Элис Тайтл: Romeo

– Džonai, ji labai sukrėsta. Gal Denisonas ir ne mūsų berniukas, bet mirtinai ją išgąsdino, užspeitęs į kampą.

– Leisk man dar pakalbėti su ja, Maiklai.

Vagneris klausiamai pažvelgė į Sarą. Ji papurtė galvą.

– Duok jai laiko, Džonai.

– Po perkūnais! Duok ją!

Vagneris užjaučiamai spustelėjo Sarai petį ir uždengęs ragelį tarė:

– Turi su juo pakalbėti, Sara.

Ji nenoriai paėmė ragelį ir prisiversdama ištarė:

– Klausau.

– Sara, žinau, kokia tu išsigandusi. Aš ketinu tave pasiimti, nuvežti į viešbutį, užregistruoti kita pavarde. Korkis bus su tavim. Ir aš visą laiką būsiu. Galėsi užsirakinti, užsikabinti grandinę, elgtis kaip tik nori, kad tik pasijustum saugi. Neprileisiu jo prie tavęs. Sakiau tau anksčiau, ir tu manim tikėjai. Juk dar tiki manim, Sara?

– Taip, tikiu tavim, – milžiniškomis pastangomis ištarė ji. Ranka nusviro, ragelis išslydo.

Vagneris vos spėjo jį pagauti.

– Džonai, klausyk, Sara blogai atrodo. Manau, ją reikia nuvežti pas gydytoją. Gal paskirtų kokių nors vaistų nuo nervų.

– Feldmanui, – kimiai tarė Sara, atsiremdama į sieną.

– Ji nori nuvažiuoti pas daktarą Feldmaną. Aš ją pamėtėsiu į institutą. Paskambinsiu tau iš ten, kai Feldmanas ją apžiūrės, gerai?

Alegras patylėjo.

– Gerai, bet paskambink, kai tik ką nors sužinosi. Ir Maiklai…

– Klausau.

– Pasakyk jai…

– Ką?

– Nieko. Pats pasakysiu, kai pamatysiu.

Vagneris pakabino ragelį.

– Paskambinti Feldmanui, pažiūrėti, ar laisvas?

Sara nesiklausė. Veidas išraudo, lūpos trūkčiojo. Ji manė, kad pamilo Džoną, dabar galvoja, kad galbūt Džonas – Romeo. Kodėl augantis įtarimas – ir jos, ir Vagnerio – nekeičia jos jausmų?

Ar taip nutiko Melanei? Ir Emai? Ir kitoms? Ar Romeo – Džonas – visas užhipnotizavo? Kaip ir ją? Jos taip pat mylėjo jį? Netgi suvokusios tiesą? Ar ir ji trokšta jo siūlomo atpirkimo? Už nuodėmes? Ji net išpažino jas. O Dieve, jis ją suviliojo…

– Sara.

– Pasakyk, kodėl pradėjai jį įtarti? – nusiminusi paklausė ji.

– Aš jo neįtariu.

– Kodėl? – nepasidavė ji. – Dėl to, kad geria? Ar kad turėjo romaną su Melane, kol žmona pas ją dar gydėsi? Tu tai žinojai? Greisė suprato ir pasakė tau?

– Sara, prašau. Neįmanoma, kad žmogus, su kuriuo dirbu beveik metus, kuris man tikrai patinka, laisvalaikiu būtų beprotis žmogžudys.

– Manai, kad aš noriu tuo patikėti? Mane pykina vien pagalvojus apie menkiausią galimybę.

– Manai manęs nepykina?

– Tai kodėl paėmei Greisės skrodimo rezultatus?

Jis neatsakė. Dar blogiau – nukreipė žvilgsnį.

– Ką nors įtarei, Maiklai. Taip? – Ji sunkiai alsavo. – Manai, jis nužudė Greisę?

– Tyrėjas tai įvertino kaip savižudybę.

Atrodė, mažoje virtuvėlėje nebėra oro. Sara nuslinko į svetainę ir vaikštinėjo pirmyn atgal. Vagneris nuskubėjo iš paskos. Pavaikščiojusi minutę ar dvi, Sara krito į vieną iš krėslų.

– Kada… Greisė mirė?

Vagneris atsisėdo ant sofos priešais.

– Prieš septynis mėnesius.

– O… Diana Korbet?

– Sara, darai didelį šuolį.

– Pakaks, Maiklai. Ir tu darai tokį pat šuolį, abu tai žinom, – kiekvienas žodis alsavo neviltimi. Maldauju. Tik ne Džonas. Bet kas, tik ne Džonas.

Vagneris atsidūsėjo.

– Žmogžudystės prasidėjo praėjus kelioms savaitėms po Greisės mirties. Bet kas iš to? Tarkim, Greisė sakė, kad išgėręs Džonas būdavo šiurkštus, bet vienas dalykas – trinktelėti žmonai, kai ji tau įkyri, o visai kitas – daryti tai, ką Romeo darė savo aukoms.

– Ar tu iš karto įtarei žmogžudystę? – jos balsas buvo keistai ramus.

