžė į Sarą. Jautė jo žvilgsnį net tamsoje.

– Šiandien, kai tau pasidarė bloga ir rūpinausi tavimi, pasijutau labai panašiai, kaip tada su Deniu. Akys prisipildė ašarų, pamaniau – myliu šią moterį, todėl taip skaudu.

Sara gulėjo ramiai, bet mintys buvo visai neramios. Ar jis jautė, kad sūnus mirs? Todėl verkė? Ar šiandien akys prisipildė ašarų dėl to, kad žino – ir aš mirsiu?

Sara miegojo, prispaudusi skruostą prie pagalvės šalia dešinio Alegro skruosto, kvėpavimu šildydama drėgną jo odą. Jo ranka užtirpo, bet nė nemėgino jos patraukti. Sara pravėrė lūpas. Alegras pagalvojo, kad kalba per miegus. Tačiau išsiveržė dejonė. Pravažiuojančio automobilio šviesoje Alegras pamatė jos skruostu riedančią ašarą. Pagavo lašelį liežuvio galiuku. Skonis sūrus ir kartu saldus. Jaudinantis.

Sara per miegus prisidengė veidą delnu. Ausyse skambėjo žemas, bauginantis garsas, privertė kūną vibruoti. Garsas ją prikėlė, gulėjo labai ramiai, mėgindama jį iššifruoti, įsivaizduoti, iš kur jis sklinda.

Mato rudas akis, išplėstas iš siaubo. Tai jos akys. Mėgina rėkti, bet garsas duslus, nes didžiulė ranka užspaudusi burną.

Vaizdas ryškėja. Mato save nuogą, prispaustą prie lovos. Ji dar vaikas.

– Žinojau, kad negaliu tavim kliautis. Kad ir ko imiesi – vieni nusivylimai.

Sara inkščia. Jai skauda.

– Tu tokia pat kaip motina. Abi vienodos. Zirziančios, vertos pasigailėjimo, frigidiškos, – jis spjaute išspjauna kiekvieną žodį. – Eik į viršų, į savo lovą. Nenoriu tavęs nė matyti!

Ji nusirita nuo sofos lovos, surinka, užsigavusi blauzdą į metalinį rėmo kraštą.

Tėvas sugriebia jai už plaukų ir žiūri iš viršaus. Dar ne pabaiga.

– To nebuvo! Jei kam nors išplepėsi, visą gyvenimą gailėsies. Tada visi sužinos, kaip atėjai ir bandei mane priversti blogai elgtis su tavim. Visi sužinos, kokia tu bjauri mergaitė .

Iš lūpų išsiveržia nevalinga dejonė.

Alegras uždegė stalinę lemputę ant apkrautos spintelės šalia lovos. Sara susiraukė, pakėlė rankas, norėdama prisidengti nuo akinančios šviesos ir skvarbaus Alegro žvilgsnio.

– Užgesink, Džonai! Prašau!

Jis sugriebė jos riešus ir atitraukė rankas nuo veido. Siaubas užgriuvo lyg lavina.

– Pasakyk man, Sara. Nusikratyk tos naštos.

Ji neatsimerkė.

– Aš melavau! Sau. Berniui. Visiems…

– Ką melavai?

– Ne tik… Melanė. Jis… tėvas… ir mane… išprievartavo. Ir aš… jam leidau. Dar blogiau… pati norėjau, kad jis… norėtų manęs. Pamiltų mane… kaip… Melanę. Bet jis nepamilo. Pasišlykštėjo, nes verkiau, kai skaudėjo. – Sara įsikniaubė į delnus. – Maniau, jei pasakysiu mamai, kad leidau… jam tai padaryti… ji taip pat pradės manęs nekęsti. Ir niekas manęs nebemylės.

Alegras nepaleido jos rankų.

– Viskas gerai, vaikuti. Aš suprantu. Aš tave myliu, Sara.

Ji nesiklausė. Baisi kaltė nenorėjo paleisti.

– Bet aš pavydėjau. Negalvojau nei apie Melanę, nei apie mamą. Kaip ji… kentėjo. Buvau pikta, bjauri mergiūkštė.

– Ne. Visai ne, – tarė Alegras. – Buvai tik liūdna sutrikusi mergaitė.

– Siaubingai pasielgiau, leisdama jam. Viešpatie, kaip šlykštu!

– Ar todėl gėrei tas tabletes? – Jis vėl suėmė riešus, perbraukė pirštais per randus. – Ir pasidarei šitą?

Saros galva nukrito ant pagalvės. Antklodė nuslydo iki liemens, atidengdama krūtis. Alegras vėl ją užtraukė.

Sara išspaudė kuklią dėkingumo šypsenėlę, stipriai įsisupo į antklodę.

– Tikriausiai… Nors neprisipažinau net sau. Buvau visiškai užblokavusi. Feldmanas manė, kad kankinuosi dėl motinos mirties. Jis nė pusės nežinojo. Bet ir aš pati iki šiol neįtariau. Nenorėjau žinoti, atstūmiau Feldmaną, jo pastangas priversti suvokti savo jausmus. Buvau niekam tikus pacientė.

– O gal jis niekam tikęs psichiatras? – pasiūlė išeitį Alegras.

Sara papurtė galvą.

– Kad ir kas jis būtų, tik ne blogas psichiatras.

Jie pažvelgė vienas kitam į akis. Saros žvilgsnis užkliuvo už randuotų riešų.

– Persipjoviau venas pasimokiusi koledže du mėnesius. Dėl mane metusio ketvirtakursio, kurį aklai įsimylėjau. Pasirodo, jis mesdavo tinklą ant kiekvienos padoriau atrodančios pirmakursės. Ant manęs užmesti nebuvo sunku. Pati puoliau ant kaklo ir laikiausi pakibusi, kol užklupau su kambario drauge.

Alegras tylėjo.

Ji dygiai nusijuokė.