Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Kas gi girdėjo, kad liūtas ėstų medvilninį sarį? Maniau, kad liūtai — mėsėdžiai.

Daugiausiai rūpesčių kėlė lankytojai, šeriantys gyvūnus. Nepaisant mūsų budrumo, daktaras Atalas, sodo veterinaras, galėtų papasakoti apie aibę gyvūnų, kuriems buvo sutrikęs virškinimas per gausiai lankomas dienas šioje jų prieglaudoje. Pasiligojimus enteritu ir gastritu nuo angliavandenių, ypač cukraus, pertekliaus jis vadindavo „skanėstritu“. Kartais norėdavome, kad žmonės užsikištų saldumynais. Žmonės mano, kad gyvūnai gali ėsti bet ką be jokių blogų padarinių savo sveikatai. Visai ne. Vienas iš mūsų Himalajų lokių rimtai susirgo sunkiu hemoraginiu enteritu nuo sušvinkusios žuvies, kurią pakišęs žmogus buvo įsitikinęs darąs gera.

Tiesiog už bilietų kasos tėvas ryškiai raudonomis raidėmis ant sienos buvo užrašęs klausimą: „AR ŽINOTE, KOKS GYVŪNAS ZOOLOGIJOS SODE PAVOJINGIAUSIAS?“ Rodyklė buvo nukreipta į užuolaidėlę. Tiek daug nekantrių, smalsių rankų traukiodavo tą užuolaidėlę, kad turėdavom ją nuolat keisti. Už jos buvo veidrodis.

Bet aš išsiaiškinau, kad, tėvo įsitikinimu, yra dar vienas žvėris, net pavojingesnis už mus, ir, be to, irgi itin paplitęs, randamas visuose žemynuose, visuose arealuose: baisusis Animalus anthropomorphicus — gyvūnas, matomas žmogaus akimis. Visi esame jį matę, galbūt net turėję. Tai žvėris, kuris būna „mielas“, „draugiškas“, „mylintis“, „atsidavęs“, „linksmas“, „supratingas“. Tokie gyvūnai pasalūniškai tyko kiekvienoje žaislų parduotuvėje ir vaikų zoologijos sode. Apie juos pripasakota be galo daug istorijų. Jie į porą tiems „žiauriesiems“, „kraugeriškiems“, „ištvirkusiems“ žvėrims, suksiantiems įtūžį mano ką tik minėtiems maniakams, kurie išlieja savo pyktį ant jų skėčiais ir lazdomis. Abiem atvejais žvelgiame į gyvūną, o matome veidrodį. Įkyriai laikyti save visa ko centru — ne vien teologų, bet ir zoologų nelaimė.

Aš dukart gavau pamoką, kad žvėris yra žvėris, iš esmės ir iš tikrųjų tolimas mums: sykį iš tėvo, antrąsyk — iš Ričardo Parkerio.

Tai buvo sekmadienio rytą. Ramiai žaidžiau pats sau vienas. Pašaukė tėvas:

— Vaikai, ateikit.

Kažkas bloga. Jo balso tonas man galvoje įjungė pavojaus skambutį. Mikliai perkračiau sąžinę. Ji buvo švari. Turbūt vėl bėdos dėl Ravio. Ėmiau spėlioti, ką jis iškrėtė ši kartą. Nuėjau į svetainę. Ten buvo mama. Tai nebuvo įprasta. Vaikų drausminimas, kaip ir gyvūnų priežiūra, paprastai buvo paliekama tėvui. Ravis įėjo paskutinis, su baisiai kalta savąja kriminalistiška išraiška veide.

— Ravi, Pisinai, turiu jums šiandien labai svarbią pamoką.

— Bet ar tikrai to reikia? — pertraukė mama.

Nutylėjau. Jei mama, paprastai tokia nesujaudinama, tokia rami, buvo susirūpinusi, net susisielojusi, vadinasi, turime rimtų problemų. Persimetėme žvilgsniais su Raviu.

— Taip, reikia, — sudirgęs atsakė tėvas. — Tai jiems tikrai gali išgelbėti gyvybę.

Išgelbėti mums gyvybes! Po šito jau ne pavojaus skambutis aidėjo man galvoje — jau skambėjo varpai, kaip tie, kuriuos girdėdavom iš Šventosios Jėzaus Širdies bažnyčios, esančios netoli zoologijos sodo.

— O Pisinas? Jam tik aštuoneri, — nenusileido mama.

— Būtent dėl jo aš labiausiai nerimauju.

— Aš nekaltas! — pratrūkau. — Tai Ravis, jis dėl visko kaltas. Tai jis padarė!

— Ką? — tarė Ravis. — Nepadariau nieko blogo.

Jis metė į mane baisų žvilgsnį.

— Ša! — pasakė tėvas, iškeldamas ranką. Jis žiūrėjo į mamą. — Gitą, juk matei Pisiną. Jis tokio amžiaus, kai berniukai visur laksto ir visur kaišioja nosį.

