Элис Тайтл - Romeo

– Ką norėtum sužinoti?

Sara sunėrė pirštus ant kelių. Arbatos puodelis stovėjo nepaliestas.

– Džonas sakė, kad ji iššoko iš aštunto aukšto.

Vagneris linktelėjo.

– Taigi tai nebuvo pagalbos šūksnis ar būdas atkreipti dėmesį. Ji žinojo, kad žus.

– Man tai niekad nešovė į galvą.

– Kodėl ji nusižudė? Dėl sūnaus mirties?

Vagneris žaidė arbatiniu šaukšteliu.

– Galbūt, iš dalies.

– O dar?

– Sara, kodėl tu klausinėji? Įsimylėjai Džoną?

– Sakei, kad mušdavo ją.

– Kartą. Tik kartą. Ir kas žino, kaip ten iš tikrųjų buvo? Gal ne jis? Gal ji pati? Juk tu nepatikėjai.

– Bet tu patikėjai.

Jo veidas atrodė nelaimingas.

– Klausyk, vienu metu Džonas tikrai stipriai gėrė. Galbūt ėmė trankytis pats to nesuvokdamas. Kiek žinau, daugiau tai nepasikartojo.

– Bet jis vis dar geria.

– Ne tiek, kiek anksčiau. Bent jau ne darbe. Nerasčiau geresnio porininko už Džoną. Nė karto manęs nenuvylė. Žinoma, turi savų bėdų, bet aš jo nesmerkiu.

– Manai, kad ir aš neturėčiau smerkti?

– Manau, kad tau reikėtų eiti miegoti.

Sara linktelėjo, bet žinojo, kad šiąnakt niekaip nepajėgs užmigti. Ir kitas naktis taip pat.

Alegras paskambino vėlyvą sekmadienio rytą. Sara turėjo atsakiklį, todėl galėjo neatsiliepti. Spauda dar labiau ėmė atakuoti, kai Emos Margolis mirtis tapo svarbiausia dienos naujiena.

– Sara, žinau, kad tu namie. Prašau pakelti ragelį.

Ji stovėjo prie telefono, sunėrusi rankas.

– Reikia pasikalbėti, Sara. Man skelia galvą ir žandikaulis nekoks. Atsiprašau dėl praeitos nakties. Turėjau suprasti – nereikia tavęs skubinti.

Ilga tyla. Sara sulaikė kvėpavimą. Ar jis padės ragelį? Ar ji to nori?

– Sara, kita priežastis, dėl kurios skambinu, – per pusryčius ilgai kalbėjausi su Denisonu. Sako, kad iš ligoninės ėjo tiesiai namo ir grįžo be penkiolikos vienuoliktą. Bet kaimynas, bėgiojęs lauke, matė, kad jis privažiavo apie pusę dvyliktos. Taigi Denisonas meluoja, vadinasi, tavo spėjimas gali būti teisingas. Jis galėjo pirmiausia užvažiuoti pas tave. Ir dar kai kas įdomaus, – jis vėl nutilo. – Sara, ar girdi mane?

Sunkia, lyg švinine ranka Sara pakėlė ragelį.

– Taip.

– Atleisk, Sara. Patikėk, tikrai gailiuosi.

– Ką pirma ketinai sakyti? – nukirto Sara.

Alegras atsiduso.

– Atsigavęs iš komos Peris buvo labai susijaudinęs. Kai budintis gydytojas pranešė, kad jo aplankyti atėjo psichiatras, Peris kategoriškai pasipriešino, kad Denisonas jį gydytų. Prašė kito gydytojo. Bet kurio kito.

– Ar Peris sakė kodėl?

– Iš pradžių ne. Daktaras sako, kad paklaustas Peris dar labiau susijaudino – vis kartojo, kad tai per daug pavojinga. Bijąs, kad jo žmona nebūtų kita auka.

– Nesuprantu, – tarė Sara.

– Daktaras nuramino Perį, ir jie pasikalbėjo. Peris įsitikinęs, kad Denisonas – Romeo, ir bijosi, kad jei šis įtars jį išplepėjus, nužudys jo žmoną.

Sara dar stipriau suspaudė ragelį.

– Kodėl Peris įsitikinęs, kad tai Bilas Denisonas?

– Tą popietę, kai Peris su Ema išėjo iš arbatinės, Peris tikrai sekė jai iš paskos. Sako, pasukęs į jos gatvę, pamatė Denisoną ir Emą kartu įeinančius į jos laiptinę. Sako, jie atrodė draugiškai. Denisonas buvo ją apkabinęs per pečius.

Sara klestelėjo ant taburetės.

– Ar girdi mane, Sara? Kas tau?

– Ką darysit?

– Ketinu parodyti Denisono nuotrauką tai moteriai iš kitos gatvės pusės ir kitiems kaimynams. Pažiūrėsiu, ar kas nors patvirtins Perio pasakojimą. Paspausim Denisoną, peržiūrėsim jo ataskaitas, kur buvo kiekvienos žmogžudystės vakarą, kol kas nors paaiškės. Tu iš pat pradžių jį įtarei. Turėjau kreipti daugiau dėmesio. Sara… dėl praeitos nakties…

– Daugiau nieko iš teismo medicinos ekspertų?

