Янн Мартел - Pi gyvenimas

Iš anglų kalbos vertė

Edita Mažonienė

Turinys

Autoriaus pastabos

Pirma dalis - Torontas ir Pondičeris

Antra dalis - Ramusis vandenynas

Trečia dalis - Benito Chuarezo ligoninė, Tomatianas, Meksika

Išnašos

a mes parents et a mon frere Autoriaus pastabos

Ši knyga man gimė iš alkio. Tuojau paaiškinsiu. 1996-ųjų pavasarį Kanadoje išėjo mano antroji knyga, romanas. Nekaip jai tesisekė. Kritikai traukiojo pečiais arba keiksnojo ją menkai tepagirdami. Paskui skaitytojai ją ignoravo. Nepaisant mano pastangų verstis per galvą lyg kokiam klounui ar lyno akrobatui, publika visai nekreipė į ją dėmesio. Knyga nejudėjo. Knygynų lentynose knygos stovėjo išrikiuotos eilėje kaip vaikai, laukdami, kol priims žaisti beisbolo arba futbolo, o manosios, lyg kokio nevikraus, nesportiško vaiko, niekas nenorėjo imti į komandą. Ji greitai ir tyliai pranyko.

Knygos žlugimas manęs pernelyg nepaveikė. Jau buvau perėjęs prie kito pasakojimo — romano, prasidedančio 1939 metais Portugalijoje. Tik buvo neramu. Ir stigo pinigų.

Todėl išskridau į Bombėjų. Tai ne taip jau neprotinga, įvertinus tris dalykus: kad apribojimai Indijoje išmuštų neramumą bet kokiam gyvam padarui, kad mažai pinigų ten užtenka ilgai ir kad romanas, vaizduojantis 1939-ųjų Portugaliją, gali turėti mažai ką bendra su ja tuo laikmečiui.

Jau anksčiau buvau buvęs Indijoje — penkis mėnesius šiaurėje. Pirmą kartą į subkontinentą atvykau visai nepasiruošęs. Tiesą sakant, buvau pasiruošęs tik vieną žodį. Kai užsiminiau draugui, gerai pažinojusiam mano kelionės tikslo šalį, jis atsainiai mestelėjo:

— Indijoje angliškai kalba labai juokingai. Jiems patinka tokie žodžiai, kaip, tarkim, „bembūz“ — mulkinti.

Prisiminiau jo žodžius, lėktuvui ėmus leistis į Delį, taigi su vienu žodžiu „m ulkinti“ buvau pasiruošęs turtingai, triukšmingai, funkcionuojančiai Indijos beprotybei. Kartais pavartodavau šį žodį, ir, tiesą pasakius, jis tikrai neblogai man pravertė. Pasakiau tarnautojui traukinių stotyje:

— Nemaniau, kad bilietas bus toks brangus. Juk nebandote manęs mulkinti, ar ne?

Jis nusišypsojo ir pragydo:

— Ne, sere! Tikrai jokio mulkinimo. Nustačiau jums tikrą kainą.

Šį, antrąjį, kartą Indijoje jau geriau žinojau, ko tikėtis ir ko noriu: apsistosiu valstybinėje gyvenvietėje žemuosiuose kalnuose ir rašysiu savo romaną. Jau įsivaizdavau, kaip sėdėsiu prie stalo didelėje verandoje, išskleidęs priešais save užrašus šalia garuojančio arbatos puodelio. Man po kojomis plytės žalios kalvos, apsunkusios nuo miglos, o ausyse skambės veriami beždžionių klyksmai. Oras bus pats tas: rytais ir vakarais reikės lengvo megztinio, o vidurdienį — ko nors trumpom rankovėm. Šitaip susitvarkęs, su plunksna rankoje dėl didesnio tikroviškumo, paversiu Portugaliją beletristika. Juk tai ir yra beletristika, ar ne — pasi rinktinis tikrovės transformavimas? Jos iškraipymas, siekiant iškelti esmę? Ir ko man į tą Portugaliją?

Namus prižiūrinti dama man pasakos apie kovas, besistengiant išguiti britus. Susitarsime, ką valgysiu pietų ir vakarienės ateinančią dieną. Baigęs rašyti, eisiu pasivaikščioti po banguotas arbatos plantacijų kalvas.