– Žinoma, ne. Ir dabar neįtariu. Kai Džonas atėjo tą rytą ir pasakiau jam, ką mums pranešė apie Greisę, jis atrodė visiškai palūžęs.

Sara pervėrė jį žvilgsniu.

– Ir pagiringas?

– Jis visada atrodė pagiringas.

– Jau tada įtarei. Matau iš tavo veido, Maiklai.

– Ką mes darome, Sara? Liaukimės. Prašau.

– Pasakyk man. – Daugiau jokių šešėlių. Jokių paslapčių. Kad ir kokių baisių.

Vagneris išblyško.

– Nežinau. Visko galėjo būti. Džonas gyveno vos už penkių minučių kelio nuo jos. Ji nepaliko jokio raštelio. Kišenėje buvo lėktuvo bilietas. Jis į darbą atėjo vėlai.

– Jei ji turėjo išvažiuoti, tai kodėl jis norėjo… jos nusikratyti?

Vagneris pakėlė akis į lubas.

– Greisė skambino man kelios dienos prieš tą įvykį. Sakė ketinanti įkalbėti Džoną pamėginti dar kartą. Jei grįžtų iš Havajų pailsėjusi, įdegusi, nusiraminusi – galbūt jis vėl panorėtų susitaikyti.

Sarai mirguliavo akyse.

– Manai, kad išstūmė ją pro langą?

– Mudu įsivaizduojame neįmanomus dalykus. Aš tau įrodysiu, tik duok man porą dienų…

– Noriu viską žinoti, Maiklai. Po perkūnais, privalau žinoti. Kas dar?

Vagneris atsiduso, patylėjo.

– Na, gerai. Šiandien kai ką sužinojau. Kai kas skambino, ir mane labai sukrėtė. Nieko ypatingo – tiesiog sutapimas.

– Klok.

– Karena Ostin, trečioji Romeo auka, susitikinėjo su policininku. Pasakojo draugei. Aš tik šiandien sužinojau. Dar nesakiau… Džonui. – Jis pažvelgė į Sarą, atrodė nusiminęs, kenčiantis. – O dar tu, Sara. Džonas tave prisijaukino.

– Kaip Melanę?

Vagneris nukreipė žvilgsnį.

– Nežinau, ar tarp jų buvo romanas. Tikrai nežinau, prisiekiu. Bet kai Melanė pradėjo mus konsultuoti, jaučiau, kad kažkas tarp jų yra. Neslėpsiu, ji ir man patiko. Mokėjo patraukti… – Vagneris užsidengė rankomis veidą. – Viešpatie, niekada nemaniau, kad šitaip baigsis…

Sara atitraukė Vagnerio rankas ir laikė jas. Jis dėkingas šyptelėjo.

– Tada, kai šeštadienio naktį išgirdau tavo klyksmą, įsiveržiau į kambarį ir radau jį…

– Nereikia, – paprašė ji. – Jau sakiau tau, kad per stipriai sureagavau. Jis manęs neskaudino. Aš išsigandau. Prisiminiau visokiausių įvykių iš vaikystės – baisių dalykų. Viskas taip susipainiojo, pasijutau išmušta iš vėžių.

Vagneris paglostė drėgnus sulipusius Saros plaukus.

– Viskas greit baigsis, Sara. Pažadu.

Sara suspaudė jo ranką, akyse sužibo vilties kibirkštėlė.

– Pala. Tą vakarą, kai Romeo mėgino įsilaužti į mano butą, Džonas buvo su manim. Juk negalėjo tuo pačiu metu būti kitur?

Vagneris taip pat nušvito.

– Tikrai ne.

Sara pamėgino prisiminti visus to lietingo vakaro įvykius – ėjo vakarieniauti, grįžo į jos butą, nuėjo į virtuvę, tuo metu Džonas nešė į vonios kambarį šlapią striukę.

Ji aiktelėjo.

– Kas?

– Jis galėjo tai padaryti tada.

– Apie ką kalbi?

– Aš negirdėjau, kad kas nors mėgintų atidaryti užkaltą vonios langą. Tik Džonas girdėjo. Kas gali garantuoti, kad neatlupo to lango anksčiau? Jis nuėjo į vonios kambarį vos mums grįžus. Galėjo viską surežisuoti, kad turėtų priežastį išeiti iš buto tariamai gaudyti Romeo. Kol jis buvo išėjęs, kažkas pakišo laišką po durimis. Viešpatie, kaip lengva.

– Neskubėk, – tarė Vagneris. – O Vikė? Ir tas transvestitas galėjo tai padaryti – atplėšti langą, pakišti laišką. Tikrai galima viską suversti jam. Reikia tik vienos grandies, ir turėsim visą grandinę. Paskui graušimės, kam taip šlykščiai įtarinėjom Džoną.

Sara ne mažiau už Vagnerį, gal net daugiau, norėjo pirštu parodyti į kitą įtariamąjį. Juk ji pirmoji atkreipė dėmesį į Vikę. Suskambėjo telefonas. Vagneris išsiblaškęs ištiesė ranką.