– Ką? Taip. Širdis Emos. Dar tiria visa kita. Sužinosim vėliau.

– Ar Ema turėjo giminių? Žinau, yra buvęs vyras, bet ji neminėjo tėvų, brolių, seserų. Ar Ema turėjo seserį?

– Motinai pranešta. Ji našlė. Gyvena Mičigane. Nori Emą laidoti ten. Kai tik bus baigtas skrodimas. Jaunesnysis brolis atskrenda antradienį visko tvarkyti.

Stojo nesmagi tyla.

– Ar jau radot kitą moterį? – paklausė Sara. – Tą, kurios širdis…

– Dar ne.

Saros akys sudrėko. Kas ras paslaptingą Romeo auką? Vyras? Draugas? Kas nors ją mylėjęs? Kam ji buvo brangi?

– Ar galėtume pasikalbėti, Sara?

Ji atgalia ranka nusibraukė ašaras.

– Mes kalbamės.

– Ne telefonu.

– Turiu viską apgalvoti, Džonai. Paskambink man ryt į darbą.

– Manai, kad jau pajėgsi dirbti?

– Reikia ką nors veikti, kad neišprotėčiau.

– Paskambinsiu tau ryt apie dešimtą.

– Gerai.

– Sara?

– Ką?

– Tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti ar išgąsdinti.

– Žinau, – tarė ji prieš padėdama ragelį.

Tikėjo tuo. Bet ar būtų tikėjusi, jei nebūtų papasakojęs apie Denisoną? Ar slopintų isteriškai kankinančią mintį, kad Alegras gali būti Romeo, jei visi įtarimai nekryptų į buvusį svainį?

Dar tas keistas teiginys, kad Vagneris kalbėjosi su Hektoru Sančesu. Ar gali būti, kad Vagneris paprasčiausiai užmiršo? Labai lengva patikrinti. Paskambinti Hektorui, paklausti, ar skambino Vagneriui.

Sara surinko Sančeso numerį, bet jo nebuvo namie. Paliko žinutę. Po penkių minučių telefonas suskambėjo. Manydama, kad tai Sančesas, Sara pakėlė ragelį. Tai buvo ne Sančesas. Iš ragelio sklido muzika. „Žydroji rapsodija“.

Pirmadienio rytą po devynių dvidešimt Vagneris ir Alegras buvo žmogžudysčių skyriuje kartu su dešimčia detektyvų, paskirtų į Romeo paieškos grupę. Alegras stovėjo prie lentos ir įsakinėjo.

Jis ką tik grįžo iš Emos namo, kur visai nemažai pešė. Ne vienas, o net du žmonės, nebuvę namie savaitgalį, patvirtino Perio teiginį, kad vėlyvą penktadienio popietę Ema įėjo į namą su tuo pačiu vyriškiu, kurio nuotrauką rodė, – Bilu Denisonu.

Frankas Džeikobsas, elektrikas, gyvenantis 3B bute, vyko į avarinį iškvietimą. Matė Emą ir Denisoną kartu įeinančius į vestibiulį. Dora Česvik, gyvenanti 5A bute, tiesiai prieš Emą, kaip tik ėjo pro duris – savaitgaliui važiavo į Berlingeimą lankyti sergančios motinos. Matė, kaip Ema su Denisonu įėjo į butą. Abu liudytojai iš tuzino Alegro pateiktų nuotraukų nedvejodami dūrė pirštu į Denisoną. Abu sutiko ateiti ir pamėginti atpažinti jį iš grupės žmonių.

Atsiradus naujam pagrindiniam įtariamajam, nuovadoje galėjai justi pagyvėjimą, optimizmą. Alegras grupavo vyrus poromis, kiekvienai paskyrė po vieną Romeo auką. Rodrigesui ir Džonsonui teko Ema Margolis, sau ir Vagneriui pasiliko Melanės Rozen bylą. Reikėjo dar kartą patikrinti kiekvieną pranešimą, vėl apklausti liudytojus, visiems, pažinojusiems aukas, parodyti Denisono nuotrauką. Polakas tikrins neseniai dingusių moterų bylas, mėgins aptikti vis dar neatpažintos širdies, kurią Romeo paliko pas Emą, savininkę.

– Gerai, berniukai. Visi žinot, ką reikia daryti, – baigė Alegras.

Vagneris stebėjo išeinančius žmones.

– Kaip manai, Džonai, dabar jį prigriebsim?

Alegras įsispraudė į sulamdytą sportinę striukę.

– Gal aš pasikalbėsiu su Denisonu, o tu susisiek su savo senais bičiuliais iš darbo policijoje laikų. Pavyzdžiui, su ta buvusia prostitute, klubo Somoje savininke. Parodyk Denisono nuotrauką. Pažiūrėk, ar niekas neatpažins. Pamėginkim sužinoti kuo daugiau apie tą kalės vaiką.