Элис Тайтл - Romeo

– Todėl paskambinai? Mažas muzikinis prologas?

– Nebūk kvaiša. Kai vėl pamėginau užeiti šįryt, pamačiau, kaip išsmukai iš namo, ir pasekiau. Supratęs, kur važiuoji, pasiskubinau. Pastebėjau įeinančią pro užpakalines duris, užlėkiau kelis aukštus, kad pagaučiau tave lifte. Vis dar sugebu greitai bėgti.

Sarą pykino nuo kvapų mišinio – muskusinio Denisono losjono, prakaito, nuo valytojo vežimėlio paliktos amoniako smarvės.

– Kodėl tai padarei, Bilai?

– Sakiau, noriu pasikalbėti.

– Ne tą turėjau galvoj.

Jo akys suapvalėjo.

– Aš ne Romeo, Sara. Ne beprotis sadistas.

Sara pasidygėjusi atšlijo.

Denisono akys liepsnojo.

– Viešpatie, ji tau pasakojo.

Sara vangiai papurtė galvą, nenutuokdama, apie ką jis kalba. Denisonas pasislinko arčiau.

– Niekad nedariau tavo seseriai to, ko ji nenorėjo ar nemaldavo, kad daryčiau. Ar ji tai taip pat sakė? Kad nepajėgdavo susijaudinti, kol… nesuteikdavau skausmo? Tai Melanė buvo nesveika, ne aš. Bet niekad dėl to jos nekaltinau, nenustojau mylėjęs.

Saros smilkiniai pašėlusiai pulsavo. Turiu valdytis. Jis nenužudys manęs čia. Negali. Turi elgtis kaip su kitomis. Nekeis ritualo. Privalo kiekvieną kartą daryti tą pat. Ar ne taip sakė Melanė?

Denisonas buvo vos už kelių centimetrų. Gražus veidas išsekęs.

– Papasakojai farams? Apie mane ir Melanę, apie mudu su tavim?

– Ne, nepasakojau, Bilai…

Jo akys susiaurėjo į piktus plyšelius.

Denisonas sugriebė ją.

– Policija nemano, kad tai Peris, tiesa? Nors per visas žinias trimituoja, kad Romeo pagautas. Tai spąstai. Įtaria mane. Todėl Alegras ir atėjo vakar rytą, apipylė klausimais. Dėl to, ką tu jiems prišnekėjai…

– Bilai, prisiekiu…

– Visa tai todėl, kad gydžiau dvi aukas ir buvau vedęs trečiąją. Neblogai atrodo, bet tai tik sutapimas. Sara, tu geriau nei kiti žinai, kaip mylėjau Melanę. Ir ji mane mylėjo. Tik ta liguista manija tėvui – lyg būtų dievas. Niekas, ką sakiau ar dariau, neprivertė Melanės pakeisti nuomonės apie jį. Todėl pradėjau miegoti su kuo pakliuvo, todėl ją palikau, todėl tu mane traukei, Sara, – bent jau nebuvai prisirišusi prie tėvo, nelyginai visų vyriškių su juo kaip su idealu.

Denisono pirštai vis giliau smigo į Saros kūną. Jis negali nužudyti jos čia, tame klaustrofobiškame narve, kuriame beveik nėra oro, bet gali nebaudžiamas skaudinti. Denisono lūpas iškreipė bjauri grimasa.

– Ironiška, ar ne, kad gydytojas Saimonas Rozenas, toks tobulas, toks nuostabus – vienintelis vyriškis visatoje, kaip manė Melanė, tikrai ją supratęs, – galiausiai net nepažino jos. Maniau, pagaliau ji išsivaduos ir galėsim pamėginti iš naujo.

– Bilai, jei tu nekaltas, nueik į policiją ir pasikalbėk…

Jis niekinamai prunkštelėjo.

– Nuostabus patarimas, Sara. Tik pamanyk, vienu metu man atrodė, kad tave įsimylėjau.

Įtūžis įveikė Saros baimę.

– O kaip Ema? Ar ir ją mylėjai?

Denisonas papurtė ją iš visų jėgų.

– Ką tu žinai apie mane ir Emą?

– Kad buvot kartu tą vakarą, kai ją nužudė! – išsiveržė jai. Bent jau nepasakė, kad šitai pasakė Peris. Sara, kaip ir Peris, nenorėjo, kad šis išgama keršydamas nužudytų Perio žmoną. O gal jau tuo pasirūpino? Gal ta neatpažinta širdis – Sindės Peri?

Denisono žandikaulis atvėpo. Psichiatras susvyravo, paleido Sarą ir ji griebėsi lifto sienos, kad neparvirstų.

– Užėjau pas Emą išgerti.

– Šampano? – puolė Sara.

Denisonas niūriai pažvelgė į ją.

– Brendžio. Gėrėm brendį. – Jo veidas sutrūkčiojo. – Gerai, ji man patiko. Ir aš jai patikau. Todėl nutraukiau gydymą. Pastarosiomis savaitėmis man buvo labai sunku. Žinau, kvaila, bet norėjau su kuo nors pabendrauti, troškau trupučio švelnumo, supratimo, meilės.

