Янн Мартел - Pi gyvenimas

Tada vyriškis tarė:

— Papasakočiau istoriją, kuri jus privestų įtikėti Dievą.

Nustojau mojavęs ranka. Bet likau įtarus. Ar tik ne Jehovos liudytojas beldžiasi į mano duris?

— A r jūsų istorija vyksta prieš du tūkstančius metų tolimame Romos imperijos kampelyje? — pasiteiravau.

— Ne...

Gal jis koks musulmonų šventraščio skelbėjas?

— Tai gal septintojo amžiaus Arabijoje?

— Ne ne. Jos pradžia čia pat, Pondičeryje, vos prieš keletą metų, o pabaiga ., su džiaugsmu jums galiu pasakyti , būtent toje šalyje, kur jūs pats.

— Ir dėl jos aš įtikėčiau Dievą?

— Taip.

— Tai sunki užduotis.

— Ne tokia jau sunki, kad neįveiktumėte.

Pasirodė mano padavėjas. Akimirką padvejojau. Užsakiau du puodelius kavos. Prisistatėme vienas kitam. Jo vardas buvo Francis Adirubasamis.

— Prašyčiau papasakoti savo istoriją, — pasakiau.

— Turiu sulaukti iš jūsų tinkamo dėmesio, — atsakė jis.

— Sulauksite , — išsitraukiau parkerį ir bloknotą.

— Sakykite , ar buvote botanikos parke? — paklausė jis.

— B uvau vakar nuėjęs.

— Ar pastebėjote žaislinio traukinio bėgius?

— Taip, pastebėjau.

— Vaikų džiaugsmui sekmadieniais traukinys dar važinėja. Bet anksčiau jis važiuodavo kasdien dukart per valandą. Ar pastebėjote, kaip vadinasi stotelės?

— Viena — Rozevilis. Ji šalia rožių sodo.

— Teisingai. O kita?

— Neprisimenu.

— U žrašas nuimtas. Kažkada kita stotelė vadinosi Zootaunas. Traukinys stodavo dviejose stotelėse: Rozevilyje ir Zootaune. Kadaise Pondičerio botanikos parke buvo zoologijos sodas.

Jis kalbėjo toliau. Žymėjausi pastabas, pasakojimo elementus.

— Jums reikėtų pasikalbėti su juo, — pasakė jis apie pagrindinį veikėją. — Pažįstu jį labai labai gerai. Dabar jis jau suaugęs. Turėtumėte jo paklausti visko, kas neaišku.

Vėliau, Toronte, telefonų knygoje devyniuose Patelų stulpeliuose radau jį, pagrindinį veikėją. Širdis smarkiai daužėsi, kai sukau jo numerį. Atsiliepęs balsas kalbėjo kanadietišku akcentu su indišku ritmu, vos juntamu, bet neabejotinu lyg aromato dvelksmas ore.

— Tai buvo labai seniau — pasakė jis. Vis dėlto sutiko pasimatyti. Susitikome ne kartą. Jis parodė dienoraštį, kurį rasė tų įvykių metu. Parodė pageltusias laikraščių iškarpas , padariusias jį trumpalaike ir nežymia garsenybe. Papasakojo savo istoriją. Visąlaik žymėjausi pastabas. Kone po metų, įveikęs nemenkus sunkumus, gavau juostelę ir ataskaitą iš Japonijos transporto ministerijos. Būtent klausydamas tos juostos pritariau ponui Adirubasamiui, kad toks pasakojimas iš tiesų privers patikėti Dievu.

Rodėsi visai suprantama pasakoti pono Patelo istoriją daugiausiai pirmu asmeniu, lyg kalbėtų ir matytų jis. Tačiau netikslumai ar klaidos — mano.

Turiu padėkoti keletui žmonių. Savaime suprantama, labiausiai esu dėkingas ponui Patelui. Dėkingumas jam beribis, kaip ir Ramusis vandenynas, ir tikiuosi, kad jo nenuvils mano perpasakota jo paties istorija. Kad pradėjau šį pasakojimą, turiu padėkoti ponui Adirubasamiui. Esu dėkingas trims pavyzdingai profesionaliems pareigūnams, padėjusiems užbaigti istoriją: ponui Kazuhiko Oda, pastaruoju metu dirbančiam Japonijos ambasadoje Otavoje, ponui Hiroši Vatanabė iš „Oika“ laivininkystės kompanijos ir ypač ponui Tomohiro Okamoto iš Japonijos transporto ministerijos, dabar jau išėjusiam pensijon. Už gyvybės kibirkštį esu skolingas ponui Moacirui Skliarui (Moacyr Scliar). Galiausiai norėčiau nuoširdžiai padėkoti puikiai institucijai, Kanados menų tarybai, be kurios paramos nebūčiau surinkęs šio pasakojimo, neturinčio nieko bendra su 1939-ųjų Portugalija. Jei mes, piliečiai, neparemsime savo menininkų, tai paaukosim vaizduotę ant žiaurios tikrovės altoriaus ir nebeturėsim kuo tikėti, tuščiai besvajodami.

