Сью Кид: Paslaptingas bičių gyvenimas

iš anglų kalbos vertė

Renata Endzelytė

Turinys

Padėka

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

Pastaba

Išnašos

Su meile skiriu

savo sūnui Bobui,

Anai ir Sendziui

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju visiems šiems asmenims: agentei Virdžinijai Barber už nepaprastą išmintį, palaikymą ir kompetenciją; redaktorei Pamelai Dorman, kurios taiklios pastabos ir pataisymai visiškai pakeitė mano kūrinį. Esu dėkinga visiems Viking Press leidyklos žmonėms, stropiai dirbusiems prie šios knygos: Sjuzen Petersen Kenedi, Klerei Feraro, Nensei Šepard, Kerolainai Koulburn, Polui Slovakui, Ly Barler, Holui Fesendenui, Karlai Bolte, Polui Bakliui, Rosanai Serą, Briusui Gifordsui, Moryn Sugden, Anai Mah ir visam pardavimų skyriui, kuris labai mane palaikė. Deivui ir Dženisei Grynams, prisiekusiems bitininkams iš Pot o’Gold medaus kompanijos Hemingvėjuje, Pietų Karolinoje, dėkoju už tai, kad įsileido mane į savąjį bičių pasaulį ir suteikė neįkainojamų žinių. Dėkoju Poets & Writers organizacijai už puikią Rašytojų mainų programą, kuri suteikė man galimybę parašyti šitą romaną.

Esu dėkinga literatūros žurnalui Nimrod, kuris išspausdino mano apsakymą „Paslaptingas bičių gyvenimas“ (1993 ruduo/ žiema), virtusį pirmojo skyriaus motyvais, ir kuris padrąsino mane iš apsakymo parašyti romaną.

Už įžvalgius pasiūlymus dėkoju savo draugei ir rašytojai Debei Daniel, skaičiusiai pirmuosius mano knygos apmatus.

Nuoširdus ačiū už šiltus atsiliepimus ir visokeriopą paramą rankraštį skaičiusiai Anai Kid Teilor.

Dėkoju Terei Helvig, Trišai Harel, Kerolainai Rivers, Sjuzen Hal, Kerolei Graf, Donai Farmer ir Linei Ravenel — nepaprastai moteriai, matančiai mane kiaurai.

Džiaugiuosi turėdama nuostabią šeimą, kuri mane visada palaiko — ačiū Bobui, Anai, Skotui, Kelei, tėveliams (kurie niekuo neprimena aprašytųjų romane).

O labiausiai, labiau nei galiu apsakyti, esu dėkinga savo vyrui Sendžiui.

PIRMAS SKYRIUS

Motinėlė, savo ruožtu, yra bendruomenę vienijanti jėga. Bitės darbininkės labai greitai pajunta, vos tik ji pajuda iš avilio. Po kelių valandų, ar net greičiau, bitės ima rodyti aiškius ženklus, kad nėra motinėlės.

„Žmogus ir vabzdžiai“

Gulėjau naktį lovoje ir stebėjau reginį, kaip bitės spraudžiasi pro mano miegamojo sienos įskilimus, sukasi po kambarį ratais skleisdamos tokį ausį rėžiantį propelerių garsą zzzzzz, kad galų gale pradeda dūgzti mano kūnas. Mačiau jų sparnelius, tamsoje švytinčius it chromo lapeliai, ir pajutau krūtinėje kylantį ilgesį. Tai, kaip skraidė šios bitės, visai neieškodamos žiedų, o tik blaškėsi keldamos vėją, plėšė mano širdį.

Dieną girdėjau jas skverbiantis pro mano miegamojo sienas, zvimbiant lyg kitame kambaryje įjungtas radijas ir įsivaizdavau sienas virstant koriais su iš jų varvančiu medumi man paragauti.

Bitės atskrido 1964-ųjų vasarą. Tą vasarą man sukako keturiolika, ir visas gyvenimas ėmė skrieti nauja orbita, turiu galvoje, visai nauja orbita. Dabar, žvelgdama į praeitį, noriu pasakyti, kad bitės buvo man atsiųstos. Kitaip tariant, jos pasirodė man, kaip angelas Gabrielius apsireiškė Mergelei Marijai ir išpranašavo neįtikėtiną ateitį. Suprantu, kad šventvagiška lyginti savo menką gyvenimą su Marijos, tačiau manau, kad ji neprieštarautų; bent jau tikiuosi. Dabar pakaks pasakyti, jog nesvarbu, kas nutiko tą vasarą, aš vis tiek lieku prielanki bitėms.

1964-ųjų liepos 1-oji. Guliu lovoje laukdama atskrendančių bičių ir galvodama, ką sakė Rozalina, kai papasakojau jai apie nakties viešnias.

— Bitės spiečia prieš mirtį, — pasakė ji.

