Сью Кид: Paslaptingas bičių gyvenimas

Jeigu persikų pašiūrėje neskaitydavau knygų, tai kurdavau eiles. Tačiau tą nuobodžią popietę neturėjau kantrybės rimuoti žodžių. Tiesiog sėdėjau ir galvojau, kaip nekenčiu šitos persikų pašiūrės, kaip tikrai ir neabejotinai jos nekenčiu.

Kai ruošiausi eiti į pirmąją klasę, T.Rėjus atėjo į persikų pašiūrę ir rado mane vinimi badančią vaisius. Jis artinosi nuo šviesos pusiau prisimerkęs, rankas susikišęs į kišenes. Stebėjau jo šešėlį, besiartinantį per dulkes ir piktžoles, ir galvojau, kad jis ateina manęs nubausti už tai, kad baksnoju persikus. Nors nė pati nežinojau, kodėl tai darau.

Tačiau jis pasakė:

— Lile, rytoj pradėsi lankyti mokyklą, todėl turi kai žinoti. Apie savo motiną.

Akimirksniu viskas nuščiuvo, tarytum vėjas būtų nurimęs, o paukščiai liovęsi skraidę. Kai jis pritūpė priešais mane, pasijutau it sučiupta įkaitusioje tamsoje, iš kurios niekaip negalėjau ištrūkti.

— Atėjo laikas sužinoti, kas jai nutiko, ir noriu, kad tai išgirstum iš manęs, o ne iš svetimų žmonių.

Mudu niekada taip nesikalbėjome. Jaučiau, kaip manimi perbėgo šiurpuliukas. Tos dienos prisiminimas aplankydavo mane netikėčiausiomis akimirkomis. Uždžiūvęs langas. Jos kvapas. Pakabų dzingsėjimas. Lagaminas. Kaip jiedu grūmėsi ir barėsi. O aiškiausiai mačiau ant grindų gulintį pistoletą, jutau jo sunkumą, kai pakėliau.

Žinojau, kad ją nužudė tas sprogimas, kurį tądien girdėjau. Nustebau, kai jis vėl nuaidėjo mano ausyse. Kartais atrodydavo, kad man pakėlus pistoletą nebuvo girdėti jokių garsų, kad jie pasigirdo gerokai vėliau. O kartais viena sėdėdama ant užpakalinių laiptų, nuobodžiaudavau norėdama ką nors nuveikti arba lietingą dieną įkalinta savo kambaryje jausdavau, kad tai mano kaltė, kad trenksmas perskrodė kambarį ir suspaudė mūsų širdis tada, kai aš pakėliau ginklą.

Tai buvo mano žinojimo paslaptis, kuri priartėdavo ir prislėgdavo mane. Tada aš imdavau bėgti — net ir lietui lyjant — stačiai prie kalvos į savo slaptąją vietelę persikų sode. Krisdavau ant žemės ir taip nusiramindavau.

O dabar T.Rėjus pasėmė saują dulkių ir pamažu leido pro pirštus.

— Tą dieną, kai mirė, ji tvarkė spintą, — pasakė.

Negalėjau nepastebėti jo keisto balso ir virpančio tono, kuris buvo beveik — nevisiškai! — švelnus.

Tvarkė spintą. Niekada nesvarsčiau, ką ji veikė paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis, kodėl ji rausėsi spintoje, dėl ko jiedu kivirčijosi.

— Prisimenu, — ištariau. Mano balsas skambėjo lyg iš po žemių.

T.Rėjaus antakiai pakilo, o veidas priartėjo prie manęs. Nuostabą išdavė tik akys.

— Ką tu pasakei?

— Prisimenu, — pakartojau. — Judu šaukėte vienas ant kito.

Jo veidas įsitempė.

— Tikrai? — paklausė.

T.Rėjaus lūpos ėmė blykšti, o šito dalyko visada vengiau. Pasitraukiau per žingsnį atatupsta.

— Po velnių! Tau tebuvo ketveri! — suriko. — Tu pati nežinai, ką prisimeni.

Stojusioje tyloje svarsčiau, gal pameluoti jam ir pasakyti: „Tiek to. Nieko aš neprisimenu. Papasakok, kas tada nutiko.“ Tačiau mane užvaldė toks galingas poreikis, taip ilgai slopintas, pasikalbėti apie tai, ištarti tuos žodžius.

Žiūrėjau į savo batus, į vinį, kurią nuleidau jį pamačiusi.

— Ten buvo pistoletas.

— Kristau! — tarė.

Jis ilgai žiūrėjo į mane, paskui nužingsniavo į pašiūrės galą prie suverstų vaisių pintinės. Sutrikęs stovėjo ten minutėlę, nežinodamas kur dėti rankas, paskui apsisuko ir grįžo.

— Ką dar prisimeni? — paklausė. — Papasakok man tiksliai, ką prisimeni.

— Ant grindų gulėjo pistoletas...

— O tu jį pakėlei, — tarė. — Spėju, kad ir tai prisimeni. Sprogimo garsas vėl ėmė aidėti mano galvoje. Žvelgiau į vaismedžių sodą trokšdama iš čia pabėgti.

— Prisimenu, kaip jį pakėliau, — atsakiau. — Tik tiek.

Jis pasilenkė, suėmė mano pečius ir lengvai krestelėjo.