Aš? Visur lakstau? Visur kaišioju nosį? Ne, visai ne! „Užstok mane, mama, užstok mane“, — meldžiau širdyje. Bet ji tik atsiduso ir linktelėjo, duodama ženklą baisiajam reikalui tęsti.

— Eime su manim, — pasakė tėvas.

Išjudėjome laukan lyg kokie kaliniai į bausmės vykdymo vietą.

Išėjome iš namų, žengėme pro vartus, įėjom į zoologijos sodą. Buvo dar anksti, ir sodas lankytojams dar nebuvo atidarytas. Gyvūnų ir patalpų prižiūrėtojai jau dirbo. Pastebėjau Sitaramą, savo mylimiausią darbuotoją, kuris prižiūrėjo orangutangus. Jis stabtelėjo stebėdamas mus einančius pro šalį. Praėjome paukščius, lokius, beždžiones, kanopinius, terariumo pastatą, raganosius, dramblius, žirafas.

Priėjome prie didžiųjų kačių — mūsų tigrų, liūtų ir leopardų. Babu, jų prižiūrėtojas, laukė mūsų. Apėjome ir pasukome taku, o jis atrakino duris į kačių namą, kuris buvo grioviu apsuptos salos centre. Įėjome. Tai buvo erdvi ir blausi cementinė ola, apvalaina, šilta bei drėgna ir dvelkianti kačių šlapimu. Visur aplink buvo matyti puikūs didžiuliai narvai, padalyti storų žalių geležinių virbų. Pro stoglangius sunkėsi gelsva šviesa. Per išėjimus iš narvų galėjom matyti salos augmeniją, nutviekstą saulės šviesos. Narvai buvo tušti — išskyrus vieną: jame buvo uždarytas Mahiša, mūsų bengališkųjų tigrų patriarchas, ištįsęs, nerangus 550 svarų žvėris. Vos tik įžengėme, jis liuoktelėjo prie narvo virbų ir visa gerkle sugargė, suskliautęs ausis prie galvos ir nenuleisdamas apvalių akių nuo Babu. Tai nuskambėjo taip garsiai ir nuožmiai, kad, rodės, sudrebino visą kačių namą. Man ėmė virpėti keliai. Prigludau prie mamos. Ji irgi drebėjo. Net tėvas atrodė sudvejojęs ir besiraminąs. Tik Babu nesureagavo į proveržį bei deginantį žvilgsnį, lyg grąžtas įbestą į jį. Jis iš patirties pasitikėjo geležiniais virbais. Mahiša ėmė žingsniuoti pirmyn atgal, kiek leido narvas.

Tėvas atsisuko į mus:

— Koks tai gyvūnas? — sumaurojo jisai, įveikdamas Mahišos urzgimą.

— Tigras, — unisonu atsakėme abu su Raviu, nuolankiai pateikdami stebinamai akivaizdų dalyką.

— Ar tigrai pavojingi?

— Taip, tėve, tigrai pavojingi.

— Tigrai labai pavojingi, — sušuko tėvas. — Noriu, kad įsisąmonintumėte, kad niekada — jokiomis aplinkybėmis — negalima liesti tigro, glostyti tigro, kišti rankas pro narvo virbus, net eiti artyn prie narvo. Ar aišku? Ravi?

Ravis energingai palinksėjo.

— Pisinai?

Aš sulinksėjau net dar smarkiau.

Jis vis žiūrėjo į mane.

Linksėjau taip smarkiai, jog stebiuosi, kad nelūžo sprandas ir galva nenusirito ant grindų.

Pasiteisindamas norėčiau pasakyti, kad nors esu sužmoginęs gyvūnus tiek, kad jie lengvai šneka angliškai, ir fazanai įžūliu britų akcentu skundžiasi atvėsusia arbata, o babuinai planuoja pabėgimą apiplėšus banką lėkštomis, grasiomis Amerikos gangsterių intonacijomis, šitos fantazijos visad sąmoningos. Visai apgalvotai rengiau laukinius žvėris naminiais savo vaizduotės kostiumais. Bet niekad neturėjau iliuzijų dėl savo žaidimų draugų tikrosios prigimties. Visur kišama mano nosis turėjo daugiau proto. Nežinau, iš kur tėvas ištraukė mintį, kad jo jaunėlis nesitveria noru įlįsti į žiauraus plėšrūno narvą. Bet kad ir iš kur tas keistas susirūpinimas — o tėvas tikrai buvo linkęs rūpintis — jis aiškiai buvo nusprendęs tą rytą šituo rūpesčiu nusikratyti.

— Parodysiu jums, kokie tigrai pavojingi, — tęsė jis. — Noriu, kad šią pamoką įsimintumėte visam likusiam gyvenimui.

Jis pasisuko į Babu ir linktelėjo. Babu išėjo. Mahiša sekė jį akimis ir nenuleido jų nuo durų, už kurių tas pradingo. Jis grįžo po kelių sekundžių, nešdamas ožį surištomis kojomis. Mama iš nugaros pagriebė mane. Mahišos urzgimas giliai gerklėje virto gargimu.