Элис Тайтл - Romeo

Kelnės, apie kurias užsiminė Vikė, kabojo vos už pėdos nuo Saros veido. Sara pagriebė kartoninę dėžę, sumetė žurnalus ir padėjo ant lentynos.

Drabužinės durys atsidarė kaip tik tą akimirką, kai ji šmurkštelėjo už transvestito suknelių vaivorykštės.

Po poros sekundžių išgirdo Vikės aimaną ir šūksnį.

– Velniai rautų, kas čia…

– Turi bėdų? – Vagnerio balse pasigirdo susirūpinimas, tačiau nė nepalyginti su stingdančiu Sarą užliejusiu siaubu.

– Tikrai turiu. Tik pažiūrėk!

Sara net išprakaitavo. Gal ne ant tos lentynos užmetė prakeiktą skrybėlių dėžę? Užmiršo uždengti?

Vagnerio žingsniai artėjo prie drabužinės.

– Žiūriu ir nieko nematau, – tarė jis.

– Timpės! Ta žioplė pardavėja sakė, kad jos šešiolikto dydžio, ir aš patikėjau, nes labai skubėjau ir neturėjau laiko pasimatuoti, netgi nepažiūrėjau į etiketę. Štai – juodu ant balto – dvyliktas dydis. Suknistas reikalas. Kaip sukišiu savo ilgas kojas į šias nykštukines kelnes? Prisiekiu, ji tyčia taip padarė, žinodama, kad negalėsiu pasikeisti. Paskutinis kartas, kai pirkau toje sumautoje parduotuvėje.

Vagneris pagriebė nuo lentynos ryškiai mėlyną aksominį sportinį kostiumą.

– Man šitas geriau patinka. Spalva išryškina tavo seksualias akis.

– Tikrai taip manai ar užkalbi dantį?

– Negi panašus į tokį?

– Tavo paties velnioniškai seksualios akys, vaikuti, – uždainavo Vikė. – Galėtume šauniai praleisti laiką, užuot tūnoję toje pridvokusioje nuovadoje.

Vikė apsimeta, pamanė Sara. Bet gal jis – Romeo? – dulkinasi su visomis ir visais.

– Gal kitą kartą, – tarė Vagneris. – Tikrai turiu nusivežti tave peržiūrėti tų nuotraukų.

– Gerai, gerai. Bent jau galėtum padėti persirengti. Na, vaikuti, pradėk nuo tų sagų.

Sara pasijuto labai nepatogiai. Tačiau Vagneris šiomis nesmagiomis aplinkybėmis elgėsi kaip tikras profesionalas.

Sara niekad neįstums jųdviejų į keblią padėtį ir nepasakys, kad vis dar tūnojo drabužinėje, kol Vagneris padėjo Vikei persirengti.

– Kodėl kaip tik čia? – paklausė Vagneris, stovėdamas arkiniame Melanės Rozen svetainės tarpduryje pusę septynių pirmadienio vakarą, praėjus vienuolikai dienų po Melanės nužudymo.

– Gerai nežinau, – atsakė Sara. Ji žvelgė į nedidelius įspaudus marokietiškame kilime, anksčiau čia stovėjo viena iš dviejų sesers karamelinės spalvos dviviečių kušečių. Krauju išteptas brangaus kilimo lopas buvo išpjautas ir išvežtas, Šeikerio stiliaus pušinis staliukas – taip pat. Policija išsivežė visus nusikaltimo įkalčius ir pačią auką ištirti, ieškoti nusikaltėlio pėdsakų.

Blanki šviesa, besiskverbianti pro nedidelius plyšelius tiko medienos žaliuzėse, apšvietė niūrų kambarį.

– Dabar namas mano, – tarė Sara. – Tėvas jį padovanojo Melanei, o ji testamentu paliko man.

Vagneris, negalėdamas patikėti, pažvelgė į ją.

– Nusprendei tuoj pat čia apsigyventi?

– Laikinai. Neturiu jokių ateities planų.

– Kodėl netiko motelis? Nepatiko vaizdas pro langą?

– Privalau pabūti čia, Maiklai. Nemoku paaiškinti kodėl. Tai tam tikras susitaikymas su Melane. Ir su savimi. Be to, kam šaus į galvą manęs čia ieškoti? Nė Korkis nežino, kad aš čia. Kai jis įsitaisė poste už kambario durų, išsikviečiau taksi, išlipau pro langą ir įsėdau į automobilį prie užkandinės kitoje gatvės pusėje. Vos atvažiavusi čia paskambinau tau.

Sara pasiėmė krepšį, ištraukė išblukusią Viko ir mamos nuotrauką. Tik tiek rado kaimyno bute – jokio įkalčio, galinčio susieti jį su žmogžudystėmis.

Vagneris susiraukė.

– Turėjom daug vargo, kol gavom šią nuotrauką. Tikėkimės – vertėjo.