— Ir daugiau nieko neprisimeni? Ar tikrai? Na, pagalvok. Matyt, ilgokai tylėjau, nes jis kilstelėjo galvą ir įtartinai į mane pažiūrėjo.

— Ne, sere, daugiau nieko neprisimenu.

— Paklausyk, — kalbėjo T.Rėjus, o jo pirštai smarkiai spaudė mano rankas. — Kaip ir sakei, mudu ginčijomės. Ir visai tavęs nematėm. Staiga atsisukom ir pastebėjom tave su pistoletu rankose. Tu pakėlei jį nuo grindų. O tada jis tiesiog iššovė.

Jis mane paleido ir susibruko rankas į kišenes. Girdėjau, kaip kišenėje rankos barškina raktus ir smulkias monetas. Baisiausiai troškau įsikibti jam į koją, kad jis pasilenktų, pakeltų mane ir priglaustų prie krūtinės, tačiau abu stovėjome it sustingę. Jis spoksojo kažkur virš mano galvos. Ir tai jam buvo labai svarbu.

— Policija labai atidžiai viską ištyrinėjo. Tačiau tai buvo vienas iš tų baisių, nepataisomų dalykų. Tu padarei tai netyčia, — švelniai tarė jis. — Štai kaip viskas buvo, jeigu kas nors klausinės.

Ir pasuko namų link. Žengęs kelis žingsnius atsigręžė:

— Ir daugiau nebadyk ta vinimi mano persikų.

Buvo jau po šešių, kai parkeliavau namo iš persikų pašiūrės taip ir nieko, nė vieno persiko, nepardavusi. Rozaliną radau svetainėje. Paprastai tokiu metu ji jau būdavo išėjusi namo, tačiau dabar kovojo su „triušio ausimis“, t. y. televizoriaus antena, kad iš ekrano dingtų sniegelis. Prezidentas Džonsonas tai atsirasdavo, tai vėl išnykdavo pūgoje. Dar niekada nebuvau mačiusi, kad Rozalina taip domėtųsi televizijos laidomis, kad joms eikvotų savo energiją.

— Kas nutiko? — paklausiau. — Ar vėl kur nors numetė atominę bombą?

Nuo tada, kai mokykloje pradėjome karinių pratybų kursą, niekaip negalėjau liautis galvojusi, kad mano dienos suskaičiuotos. Ruošdamiesi pasaulio pabaigai, žmonės savo kiemuose įsirengė priešatomines slėptuves, pasistatė vandens talpyklas.

Norėdami parodyti, kad nėra dėl ko jaudintis, trylika mano klasiokų atliko mokslinį projektą: sukonstravo priešatominių slėptuvių modelius. Mes visi buvom apsėsti pono Chruščiovo ir jo raketų.

— Ne, bombos nenumetė, — atsakė ji. — Tiesiog atėjau pažiūrėti, ar galėtum pataisyti televizorių.

Jos kumščiai buvo taip giliai įremti į šonus, kad jų nė nebuvo matyti.

Apvyniojau anteną aliuminio folija. Reikalai truputį pasitaisė ir mes matėme, kad prezidentas Džonsonas sėdasi prie stalo, aplink jį susirinkusią daugybę žmonių. Man nelabai rūpėjo prezidentas dėl to, kaip jis prie ausų laiko ausines. Grožėjausi jo žmona Boružėle7, nes ji visada atrodė nenorinti nieko, tik išskleisti sparnus ir nuskristi.

Rozalina atsitempė suolelį kojoms ir atsisėdo taip, kad šis po ja tartum išnyko. Ji pasilenkė į priekį laikydama sijono kraštą ir juo vėduodamasi.

— Kas čia vyksta? — paklausiau. Tačiau ji buvo taip įnikusi į veiksmą, kad man neatsakė. Ekrane prezidentas bent dešimčia rašiklių ant popieriaus lapo parašė savo vardą.

— Rozalina...

— Ššš, — mojuodama ranka nutildė mane.

Turėjau klausytis, ką šneka žmogus televizoriuje.

— Šiandien, 1964-ųjų liepos antrą dieną, — kalbėjo jis, — Jungtinių Valstijų prezidentas Baltųjų rūmų Rytiniame kambaryje pasirašė „Pilietinių teisių deklaraciją“...

Žiūrėjau į Rozaliną. Ji sėdėjo, purtė galvą, murmėjo: „Viešpats pasigailėjo“ ir atrodė negalinti patikėti savo akimis. Tačiau buvo be galo laiminga kaip žmogus, atsakęs į 64 tūkstančių dolerių vertės klausimą.

Nežinojau, ar džiaugtis dėl jos, ar jaudintis. Po pamaldų visi žmonės tik ir kalbėdavo apie negrus ir ar jiems pagaliau bus suteiktos pilietinės teisės. Kas laimės? Baltieji ar juodieji? Lyg tai būtų buvęs „Gyvenk arba mirk“ konkursas. Kai praėjusį mėnesį Floridoje buvo areštuotas Alabamos dvasininkas tėvas Martinas Liuteris Kingas už tai, kad norėjo pavalgyti restorane, žmonės bažnyčioje elgėsi taip, tarytum baltųjų komanda būtų laimėjusi rasių čempionatą. Žinojau, kad jie nepritars šioms naujienoms nė po milijono metų.