Элис Тайтл - Romeo

Muzika nepasidarė garsesnė, netgi nulipus žemyn. Iš pradžių pamanė, kad ji sklinda iš Melanės laukiamojo. Čia taip tamsu, nieko neįmanoma įžiūrėti. Staiga prisiminė – kolonėlės ant sienos, bet muzikos šaltinis – nedidelė garso aparatūra Melanės kabinete.

Jis ten. Laukia jos. Žudikas. Gundytojas. Mylimasis? Abiem rankom spausdama žvakidę Sara atsargiai pravėrė Melanės konsultacijų kabineto duris ir įsmuko į laukiamąjį. Tuščia. Muzika tyliai pleveno ore.

Saros žvilgsnis užkliudė duris į sesers kabinetą, uždarytos. Taip, ten. Laukia. Tykoja. Vilioja sirenos daina. Romeo…

Kaip miegodama pereina laukiamąjį. Viena ranka laiko žvakidę, kita suima durų rankeną. Galvoje tik viena mintis. Pulk pirma.

Atsargiai spausdama rankeną staiga suvokia – muzika nutilusi. Kada? Ar tikrai dar ją girdėjo įžengusi į laukiamąjį? Durys buvo atviros – būtų girdėjusi sklindančią iš laukiamojo. Sara neatkreipė dėmesio.

Gal jis išjungė. Kad geriau girdėtų, kaip ji artinasi.

Ranka sustingo ant rankenos. Ką ji prieš tai darė? Apie ką galvojo? Jau atsimena. Pulk pirma. Taip, planas toks. Kas belieka? Per vėlu šauktis pagalbos, jei jis jau čia. Sara įsiveržė į kabinetą, pašėlusiai į visas puses mojuodama žvakide. Eikš, niekše, šlykštyne, širdžių vagie…

Jos niekas nepuola. Ir čia, kaip kitur – tuščia. Slepiasi, ruošiasi šokti ant jos? Pabaisos taip daro.

Vis dar spausdama žvakidę įjungia lempą ant Melanės rašomojo stalo. Niekas neiššoka.

Gal jis buvo atėjęs ir vėl išėjo? Dar vienas iškrypėliškas romantiškas žaidimas ?

Sara prieina prie grotuvo. Jokios „Žydrosios rapsodijos“ kompaktinės plokštelės, jokios kasetės. Kur viskas? Ar ji tikrai ką nors girdėjo?

Staiga pasigirdusi melodija priverčia vėl sustingti iš siaubo. Tačiau po akimirkos Sara suvokia – tai ne rapsodija, tik roko daina, aidinti iš pravažiuojančio automobilio.

Sara, apglėbusi žvakidę, sudrimba ant rašomojo stalo krašto.

Sara, tu tikrai pralaimėsi, jei nesuvaldysi savo pernelyg įsismarkavusios vaizduotės.

Kitą rytą Sara pabudo sutrikusi, nesusivokdama, kol pagaliau suprato esanti Skoto gatvėje, savo vaikystės kambaryje, kurį Melanė pavertė svečių miegamuoju. Kaip ir kiekvieną rytą po sesers nužudymo pabudo trokšdama, kad tai būtų tik siaubingas košmaras. Nubudus apimdavo dar baisesnis klaikas, baugindavo labiau nei nakties košmaras.

Akys užkliudė telefoną šalia lovos. Bernis. Taip, jis visada sugeba pakelti nuotaiką. Beveik visada. Be to, jau tikriausiai jaudinasi dėl jos.

Bernis pakėlė po pirmo pyptelėjimo.

– Čia aš – Sara. Man viskas gerai, – paskubėjo pirmoji pasakyti.

– Tikiuosi, supranti, kad mokėsi už mano opaligės gydymą.

– Nesergi opalige.

– Bet susirgsiu.

– Oi, Berni, baik juokauti.

– Ar jau girdėjai naujieną?

– Kokią? – nustėrusi paklausė ji.

– Vakar rado… dar vieną kūną be širdies. Kažkokią prostitutę. Viešbutyje prie Teisingumo rūmų. Policija dar nepadarė pareiškimo, bet kadangi Romeo neliesdavo prostitučių, sakė per žinias, tai gali būti įsismaginęs žmogžudys pamėgdžiotojas.

– Ne, tai jis, – sukuždėjo Sara. – Jam reikėjo dar vienos širdies.

– Ką čia paistai?

– Nieko. Nekreipk dėmesio.

– Sara, kur tu?

– Paslaptis.

– Nuo kada mes turim paslapčių?

Jos akys sudrėko.

– Atrodo, turėjom visą laiką.

– Sara, tu verki?

– Dar ne.

– Ar reikia peties išsiverkti?

– Būtų miela. – Bet ji galvojo ne apie Bernio petį, o apie Džono. Kodėl jos gyvenime viskas taip suknista? Kodėl negali būti nors lopelio nesusilamdžiusio audinio? Nors vieno lygaus, švaraus, mažyčio lopinėlio?

– Tik tark žodį, mieloji, aš atlėksiu savo erdvėlaiviu ir akimirksniu pakišiu tau petį.