Deja, romanas springtelėjo, sučiaudėjo ir užgeso. Tai nutiko Materane, netoli Bombėjaus, mažoje gyvenvietėje su keliom beždžionėm, bet be arbatos plantacijų. Taip nutinka tik tariamiems rašytojams. Tavo tema gera, kaip ir sakiniai. Veikėjai tokie gyvi, kad praktiškai jiems reikėtų išrašyti gimimo liudijimus. Numatei jiems įspūdingą, paprastą ir intriguojantį siužetą. Viską išsiaiškinai ir prisirinkai faktų — istorinių ., socialinių , klimatinių ir kulinarinių — kad tik suteiktum pasakojimui autentiškumo. Dialogas srūte srūva , spragsėdamas nuo įtampos. Aprašymai mirgėte mirga spalvomis, kontrastais ir vaizdžiomis smulkmenomis. Ir iš tiesų tavo pasakojimas tiesiog negali būti prastas. Bet sudėjus išeina visiškas nulis. Nepaisant akivaizdžiai puikių jo perspektyvų ateina metas, kai suvoki, jog tau pasąmonėje vis zirzęs balsas šnabžda tikrą baisią tiesą: nieko nebus. Trūksta vieno elemento, tos kibirkšties, kuri įžiebtų gyvybę tikram pasakojimui, nors ir būtų prasilenkiama su istorija ar kulinarija. Tavo pasakojimas emociškai miręs, štai kur šuo pakastas. Sakau jums, tai tikrai sielą žudantis atradimas. Nuo jo belieka vien graužiantis alkis.

Iš Materano išsiunčiau užrašus su savo žlugusiu romanu. Pasiunčiau išgalvotu adresu į Sibirą su taip pat išgalvotu atgaliniu adresu Bolivijoje. Tarnautojui užantspaudavus voką ir įmetus į rūšiavimo dėžę, prisėdau visas susikrimtęs ir nusiminęs. „Na, ir ką, Tolstojau? Kokių dar puikių minčių rasi, kad išgyventum ?“— paklausiau pats savęs.

Taigi vis dar stigo pinigų ir buvo neramu. Pakilau ir išėjau iš pašto patyrinėti Pietų Indijos.

Kaip norėjau pasakyti: „Aš — daktaras“ tiems, kurie klausė , ką aš veikiu, nes gydytojai tuo metu buvo tikrieji burtininkai ir stebukladariai. Bet esu tikras, kad tuoj už kito posūkio būtų įvykusi autobuso avarija, ir visų akims nukrypus į mane , būčiau turėjęs aiškinti, verkiant ir dejuojant sužeistiesiems, kad turėjau mintyje juridinę teisę; tada, jiems prašant padėti iškelti bylą valdžiai dėl nelaimingo atsitikimo, būčiau turėjęs prisipažinti, kad aš viso labo filosofijos bakalauras; paskui, visiems šaukiant, kokia šios kruvinos tragedijos prasmė, turėčiau pripažinti, kad vos teprisiliečiau prie Kirkegardo. Ir taip toliau. Atsitrenkiau į varganą, apdaužytą tiesą.

Kartais, tai šen, tai ten išgirsdavau tokį atsakymą:

— Rašytojas? Tikrai? Turiu jums istoriją.

Dažniausiai tos istorijos tebūdavo tik epizodai, bekvapiai ir negyvybingi.

Atvažiavau į Pondičerio miestelį, mažutę savivaldę Sąjungos teritoriją į pietus nuo Madraso, Tamil Nadu pakrantėje. Pagal gyventojų skaičių ir dydį tai atitrūkusi Indijos dalelė — Princo Eduardo sala palyginti milžiniška Kanados dalis — bet istoriškai ji atskilo. O Pondičeris kažkada buvo tos kukliausios iš visų kolonijinių imperijų — Prancūzijos Indijos — sostinė. Prancūzai labai geidė prilygti britams, tikrai labai, bet jie tesugebėjo įsiviešpatauti saujelėje nedidelių uostų. Laikėsi įsikibę jų kone tris šimtus metų. Iš Pondičerio pasitraukė 1954 metais, palikę gražius baltus pastatus, plačias gatves, besikertančias viena su kita stačiu kampu, tokius gatvių pavadinimus, kaip Riu de la Marin bei Riu Sen Liui, ir „kepis“ policininkams pavadinti.

Sėdėjau Indijos kavos namuose Neru gatvėje. Tai vienas didelis kambarys žaliomis sienomis ir aukštomis lubomis. Ventiliatoriai sukasi tau virš galvos, kad išjudintų šiltą, drėgną orą. Visa salė pilna pristatyta vienodų kvadratinių stalų, prie kiekvieno — po keturias kėdes. Atsisėdi, kur tik randi vietos, nepaisydamas, kas jau sėdi prie stalo. Kava gera, jie turi ir prancūziškų skrebučių. Lengva užmegzti pokalbį. Tai štai, su manim šnekėjosi guvus, žėrinčių akių pagyvenęs vyriškis didžiuliais kuokštais visiškai baltų plaukų. Užtikrinau jį, kad Kanadoje šalta, kad tikrai kai kur joje kalbama prancūziškai, kad man patinka Indija ir taip toliau, ir panašiai, — įprastinis lengvas pokalbis tarp draugiškų, smalsių indų ir užsieniečių su kuprinėm. Mano darbo sritį jis sutiko išplėstom akim ir linksėdamas galva. Jau buvo laikas kilti. Iškėliau ranką, bandydamas atkreipti padavėjo dėmesį, kad gaučiau sąskaitą.