Rozalina dirbo pas mus nuo tada, kai mirė mano mama. Mano tėtis — vadinau jį T.Rėjumi, nes „tėtis“ jam niekada nelipo — parsivedė ją iš persikų sodo, kur ši dirbo rinkėja. Rozalinos veidas buvo didelis ir apskritas, kaip ir kūnas, kuris nuo kaklo žemyn buvo nusklembtas tartum maža palapinė. Ji buvo tokia juoda, jog atrodė, kad naktis sunkiasi iš jos odos. Rozalina gyveno viena mažučiame namelyje, įsispraudusiame pamiškėje, netoli nuo mūsų ir kiekvieną dieną ateidavo išvirti valgio, sutvarkyti namų ir pabūti man mama. Rozalina neturėjo savo vaikų, todėl pastaruosius dešimt metų buvau jos augintinė jūrų kiaulytė.

Bitės spiečia prieš mirtį. Rozalina kupina beprotiškų minčių, į kurias stengiausi nekreipti dėmesio. Tačiau dabar gulėjau galvodama, kad bitės atnešė man mirtį. Sakau atvirai, šita mintis manęs visai nejaudino. Visos šios bitės galėjo nutūpti ant manęs kaip angelų pulkas ir gelti tol, kol numirsiu. Ir tai nebūtų buvęs pats blogiausias dalykas. Žmonės, kurie galvoja, kad mirtis — blogiausias dalykas, visai nesupranta, kas yra gyvenimas.

Mano mama mirė, kai man buvo ketveri. Tokia tikrovė. Tačiau vos tik žmonės tai sužinodavo, apsimesdavo manęs negirdį ir tuojau pat imdavo krapštyti savo šerpetas ar nagus arba ieškoti danguje kokių nors skrajojančių objektų. Tačiau vieną vienintelį kartą viena užjaučianti siela ištarė:

— Lile, mesk tai iš galvos. Taip jau įvyko. Tu nenorėjai to padaryti.

Tą naktį gulėjau lovoje ir mąsčiau, kaip numirti ir nukeliauti pas mamą į rojų. Sutikčiau ją ir pasakyčiau: „Mamyte, atleisk man. Labai prašau — atleisk.“ Ji bučiuotų mane, kol supleišėtų oda, ir ištartų, kad aš nekalta. Ir kartotų man tai pirmuosius dešimt tūkstančių metų.

Kitus dešimt tūkstančių metų ji šukuotų man plaukus. Sudėtų tokį įspūdingą kuodą, kad visi žmonės danguje susižavėję išmestų arfas iš rankų. Sakykite, kiek mergaičių ilgisi savo mamų tik dėl to, kad būtų sušukuotos? Mano plaukai nuolatos šiaušėsi bent į vienuolika skirtingų pusių, o T.Rėjus, be jokios abejonės, nesutiko nupirkti šerinių suktukų, todėl visą laiką juos turėjau sukti ant Velso vynuogių sulčių skardinių, kurios bemaž įvarė man nemigą. Taigi visada turėjau rinktis: arba tvarkingi plaukai, arba ramus miegas.

Nutariau, kad man prireiks keturių ar penkių amžių, kad papasakočiau mamai visus gyvenimo su T.Rėjumi vargus. Jis kiaurus metus nestokodavo bjaurumo, bet ypač subjaurėdavo vasarą, kai nuo aušros iki sutemų dirbdavo persikų sode. Į mane jis dažniausiai nekreipdavo jokio dėmesio. Maloniai elgdavosi tik su Snupe, savo paukštšuniu, tai yra kale, kuri galėjo miegoti jo lovoje ir kuriai pakasydavo pilvą bet kada, kai tik ši virsdavo aukštielninka. Mačiau, kaip ji šlapinosi ant T.Rėjaus batų, ir tai jo visai neerzino.

Kelis kartus klausiau Dievo, ką daryti su T.Rėjumi. Keturiasdešimt metų jis ėjo į bažnyčią, tačiau darėsi tik blogesnis. Atrodė, kad tai turėtų Dievą kažkaip įspėti.

Nuspyriau antklodę. Kambaryje buvo tylu tylu, nebuvo girdėti jokios bitės. Kas minutę žiūrėjau į laikrodį ant komodos ir stebėjausi, kur jos prapuolė.

Pagaliau beveik vidurnaktį, kai mano akys jau visai merkėsi, kampe pasigirdo kažkoks parpimas, silpnas ir vibruojantis — beveik galėjai pagalvoti, kad tai katė. Po akimirkos išilgai sienos judėjo dažų purslus primenantys šešėliai, kurie tarytum atgijo lango šviesoje, tad galėjau įžiūrėti sparnelių kontūrus. Garsas tvino tamsoje tol, kol visas kambarys ėmė pulsuoti, kol oras atgijo ir susiliejo su bitėmis. Jos siuvo aplink, paversdamos mane uraganinio debesies centru. Per bičių gaudimą negirdėjau savo minčių.