Элис Тайтл - Romeo

Viskas sugriuvo. Žlugo. Nėra išeities.

Sara maldauja:

– Prašau, Maiklai. Mes ne taip buvom…

– Nėra prasmės, Sara, – sako Alegras. – Maiklas suprato.

Vagneris klastingai šypsosi.

– Šaunus dvigubas žaidimėlis. Sara apsimeta išsigandusi, išsiunčia tave, Džonai. Tu pasislėpęs palauki, sugauni mane besidarbuojantį, paguldai ant menčių.

– Pažiūrėk tiesai į akis, Maiklai. Viskas baigta, – sako Alegras.

– Ne, dar niekas nebaigta. Bus didysis finalas. Romeo kirs šlovingą paskutinį smūgį, o Maiklas Vagneris jį sučiups.

Vagneris pažvelgia į Sarą.

– Ar aš tau nežadėjau, Sara? Greit. Atsimeni? Būsi pagerbta. Tu – vienintelė, kurią išskyriau iš kitų. Geriausią pasilikau pabaigai.

Sara pajėgia tik spoksoti į jį. Jis kalba kaip beprotis, nors atrodo visiškai sveiko proto. Netgi dabar sunku patikėti, kad jis – tas seksualinis psichopatas, nužudęs jos seserį, Emą, kitas penkias nelaimingas moteris.

Jis paliečia lūpomis Saros plaukus.

– Mmm. Pasikvepinai Melanės kvepalais. Tau geriau tinka. – Jis giliai įkvepia. – Žinau, kaip visą gyvenimą ilgėjais vieno žmogaus, išlaisvinsiančio tave, Sara. Ne tėvo, kaip manei, o manęs – Romeo. Aš vienintelis, mažyte. – Jo ranka slysta į viršų šonkauliais, apglėbia krūtį.

Sara mėgina išsilaisvinti.

Vagneris švelniai nusijuokia.

– Taip, kovok, mažyte. Tai priverčia širdį smarkiau plakti.

Alegras žingteli prie pistoleto.

Vagneris pašaipiai nusišypso, paspaudžia savo pistoleto saugiklį.

– Nemanau, kad tikrai to nori, Džonai. – Pagriebia porininko ginklą, išima šovinius, susideda į kišenę, sviedžia pistoletą per kambarį. Paskui jau nesišypsodamas atsisuka į Sarą.

– Sugadinai pobūvio staigmeną, Sara. Nežinai, kaip troškau pamatyti nuostabą tavo mielame veiduke, kai būčiau prisipažinęs, kas aš toks. Tai buvo tikra triumfo valanda su Melane.

Sarai šlykštu išgirsti jo lūpomis tariamą sesers vardą.

– Bet ne su manim. Pats sugadinai savo triumfo valandą, Maiklai. Hektoras užuodė tavo cigaretės dvoką koridoriuje ir ant siuntinio, kurį palikai man. Kvailai pamelavai Džonui, kad jis skambino į žmogžudysčių skyrių. Toliau buvo lengva, – išrėkia ji.

– Lengva kaip su tavo seseria. Pamatęs ją sekso klube, paskambinau tik po savaitės. Ji buvo įkaitusi. Norėjo tuoj pat susitikti. Vaikščiojome per lietų susikibę už rankų. Gėrėme bare Lombardo gatvėje. Ji nuėjo į tualetą, paliko praviras duris. Ilgai ten užtruko. Kai pagaliau nuėjau pažiūrėti, kas jai atsitiko, radau stovinčią prie kriauklės. Nuogą. Taip nežmoniškai norėjo. Bet priverčiau laukti. Ilgai laukti, kol visiškai pašėlo. Geidė manęs taip beprotiškai kaip ir tėvo. – Jis kreivai šyptelėjo.

Sara supranta, kad išmoningai mėgina išvesti ją iš pusiausvyros. Tas pamišėlio žaidimas, kurį pradėjo iškart nužudęs Melanę ir nusižiūrėjęs ją. Negali leisti, kad jam pavyktų. Ir neleis.

– Ar laukdavai, kol visos aukos ims beprotiškai tavęs geisti, Maiklai?

– Visos. Netgi Greisė. – Jis nukreipia žvilgsnį į Alegrą. – Greisei tai patiko, Džoni. Kuo šiurkščiau, tuo geriau. O žmogau, ji ištverdavo mušimą ir visai nesivaržydavo. Ar ji su tavim nesivaržydavo, Džoni?

Alegras šoka ant Vagnerio, bet staiga sustoja, pamatęs, kaip šis Sarai prie smilkinio prispaudžia pistoleto vamzdį.

– Greisė įsijausdavo, Džoni. Ji ir išlaisvino mane. Ji buvo tas gaidukas, kaip teigė Melanė, pabudinęs Romeo. Viskas stojo į savo vietas tą rytą, kai užėjau nuvežti jos į oro uostą. Maldavo, kad prieš važiuojant paskutinį kartą išdulkinčiau. Tačiau pasipriešino, kai pamėginau surišti. Pančiai buvo vienintelis dalykas, nesujaudindavęs Greisės, Džonai. Pradėjo klykti. Aš įtūžau. Langas buvo atviras. Buvo taip lengva. Žinai, atpalaidavo. Tačiau turėjau pasinaudoti iki galo. Nuleidau iškart ją išmetęs. Pasitenkinau po kelių sekundžių, kai ji ištiško. – Jis abejingai susijuokia.

