Сью Кид: Paslaptingas bičių gyvenimas

Taip stipriai sugniaužiau kumščius, kad nagai susmigo į delnus, o oda priminė eglute išsiuvinėtą drobę. Mirtinai žmogui sugelti užtektų ir pusės kambaryje buvusių bičių.

Tačiau ženklas buvo tikras reginys. Ūmai pajutau negalinti ištverti kam nors to neparodžiusi. Net jeigu vienintelis žmogus yra T.Rėjus. Vis dėlto būtų visai gaila, jeigu jį sugeltų kokie du šimtai bičių.

Nusikepurnėjau nuo lovos ir per bičių debesį prasibroviau prie durų. Paliečiau T.Rėjaus ranką vienu piršteliu, iš pradžių švelniai, paskui stipriau ir stipriau, kol pagaliau smeigiau į jo raumenis iš visų jėgų. Nustebau, kaip sunku jį pažadinti.

T.Rėjus išsirito iš lovos vienais apatiniais. Nusitempiau jį į savo kambarį šaukiantį, kaip būtų gerai, kad tas prakeiktas namas sudegtų, o Snupė lojo, tartum eitume medžioti balandžių.

— Bitės, — šaukiau. — Mano kambaryje bičių spiečius!

Tačiau kol atėjome, bitės pradingo sienoje tartum jausdamos, kad jis ateina, tartum nenorėdamos jam veltui rodyti savo skraidymo triukų.

— Po velnių, Lile, tai visai nejuokinga.

Dairiausi aukštyn ir žemyn į sienas, palindau po lova ir maldavau sluoksnio dulkių bei susisukusių lovos spyruoklių, kad pasiųstų nors vieną bitelę.

— Jos čia buvo, — tvirtinau. — Jos čia visur skraidžiojo.

— Taigi, ir dar čia buvo prakeikta buivolų banda.

— Tu tik paklausyk, — prašiau, — ir išgirsi jas dūzgiant.

T.Rėjus tariamai rimtai atgręžė ausį į sieną.

— Negirdžiu jokio dūzgimo, — tarė jis ir pasukiojo pirštą prie smilkinio. — Tikriausiai jos išskrido iš to laikrodžio su gegute, kurį vadini smegenine. Jeigu dar kartą mane pažadinsi, aš atnešiu Martą Vaits, supratai, Lile?

Marta Vaits buvo bausmė, kokią tik T.Rėjus galėtų sugalvoti. Akimirksniu užsičiaupiau.

Tačiau negalėjau taip palikti šito reikalo — T.Rėjus galvoja, jog aš esu tokia beviltiška, kad galėčiau prasimanyti bičių antpuolį jo dėmesiui pelnyti. Staiga man toptelėjo puiki mintis: prigaudyti bičių į stiklainį, parodyti jį T.Rėjui ir pasakyti: „Na, tai kas prasimano?“

Pirmasis ir vienintelis prisiminimas apie mamą — jos mirties diena. Ilgai stengiausi ją įsivaizduoti iki tos dienos, sudėlioti prisiminimus tarsi šukes, kaip ji apkamšo mane lovoje, skaito dėdės Viglio1 nuotykius arba šaltais kaip ledas rytais prie šildytuvo šildo mano apatinius. Man net būtų patikę prisiminti, kaip ji laužia rykštę nuo forzitijos krūmo ir šmaukšteli man per kojas.

Mama mirė 1954-ųjų gruodžio trečiąją. Krosnis taip įkaitino orą, kad mama nusitraukė megztinį ir stovėjo tik su trumparankoviais marškinėliais, nuolat trūkčiodama miegamojo langą, grumdamasi su pridžiūvusiais dažais.

Pagaliau ji pasidavė ir tarė:

— Tiesiog nuostabu. Mes čia iškepsime kaip pragare.

Mamos plaukai buvo juodi ir vešlūs, tamsiomis garbanomis įrėminę jos veidą. Veidą, kurio niekada negalėjau sudėti į visumą, nors visa kita ryšku iki skausmo.

Ištiesiau rankas, ji mane pakėlė sakydama, kad esu per didelė mergaitė taip laikyti, tačiau vis tiek laikė mane ant rankų. Tą akimirką mane persmelkė jos kvapas.

Kvapas visam laikui įsismelkė į mane su visa cinamono aromato precizija. Nuolatos vaikščiojau į Silvano parduotuvę ir uosčiau kiekvieną kvepalų buteliuką, stengdamasi atpažinti tą kvapą. Kai tik pasirodydavau, kvepalų pardavėja vaidindavo nustebusią ir sakydavo:

— Dievulėliau, tik pažiūrėkit, kas atėjo!

Tarsi ne aš čia būčiau buvusi prieš savaitę ir apuosčiusi visą buteliukų eilę: Shalimar ; ChanelNr. 5, White Shoulders.

— Gal turite ką nors nauja? — klausdavau.

Deja. Nieko nauja nebūdavo.

Buvau pritrenkta, kai penktoje klasėje užuodžiau lygiai taip pat kvepiančią mokytoją, o ji pasakė, kad tai tik paprasčiausias Ponds kremas nuo šalčio.

Tą popietę, kai mirė mama, ant grindų prie uždžiūvusio lango gulėjo atidarytas lagaminas. Ji vaikščiojo pirmyn ir atgal prie spintos ir tai šį, tai tą svaidė į lagaminą nesivargindama sulankstyti.

