Элис Тайтл: Romeo

– Tavo sesers ir ligoninės psichiatrų išvada. Abiejuose pranešimuose teigiama, kad ji turėjo stiprų polinkį į savižudybę ir kelis kartus nesėkmingai mėgino nusižudyti. Teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad mėlynės veide galėjo atsirasti nuo sužeidimų krintant. Netoliese buvo stulpas, galbūt veidu atsimušė į jį prieš kūnui nukrintant ant šaligatvio.

– Bet tu taip nemanai. Manai, kad tą rytą ji pasikvietė Džoną, maldavo dar kartą pamėginti gyventi kartu. Jis supyko, vėl ją sumušė. Ji pagrasino iškelti kaltinimą, jis išsigando ar įtūžo ir išmetė ją pro langą. Taip? – rėkė Sara.

– Velnias, Sara, neužmušk žinianešio.

– Netgi jei taip ir atsitiko – bet aš to neteigiu, kodėl tai būtų pastūmėję Džoną sadistiškų žmogžudysčių maratonui? Jo žmona nebuvo išprievartauta, išniekinta, jos širdis nebuvo išplėšta. Neatitinka Romeo įvaizdžio.

– Nežinau, gal tai jį išprovokavo. Melanė sakė, kad paprastai būna koks nors postūmis, įvykis, kuris tarsi suteikia teisę žudyti. – Užsidegė žalias signalas, Vagneris pravažiavo turgų. – Žmogus pasijaučia visagalis. Melanė ir apie tai kalbėjo. Vienas siaubingas įvykis gali išlaisvinti žiaurias seksualines fantazijas, kurias žudikui iki tol pavykdavo užslopinti. Kai riba peržengta – fantazija tampa tikrove, ir nebeįmanoma grįžti atgal.

– Ką Džonas sakė, kai ji apie tai judviem kalbėjo?

– Pritarė. Manė, kad Romeo nepajėgtų sustoti, netgi jei norėtų. Vienintelis būdas – kas nors privalo jį sustabdyti.

Jie važiavo triukšmingomis, judriomis Misijos rajono gatvėmis. Sara įsmeigė į Vagnerį sielvartingą žvilgsnį.

– Ar tu ketini tapti tuo „kuo nors“?

– Žinoma, prisimenu tave, Maiklai, – akinamai nusišypsojo Vikė, pakėlęs akis nuo Vagnerio pažymėjimo. – Tik jau nesakyk, kad vėl ieškai brangiausios Saros.

– Ne, šįkart tavęs.

Lenktas Vikės antakis pakilo.

– O! Kodėl?

– Norėčiau kai ko paklausti. Ar nieko prieš važiuoti su manim į nuovadą?

– Čia daug jaukiau.

– Norėčiau, kad peržvelgtum kelias nuotraukas.

– Neįsivaizduoju kodėl. Aš nieko nemačiau. Ką galėčiau atpažinti?

– Žinom, kad Romeo slampinėja aplink. Gal apsimeta gatvės prekeiviu, siuntinių išnešiotoju, ar tiesiog smakso prie pornografijos knygyno. Gal tau atrodo, kad nematei, bet pažvelgęs į nuotrauką prisimintum.

Vikė patempė rožines dažytas lūpas.

– Nemėgstu policijos nuovadų, Maiklai.

– Patikėk, elgsiuos su tavim kaip su karaliene.

Vikė sukikeno.

– Jei šitaip, negaliu atsisakyti. – Jis apsisuko ant savo aukštakulnių. – Tik pasiimsiu rankinuką ir pasipudruosiu nosį.

Po poros minučių jis grįžo su raktais.

– Leisk man, – galantiškai tarė Vagneris, imdamas raktus iš Vikės ir uždarydamas duris.

– O aš maniau, kad riterių jau nebėra… – koketiškai tarė Vikė.

Kūnu užstojęs duris, Vagneris įkišo raktą į spyną, pasuko į dešinę, o paskui, imituodamas garsų rūkaliaus kosulį, atsuko atgal.

Eidamas vestibiuliu Vikė įsikabino Vagneriui į parankę ir žaismingai nusišypsojo. Vagneris taip pat šyptelėjo.

Vos pamačiusi keistąją porelę einant prie Vagnerio automobilio, Sara išsprūdo pro knygynėlio duris ir nuskubėjo į namą.

Kaip Vagneris ir buvo žadėjęs, Vikės buto durys atsidarė paspaudus rankeną. Negaišdama laiko Sara uždarė duris, perėjo butą ir nuskubėjo prie didžiulės drabužinės koridoriaus gale. Skrybėlių dėžė buvo toje pačioje vietoje. Nedvejodama nutempė ją nuo lentynos. Štai ji – ant popierių krūvos viršaus. Išblukusi devynių ir trylikos nuotrauka – Vikas su mama paplūdimyje. Sara įsižiūrėjo į jaunuolį. Atsainiai, tačiau valdingai apkabinęs moterį, veide intymi šypsena. Ar ši graži raudonplaukė santykiavo su juo? Kankino jį? Vertė jaustis bejėgį, nepilnavertį? Sukėlė įtūžį ir neapykantą moterims, kurią turėjo jausti Romeo, vykdydamas šiurpius nusikaltimus? Sara paskubomis įsimetė nuotrauką į krepšį. Norėjo kuo greičiau sprukti iš slegiančios mažos patalpos. Nevėdinama drabužinė prisigėrusi pigių kvepalų.