– Ką pasakysi Džonui, kai jis sužinos, kad Siuzana Vilson neužsiregistravo „Rojalio“ viešbutyje? – paklausė ji, kai Vagneris įkišo nuotrauką į voką, kuriame, kaip ji žinojo, jau buvo ir Džono Alegro nuotrauka.

– Dar nesugalvojau, – prisipažino jis. – Nesirūpink. Ką nors sukursiu. – Jis išsitraukė cigaretę ir ruošėsi prisidegti, bet pirmiausia paklausė, ar Sara neprieštaraus.

– Ne, bet tai tave pribaigs.

– Mesiu, kai… – jis nutilo. Abu žinojo, kaip užbaigti sakinį.

– Ar radai tą klubą Ričmonde?

Jis linktelėjo.

– Iš pradžių apeisiu kelis mieste, o paskui nuvažiuosiu ten.

– Paskambink ryt iš pat ryto, jei ką rasi.

– Atvažiuosiu čia, kai grįšiu.

Sara papurtė galvą.

– Ne, jau bus vėlu, Maiklai. Aš anksti eisiu gulti.

– Sara, tai beprotybė. Negali likti viena.

– Nedegsiu šviesos, nepakelsiu žaliuzių, jei telefonas skambės, neatsiliepsiu. Viskas bus gerai, Maiklai.

– Vis tiek jaudinsiuos dėl tavęs.

– Kalbi kaip mano draugas Bernis.

Vagneris nusišypsojo.

Sara taip pat.

Devintą valandą vakaro Sara suabejojo, kas ją privertė grįžti į Skoto gatvę, – negi namas, prikimštas skaudžių prisiminimų, žiaurių įvykių? Negi tikrai manė, kad grįžusi išvaikys piktąsias dvasias? Įrodys, kad nebegalima jos terorizuoti? Kad ji stipresnė ir galingesnė, nei joms atrodo? Jei taip – jai nepavyko.

Sara vaikščiojo po tylų namą, perėjo kabinetus apačioje, kambarius viršuje, kuriuose kadaise pati gyveno su tėvu ir seserimi. Gatvės šviestuvas prieš namą apšvietė kambarius bjauria blyškia žalsva šviesa, Sara vos pajėgė įžiūrėti, kur eina.

Vaikšto tarp šmėklų. Ar jūs čia, Melane? Tėti? Romeo?

Ji taip ilgai stengėsi fiziškai ir dvasia atsiriboti nuo prievartos, kurią matė ir pati patyrė vaikystėje. Melanės žmogžudystė ir klastingas Romeo siekis užvaldyti jos protą vėl viską sugrąžino. Širdyje kunkuliavo tiek daug neramių jausmų: baimė, pyktis, nusivylimas, sielvartas, geidulys, meilė. Tą vakarą Tiburone su Džonu ji netgi patyrė laimės akimirką.

Atsidūrusi miegamajame – kadaise tėvo, vėliau Melanės, priėjo prie komodos ir išsitraukė sesers naktinukus, minkštos medvilnės, su rožytėmis, parauktus ties liemeniu. Sara prisikišo juos prie nosies – vis dar justi silpnas Melanės kvepalų dvelksmas. Anksčiau Sara nemėgo kvepalų, ypač šitų, o dabar kvapas keistai ramino. Kaip ir tada, kai buvo maža ir vilkėdavo mėgstamiausią mirusios motinos chalatą – vis nenorėdama nuo jos atsiskirti.

Veidrodyje virš komodos pamatė atsispindinčią varinę Melanės lovą – viskas nuimta, tik spyruoklinis čiužinys. Sara lėtai perėjo kambarį. Užgriuvo kankinančio liūdesio banga. Parpuolė ant kelių ir veidu prisispaudė prie lovos krašto, ilgai šitaip klūpojo.

Iš pradžių tolimos melodijos aidas susiliejo su jos kūkčiojimu. Raudanti gaida. Tačiau kai Sara pradėjo alsuoti ramiau, muzikos garsai nenutilo, net pasigirdo aiškiau. Jokios abejonės – „Žydroji rapsodija“.

Kraujas sustingo gyslose. Iš kur ta muzika? Iš kažkurio kambario apačioje.

Jis čia. Romeo čia. Įsmuko pro langą? Ne, atsirakino. Tikriausiai Melanė buvo davusi raktą. Taip! Jis – sesers meilužis, tėvo pakaitalas. Vienintelis vyras, sugebėjęs duoti tai, ko ji troško…

Sara delnais užsidengė ausis. Nepadeda. Muzika skambėjo galvoje – skausmas ir baimė vibruoja joje. Niekur nepabėgsi.

Ne, ne, ne. Jis to ir nori – įspeisti tave į kampą, kad drebėtum, kad pasiduotum.

Sara pašoko, išbėgo iš Melanės miegamojo. Viršutinėje aikštelėje stovėjo sidabrinė žvakidė. Pagriebė ją, prispaudė prie krūtinės. Padvejojo. Ne, negalvok. Veik. Vienintelė tavo viltis.

Kuo tyliausiai nusėlino žemyn, bijodama net kvėpuoti. Vienintelė viltis – užklupti jį netikėtai.