Sara mato, kaip Alegro akys priplūsta ašarų. O Džonai, man taip gaila. Tačiau aprimsta, netgi padrąsėja pamačiusi, kaip greit jis susitvardo.

– Tačiau Greisė nebuvo pirmoji, Maiklai? – sarkastiškai klausia Alegras.

Vagneris nustebęs pažvelgia į jį.

– O, ir ką gi aš pamiršau, Džoni?

Alegro lūpos išsikreipia.

– Pamiršai tą, kuri tikrai įkaitino tave. Savo mamą. Ji buvo pirma, ar ne, Maiklai? Numero uno . Skaičiau jos bylą. Nutariau pasiknaisioti tavo praeityje, Ledos policininkai šįryt atsiuntė faksogramą. Devyniolika dūrių. Visi į krūtinę. Apkaltino du vargšus kvaišelius, netinkamu laiku pasipainiojusius netinkamoje vietoje.

– Užsičiaupk! – Vagnerio kakta išrasojo. To nepajėgia ištverti. Mama visada išmuša iš vėžių… Tu draskai man širdį, vaikuti…

– Šiandien kalbėjausi ir su tavo patėviu. Ir ką manai? Jis nešventė gimtadienio ketvirtadienį. Gimęs gegužę. Nematęs tavęs jau kelis mėnesius. Tačiau mes maloniai pasišnekučiavom. Papasakojo, kaip įslinkdavai į lovą pas mamytę. Žinoma, prieš jai antrą kartą ištekant. Ji viską prisipažino patėviui, Maiklai. Kiekvieną spalvingą smulkmeną.

– Nustok pliauškęs apie mano mamą!

Vagnerio veidas keičiasi. Burna žiauriai persikreipia. Akys negailestingai blizga. Pasikeitė net balso tembras – pašėlęs, pamišėliškas. Spaudžia Sarą taip, kad ji beveik jaučia jo širdies plakimą.

Juodu ant dvivietės kušetės. Vagneris iš striukės kišenės išsitraukia antrankius, liepia surakinti Alegrą. Sara atsisako. Vagneris įremia jai į burną duslintuvą. Sara nepajėgia nuryti seilių. Springsta.

Alegras atkiša riešus.

– Rakink, Sara.

Tuo metu, kai ji nenoriai slenka dėti antrankių, Alegras žaibo greičiu nutrenkia Sarą ant grindų ir puola Vagnerį, kumščiu trenkia jam į veidą.

Sara girdi, kaip Vagneris suvaitoja iš skausmo, bet iškart pasigirsta kitas garsas – lyg šampano kamščio šūvis. Tačiau Sara žino: tai ne kamštis, tai kulka sukasi duslintuvu. Išgirsta bamptelėjimą. Kūnas sudribo.

Ji guli kniūbsčia ant kilimo, sustingusi iš siaubo. Neleisk, kad tai būtų Džonas. O Dieve, tik ne Džonas.

Jos liemenį apglėbia ranka ir švelniai pakelia.

– Viskas baigta, Sara. Dabar jau viskas bus gerai.

Širdis vos neiššoka iš krūtinės. Romeo. Ji jaučia, kaip skyla pusiau, dūžta. Neseniai užplūdusi drąsa išgaruoja, slepiasi. Sielvartas užpildo visas tuščias ertmes.

Karštos drėgnos Romeo lūpos paliečia nuogą Saros nugarą, laisva ranka mėgina nurišti dirželį.

Sara aikteli iš siaubo, pamačiusi Alegrą, sudribusį ant kilimo. Iš smilkinio sunkiasi kraujas. Veide – skausmo grimasa.

– Nesijaudink, mažyte. Aš tik įdrėskiau Džoniui, – sako Vagneris, nuspirdamas iš kelio staliuką. – Nenorėčiau, kad Džonis praleistų reginį. Įkaistu vien pagalvojęs. – Jis šiurkščiai pro suknelę sužnyba Sarai spenelį. Kai ji sudejuoja, prispaudžia prie lūpų šaltą pistoleto vamzdį. – Ššš! Žinau, kad susijaudinai, bet dar nekelk triukšmo, mažyte.

Alegro marškiniai permirkę prakaitu. Jis griežia dantimis.

– Maiklai, prisiekiu, užmušiu tave.

Vagneris pralinksmėja.

– Būk gera mergaitė, Sara, surakink jį.

Kambarys sukasi. Vagneris sugriebia jai už sprando. Skausmas nuslopina galvos svaigimą.

– Daryk, ką sakau, nes sužeisiu jį ten, kur tikrai skaudės. – Taikosi į Alegro tarpkojį. – Parodysim Džoniui, koks aš šaunus vaikinas – surakinsim rankas ant pilvo. Kai įkais mus stebėdamas, galės pasitenkinti. Aš jam skolingas vieną nuleidimą už Greisę.