Nusekiau paskui ją į spintą ir įsitaisiau tarp kabančių suknelių ir kojinių, tamsoje tarp dulkių ir negyvų muselių, kur tvyrojo sodo purvo ir priplėkusių persikų kvapas, prikibęs prie T.Rėjaus batų. Prisimenu, kad sukišau rankutes į porą baltų aukštakulnių ir suplojau vienu į kitą.

Spintos apačia sudrebėdavo, kai tik kas nors apačioje lipdavo laiptais. Pažinau T.Rėjaus žingsnius. Virš galvos girdėjau, kaip mama nukabina drabužius nuo pakabų, kaip jie šlama, kaip dzingsi vielos.

— Paskubėk, — pasakė ji.

Kai jo batai įrioglino į kambarį, mama giliai atsiduso. Atrodė, kad jos plaučiai staiga supliuško. Tai paskutinis dalykas, kurį prisimenu visu ryškumu — jos atodūsis nusileido ant manęs lyg plonytis parašiutas ir be pėdsako pranyko batelių šūsnyje.

Neatmenu, ką jiedu kalbėjo, — tik žodžių įtūžį, nuo kurio oras sužvarbo ir sueižėjo. Vėliau tai man priminė kambaryje uždarytus paukščius, kurie daužosi į langus ir į sienas, į vienas kitą. Dar giliau įsikniaubiau į spintą, jutau burnoje savo pirštus, batų ir kojų skonį.

Iš karto nesupratau, kieno rankos mane ištraukė. Paskui pajutau atsidūrusi mamos glėbyje, užuodžiau jos kvapą. Ji glostė man plaukus ir sakė:

— Nesijaudink.

Vos tik mama tai ištarė, T.Rėjus išplėšė mane jai iš rankų, nunešė iki durų ir išstūmė į koridorių.

— Eik į savo kambarį, — paliepė.

— Nenoriu, — šaukiau mėgindama pro jį prasmukti atgal į kambarį, pas mamą.

— Nešdinkis į savo prakeiktą kambarį! — suriko jis ir stumtelėjo mane.

Atsitrenkiau į sieną ir pargriuvau kniūpsčia. Pakėlusi galvą ir žvelgdama jam pavymui pamačiau per kambarį bėgančią mamą. Bėgančią prie jo ir klykiančią:

— Palik! Ją! Ramybėje!

Susiriečiau ant grindų priešais duris ir žvelgiau į viršų tartum pro rūką. Mačiau, kaip jis suėmė mamą už pečių ir purtė. Mačiau, kaip jos galva šokinėjo į visas puses. Mačiau išbalusias jos lūpas.

O tada — nors ir dabar mano galvoje viskas ima lietis — mama palinksta prie spintos, toliau nuo jo piktų rankų ir kažko ieško viršutinėje lentynoje.

Pamačiusi mamos rankose pistoletą, klupdama ir griūdama bėgau prie jos, norėdama išgelbėti ją, išgelbėti mus visus.

Tada viską apglėbė laikas. Visa, kas liko, tarsi atskiros šukės mėtosi mano galvoje. Pistoletas kaip žaisliukas žiba jos rankose, kaip jis išplėšia ir juo mojuoja. Pistoletas ant grindų. Lenkiuosi jo paimti. Sprogimo garsas aplink mus.

Tiek ir žinau apie save. Ji buvo viskas, ko man reikėjo. O aš ją nužudžiau.

Mudu su T.Rėjumi gyvenome prie pat Silvano, Pietų Karolinos, miestelyje, kuriame gyvena 3 100 gyventojų. Dar galima pridėti persikų derlių ir baptistų bažnyčias.

Prie įėjimo į mūsų ūkį stovėjo didelė medinė lenta, išilgai kurios bjauriausia oranžine spalva buvo iškeverzota „Ouvensų persikų įmonė“. Nekenčiau tos iškabos. Tačiau ji buvo niekai palyginti su milžinišku persiku, užtupdytu aukštai, ant 60 pėdų stulpo. Mokykloje visi jį vadino Didžiąja Fane2, o aš visaip bandžiau pagražinti. Beveik natūralios kūno spalvos, jau nekalbant apie raukšlę per patį vidurį, akivaizdžiai priminė užpakalį. Rozalina sakė, kad čia T.Rėjaus būdas visam pasauliui parodyti savo užpakalį. Toks buvo T.Rėjus.

Jis nepasitikėjo pižamų vakarėliais arba basakojų šokiais, nors šie dalykai niekada nekėlė jokių rūpesčių, kadangi manęs niekas niekur nekviesdavo. Jis atsisakydavo nuvežti mane į miestą pažiūrėti futbolo varžybų, į mokyklos komandos palaikymo susirinkimus ar Beta klubo automobilių plautynių. Jam nerūpėjo, kad aš vilkiu savo pačios per namų ruošos pamoką susikurptais drabužiais, ilgomis margomis medvilninėmis palaidinėmis su kreivai įsiūtais užtrauktukais ir sijonais žemiau kelių, kokiais dėvi tik mergaitės sekmininkės3. Tai buvo tas pat tarsi ant nugaros nešiočiau plakatą: „Aš nepopuliari ir visada tokia būsiu.“