Denisonui kalbant Sara pamažu slinkosi į dešinę, nenuleisdama akių nuo jo. Dar kelios pėdos ir ji pasieks tą didelį raudoną avarinį mygtuką pačiame lentelės viršuje. Jei tik pajėgtų pajudinti kojas. Jei jos nuneštų taip toli…

Ji ištiesė ranką, bet dar nepasiekus avarinio mygtuko Denisonas sugriebė už riešo ir sviedė ją į kitą kabinos šoną. Sara atsitrenkė į sieną.

Denisonas žiūrėjo į ją, lyg pirmą kartą matydamas.

– O, velnias! Ar susitrenkei? Nenorėjau tavęs užgauti. Tik mane jau visai apėmė baimė. Sara, aš visiškai nekaltas, bet jei mano kaip įtariamojo pavardę sies su tomis visomis žmogžudystėmis, mano reputacija bus sutepta, neteksiu pacientų, žlugsiu. Gal aš ir ne geriausias pasaulio psichiatras, Sara, bet esu daug kam padėjęs. – Jis pasilenkė prie Saros, vėl prispaudė ją prie sienos. – Prisiekiu, pabuvau pas Emą tik valandą. Mes netgi nesimylėjom. Sakė nemananti, kad pajėgtų. Ir aš ją supratau. Prisiekiu – supratau. Be to, ji sakė… – jis staiga nutilo.

– Ką Ema sakė, Bilai?

Drėgnos mėlynos Denisono akys išsiplėtė.

– O Viešpatie, sakė, kad laukia draugo.

– Draugo?

– Maniau, kad nori manęs nusikratyti. Bet, pasirodo, sakė tiesą. Ji laukė jo – Romeo. Ir jis atėjo į pasimatymą.

Kaip ir į kitus pasimatymus.

Sara griebėsi šios galimybės.

– Turi pasakyti policijai, Bilai. Einam į mano kabinetą. Paskambinsim Alegrui.

Jis atsitraukė. Akimirką Sara pamanė įtikinusi jį. Bet Denisonas niekinamai vyptelėjo.

– Netiki manim. Ir tas faras netikėjo. Kita vertus, kai ką turiu prieš tavo draugužį Alegrą, tai gal pavyks susitarti.

– Ką tu gali turėti prieš Džoną?

– Ak, tai jis jau Džonas? Nujaučiau, kad kažkas tarp jūsų vyksta. Psichiatrai įžvalgūs, netgi jei ir neįveikė Everesto, kaip įžymusis Saimonas Rozenas. Kai vakar Alegras kabinėjosi prie manęs, visą laiką vadino tave Sara. Ne panele Rozen. Ir dar tai, kaip tarė „Sara…“

– Kad ir kas tarp mūsų vyktų, ne tavo reikalas, Bilai.

– Ar jis pasakojo, kad lankėsi pas ją?

– Pas ką? – perklausė Sara.

– Pas Melanę.

– Dirbo kartu. Ji konsultavo…

– Ne, turėjau galvoje gydymą. Abu su žmona, ta, kuri nusižudė.

– Ką tu kalbi?

– Melanė man pasakojo apie šį atvejį. Alegras su žmona lankėsi pas ją. Melanė ir pasiuntė jo žmoną į ligoninę. Ir žinai ką? Kompiuteryje nėra įrašų. Dingo. Lyg nebūtų buvę. Nėra net prie slaptų bylų. Kaip jos galėjo išgaruoti, Sara?

– Netikiu tavim.

– Juodu traukė vieną prie kito – Melanę ir Džoną. Jis tikrai ją dulkino. Kaip tik tavo sesers tipas – stačiokas, šiurkštus, necivilizuotas. Galiu lažintis, nesunkiai priversdavo ją susijaudinti…

Saros galvoje kažkas trūko. Jos nusiteikimą elgtis santūriai, stengtis nuraminti Denisoną staiga išstūmė aklas įniršis.

– Tu melagi, dvokiantis iškrypėli! Baily! – suklykė ji, kumščiais kuldama jam krūtinę.

Tačiau jėgos buvo nelygios. Akimirką sutrikęs dėl jos išpuolio, jis lengvai sugriebė Saros riešus ir užlaužė už nugaros rankas. Prakaitas žliaugė Denisono veidu.

– Išprotėjai, Sara. Tau reikia pagalbos. Tikrai reikia.

– Ei, ar čia yra kas nors? – balsas sklido iš viršaus. – Įstrigot?

Sarai nespėjus atsakyti Denisonas viena ranka užėmė jai burną, o kita sugriebė už liemens. Nutempęs ją prie skydelio, paspaudė mygtuką žemyn, o paskui į rūsį. Liftas trūktelėjęs pajudėjo.

Saros mintys ir širdis šuoliavo. Ar pajėgs išsilaisvinti ir pabėgti, kai nusileis į rūsį? Klyks iš visų jėgų, gal kas nors išgirs ir atskubės.

Liftas sustojo, durys atsivėrė į vėsią prieblandą, nušviestą bjauria geltona lempa. Tuščia ir tylu lyg kape.