– Man patinka tavo petys ir tu patinki, bet jau pavargau verkti. Paskambinau, kad nesijaudintum.

– Tuščios pastangos.

– Gerai, paskambinsiu vėliau, Berni. – Ji jau tiesė ranką padėti ragelį.

– Pala, vos neužmiršau, – tarė Bernis. – Hektoras Sančesas vakar gal penkis kartus skambino į darbą, norėjo su tavim pasikalbėti.

– Velnias. Ir aš norėjau su juo pasikalbėti. Aš jam paskambinsiu. Ačiū, Berni.

– Sara, nepradink.

– Nepradingsiu. Pažadu.

Vos padėjusi ragelį, Sara paskambino į informaciją ir sužinojo Hektoro Sančeso telefono numerį. Pakėlė po ketvirto signalo.

– Hektorai, čia Sara Rozen. Pažadinau?

– Ne. Tapiau. Manau, šis paveikslas beveik neblogas. Turėsi ateiti ir pasakyti, ar aš teisus. Žinoma, kai galėsi.

– Ar dėl to skambinai?

– Ne, dėl paskutinio karto, kai buvai pas mane. Žinai, kai radau tą siuntinį prie durų.

Kaip ji galėtų užmiršti!

– Taip. Kas dar?

– Ne, ne dėl paties siuntinio, bet dėl jį palikusio iškrypėlio.

– Ką nors apie jį sužinojai? – Sarai buvo sunku kvėpuoti.

– Tikriausiai numetė jį visai prieš pat man pareinant su Arkinu.

– Kodėl taip manai?

– Kvapas. Žinai, akliesiems sustiprėja kiti pojūčiai. Koridoriuje dar jaučiau to šlykštynės kvapą. Gal jis dar kur nors ir slėpėsi. Sakau tau, Sara, kvapas tikrai buvo stiprus.

Sara iš lėto iškvėpė, prisiminusi Džonui būdingą kvapą – mėtinio burnos gaiviklio, sumišusio su alkoholiu.

Vagneris paskambino vėliau.

– Ar neprižadinau?

– Ne. Ką nors radai? – paklausė ji.

– Nieko esminio.

– Girdėjau apie prostitutę. – Ji padvejojo. – Rado prie… Teisingumo rūmų.

– Trūkstama širdis.

– Kodėl prostitutė? Juk tai jam nebūdinga?

Vagneris susiraukęs atsakė:

– Manau, buvai teisi dėl plyšių. Jie pradeda vertis.

– Taip. Manau, buvau teisi.

– Žinau, ką jauti, Sara, patikėk…

– Maiklai, turiu kitą planą…

– Sara.

– Privalau įsitikinti, kad tai ne Džonas. Nes išprotėsiu. Kad ir ką sakytum, privalai ir pats įsitikinti.

Sara girdėjo, kaip jis mąstydamas užsitraukė cigaretę.

– Gerai, išklausysiu, bet nebūtinai sutiksiu.

– Manau, sutiksi, Maiklai. Turėsi sutikti. Abu privalom.

Baigusi šnekėti su Vagneriu, Sara paskambino Alegrui. Jie kalbėjosi apie dvidešimt minučių. Sutarė pasimatyti vakare. Jis ateis į Melanės namus septintą.

Sara paskambino Berniui apie penktą valandą. Atsiliepė atsakiklis. Po signalo ji pasakė „O, Berni, norėčiau, kad būtum namie…“ Staiga ragelyje spragtelėjo, pasigirdo trūksmingas alsavimas. Sara nutilo.

– Berni? – niekas neatsakė. Sarai smilkiniuose ėmė tvinksėti. – Berni, čia tu?

Ir tada ji išgirdo – iš pradžių tykiai, paskui vis garsiau – ypatingą Romeo balsą – jo „Žydrąją rapsodiją“. Šįkart – ne haliucinacija.

– Ne, ne, ne! – suklykė ji į ragelį. – Dieve mieliausias, ne!

Bernis paskambino po dvidešimties kankinamo laukimo minučių. Buvo išėjęs išgerti kavos su Toniu – santykių atnaujinimas. Sara nepasakė jam apie muziką ir apie tai, kaip bijojo, kad jam kas atsitiko. Dabar žinojo, kad tai tik dar vienas Romeo triukas. Norėjo tikėti, kad paskutinis.

Kiekvienas nužudymas įkvepia vis stipresnes, įžūlesnes ir žiauresnes fantazijas, taip pat vis labiau nuvilia – ir tie ūmūs pokyčiai. Jei jo niekas nesustabdys, Romeo pagaliau pats susinaikins. Tačiau niekas negali numatyti, kada ir kaip tai įvyks.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

25

Romeo nekantrus. Nusirengia. Prausiasi po dušu. Trinasi, vos nenudirdamas odos. Širdis plaka šimto mylių per minutę greičiu, šokinėja iš jaudulio. Viskas vyksta daug greičiau. Bet tai puiku. Šis ritmas tinka. Jaučiasi nuostabiai. Laukti liko tiek nedaug. Išsitiesia ant lovos. Viskas bus tobula. Jaučia tai lyg antrąjį širdies plakimą.