PIRMA DALIS Torontas ir Pondičeris

1 skyrius

Nuo kentėjimų likau liūdnas ir niūrus.

Į gyvenimą mane pamažu grąžino akademinės studijos ir tvirtas sąmoningas religijos praktikavimas. Vis laikiausi, kai kurių žmonių manymu, keistos religinės praktikos. Po vienerių metų gimnazijoje stojau į Toronto universitetą ir baigiau dvejas bakalauro studijas. Studijavau religijotyrą ir zoologiją. Ketvirtųjų metų religijotyros studijų tezėse nagrinėjau tam tikrus Izaoko Lurijos, žymaus šešiolikto amžiaus kabalisto iš Safedo, kosmogonijos teorijos aspektus. Zoologijos tezės buvo tripirščio tinginio skydliaukės funkcinė analizė. Pasirinkau tinginį, nes jo elgesys — tykus, ramus ir mąslus — kažkuo ramino ir guodė mano sugriautą esybę.

Būna dvipirščių ir tripirščių tinginių, kurie taip skirstomi pagal priekines letenas, nes visų tinginių užpakalinės letenos turi po tris pirštus. Man teko didelė laimė vieną vasarą stebėti tripirštį tinginį natūralioje aplinkoje Brazilijoje, pusiaujo džiunglėse. Tai itin įdomus padaras. Vienintelė tikrai jam būdinga ypatybė — tingumas. Jis miega ar ilsisi vidutiniškai dvidešimt valandų per parą. Mūsų komanda tyrė penkių laukinių suaugusių tripirščių tinginių miego įpročius, taigi pavakarėje, jiems sumigus, dėjome jiems ant galvų ryškiai raudonus plastmasinius indus, pripildytus vandens. Kitą rytą, jau vėlokai, radome juos toje pačioje vietoje, o vanduo induose knibždėte knibždėjo nuo vabzdžių. Tinginys veikliausias saulei leidžiantis, tik žodį veiklus šiuo atveju reikėtų suprasti pačia lengviausia prasme. Jis juda medžio šaka tam tikra, jam būdinga poza — aukštyn kojom — maždaug 400 metrų per valandą greičiu. Ant žemės jis šliaužia prie kito medžio 250 metrų per valandą greičiu, jei turi stimulą, tai yra, 440 kartų lėčiau, nei skubantis gepardas. O jei neskuba, jis pasislenka keturis penkis metrus per valandą.

Tripirštis tinginys menkai tegauna žinių apie savo aplinką. Skalėje nuo 2 iki 10, kur 2 balai atitinka ypatingą nejautrumą, o 10 — kraštutinį pojūčio aštrumą, tinginių skonį, lytėjimą, regą ir klausą Beebe (1926) įvertino 2 balais, o uoslę — 3. Jei gamtoje užeitumėte miegantį tripirštį tinginį, dviejų ar trijų bakstelėjimų pakaks jam pažadinti; tada jis ims apsimiegojęs dairytis į visas puses, tik ne į jus. Neaišku, ko jam žvalgytis, nes tinginys viską mato tik per tirštą miglą. O dėl klausos, tai tinginys ne tiek negirdi, kiek tiesiog nesidomi garsu. Beebe rašo, kad šaudant šalia miegančių ar ėdančių tinginių nebuvo sulaukta žymėlesnės reakcijos. Ir nederėtų pervertinti kiek geresnės tinginio uoslės. Sakoma, kad jie sugeba užuosti ir vengti papuvusių šakų, bet Bullock (1968) rašė, kad tinginiai neva dažnai krentą ant žemės, nes įsikabina į supuvusias šakas.

Paklausite, kaipgi jie išgyvena?

Būtent dėl to, kad yra tokie lėti. Mieguistumas ir vangumas juos saugo nuo pavojų: jaguarai, ocelotai, plėšrieji ereliai ir anakondos jų nepastebi. Tinginio gauruose apsigyvena dumbliai, kurie būna rudi sausuoju metu ir žali drėgnuoju, ir dėl to gyvūnas tiesiog susilieja su samanomis ir lapija, panėšėdamas į baltųjų skruzdžių arba voverių lizdą ar paprasčiausiai į medžio gumbą.

Tripirštis tinginys taikiai ir vegetariškai gyvena visiškoje darnoje su aplinka. „Jo lūpose — nuolatinė geraširdė šypsena“, — rašė Tirler (1966). Mačiau tą šypseną savo akimis. Aš visai nelinkęs perkelti žmogiškų bruožų ar emocijų gyvūnams, bet per tą mėnesį Brazilijoj, užvertęs galvą į besiilsinčius tinginius, dažniausiai pasijusdavau taip, lyg stebėčiau aukštyn kojom įsitaisiusius jogus, nugrimzdusius meditacijon, ar atsiskyrėlius, užsimiršusius maldoje, išmintingas būtybes, kurių intensyvus vaizduotės gyvenimas lieka neprieinamas mano moksliniams tyrimams.