Prisiminė Vagnerio žodžius. Netgi jei Vikas ir lankėsi tuose sekso klubuose, tai nieko neįrodo. Reikia ko nors svaresnio, kad Vagneris patikėtų klystąs dėl Alegro, ir kas įtikintų ją pačią, kad ir kaip nenorėtų to prisipažinti.

Reikia rasti Melanės dienoraštį, mokyklos metraštį, albumą. Pakaktų bent vieno iš jų. Ir dar sesers širdį. Ne, šito neištvertų.

Vagneris išlaikys Vikę mažiausiai valandą. Ne kažin kiek laiko, bet butas nedidelis. Pradės nuo drabužinės ir nuosekliai apieškos visą butą.

Sėsdamasis į Vagnerio automobilio priekinę sėdynę Vikė švilptelėjo.

– Velnias. Akis nubėgo. – Jis nužvelgė trumpą prigludusį sijonėlį ir suplėšytas juodas pėdkelnes, aptempusias raumeningą dešinę šlaunį. – Sekundėlę, mielasis, aš nubėgsiu ir persimausiu.

Vagneris jau sėdėjo prie vairo, bet kai Vikė trinktelėjo dureles, jis šoko iš automobilio.

– Ei, koks skirtumas? Važiuojam į nuovadą, ne į šokius.

– Nesvarbu, kur važiuojam. Niekur neisiu su nubėgusia akimi.

Vagneris apėjo automobilį ir užkirto jau žengiančiam namų link transvestitui kelią.

– Klausyk, brangioji, aš neturiu laiko. Nekankink. Ar mano kolegoms bus svarbi nubėgusi akis?

Vikė patapšnojo Vagneriui skruostą ilgu žėrinčiu raudonai lakuotu nagu.

– Pavažiuok arčiau prie namo, grįšiu tau dar nespėjus ištarti „trisdešimt trys“.

– Taip, taip. Žinau jus, mergaites. Iš pradžių persimausi pėdkelnes, paskui nuspręsi, kad netinka sijonėlis, o vėliau – kad reiktų kitos palaidinukės ar auskarų…

– Savo kalbomis atimi daugiau laiko, nei man reikės persirengti.

Vagneris sugriebė Vikei ranką.

– Gana. Pirmiausia darbas, grįžusi namo galėsi persirenginėti.

Visas Vikės koketiškumas dingo.

– Ko taip skubi? Kodėl taip nori ištempti mane iš namų? Klausyk, arba padarysiu tau didelę paslaugą laisva valia važiuodama su tavim į tą tavo sumautą nuovadą, arba turėsi atsinešti orderį, brangusis.

Vagneris nenoriai pasitraukė. Sara turėjo daugiau nei reikia laiko įeiti į Vikės butą, paimti nuotrauką ir grįžti namo susikrauti daiktų. Nepažymėtas policijos automobilis, vairuojamas Korkio, laukė pasiruošęs nuvežti ją ne į „Rojalio“ viešbutį, kaip liepė Alegras, bet į motelį Lombardo gatvėje, kaip įsakė Maiklas. Kadangi Korkis – Vagnerio bičiulis, nebuvo sunku jį įkalbėti niekam neprasitarti, kur Sara.

Vagneris ruošėsi sėsti į automobilį, bet prisiminė neužrakintas Vikės buto duris. Prisivijo Vikę, jau kišantį raktą į laukujes duris. Vikė apsilaižė viršutinę lūpą ir akinamai nusišypsojo Vagneriui. Abu nuėjo prie buto.

– Nori padėti persirengti, mielasis?

Pamačius neužrakintas buto duris, gundanti Vikės šypsena išnyko.

– Velnias, – Vagneris sumišęs gūžtelėjo pečiais. – Matyt, ne į tą pusę pasukau.

– Arba kas nors įsibrovė. Eik pirmas.

Sara dar buvo Vikės drabužinėje ir knisosi dėžėje su madų žurnalais, rado ją už vakarinių suknelių lentynos. Staiga išgirdo trinktelint duris ir balsus. Vagneris ir Vikė. Kokio velnio?

Žvilgsnis užkliudė atviras drabužinės duris. Ji pašoko ir kuo tyliausiai uždarė.

– Užtruksiu tik minutėlę, mielasis, – šūktelėjo Vikė.

– Skaičiuoju laiką, – pasigirdo Vagnerio balsas.

Saros širdis ėmė dar smarkiau daužytis, kai Vikė pasakė:

– Velnias, prisiminiau, čia paskutinė juodų pėdkelnių pora. Apsimausiu timpes. Turiu nuostabias naujas šokolado spalvos odinukes. Iš klumpių išvirsi.