Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Per savo gyvenimą aš parašiau tiktai dvi dedikacijas: vieną – Napoleonui, kitą – abatui Segenui. Vienodai žaviuosi ir paprastu kunigu, kuris laimindavo ir mirštančias ant ešafoto aukas, ir pergales skynusiu vyru. Prieš daugiau nei dvidešimtį metų, kai eidavau aplankyti panelių d’Akosta (tai ponios de Šatobrijan pusseserės, tada jos buvo keturios, o dabar gyvos tik dvi), Pti Burbono gatvėje sutikdavau kunigą su paraitota sutana ir juoda itališka šlike ant galvos; ramstydamasis lazda ir murmėdamas poterius jis žygiuodavo į Sent Onorė priemiestį išklausyti ponios de Monbuasjė, pono de Malzerbo dukters, išpažinties. Aš jį ne vieną kartą mačiau netoli Šventojo Sulpicijaus bažnyčios; jis vos atsigindavo pulko elgetaujančių moterų, kurios tampydavo savo glėbiuose pasiskolintus vaikus. Netrukus artimiau susipažinau su šia vargšų auka ir aplankydavau jį namuose, Servandoni gatvės šešioliktame numeryje. Įeidavau į prastai grįstą kiemelį; durininkas vokietis nekreipdavo į mane dėmesio; laiptai su nuzulintomis pakopomis buvo kairėje pusėje, kiemo gilumoje; užlipdavau į trečią aukštą, pabelsdavau, man atidarydavo sena juodai vilkinti tarnaitė; ji mane įleisdavo į tuščią prieškambarį, kur tiktai geltonas katinas snausdavo ant kėdės. Iš jo aš patekdavau į kabinetą su kabančiu dideliu juodo medžio kryžiumi. Sėdintis prie ugnies ir nuo lankytojų širma atsitvėręs abatas Segenas mane atpažindavo iš balso; negalėdamas atsikelti, palaimindavo iš savo vietos ir pasiteiraudavo apie mano žmoną. Jis yra minėjęs, kad motina jam dažnai sakydavusi vaizdinga savo krašto kalba: „Atsiminkite, kad šykštumas niekada nepapuošia kunigo sutanos.“ Jo paties sutaną puošė skurdas. Jis turėjo tris brolius, taip pat kunigus, ir jie visi keturi drauge laikydavo mišias Šventosios Maurės parapijos bažnyčioje. Jie kartu nuvažiuodavo į Karpantra pasimelsti prie motinos kapo. Abatas Segenas atsisakė prisiekti naujajai valdžiai; kartą revoliucionierių persekiojamas jis lėkte perlėkė Liuksemburgo sodą ir pasislėpė pas poną de Žiusjė Sen Dominik d’Anfero gatvėje. 1815 metais aš paskutinį kartą vaikštinėjau po tuščią Liuksemburgo sodą su savo draugu ponu Idu de Neviliu. Liūdnai kalbėjosi dar revoliucijų gausmo nepamiršusios širdys.

Abatas Segenas slaptose vietose suburdavo persekiojamus krikščionis. Jo brolis abatas Antuanas buvo suimtas, uždarytas į kalėjimu paverstą Karmelitų vienuolyną ir rugsėjo antrą dieną nukirsdintas. Kai ši naujiena pasiekė Žaną Mari, jis užgiedojo „Te Deum“. Persirengęs jis eidavo iš priemiesčio į priemiestį, teikdamas pagalbą tikintiesiems. Jį dažnai lydėdavo pamaldžios ir pasišventusios moterys; ponia Šokė apsimesdavo jo dukterimi; jos pareiga buvo eiti sargybą ir perspėti nuodėmklausį. Kadangi buvo didelis ir stiprus, jis buvo paimtas į nacionalinę gvardiją. Jau kitą dieną jį kartu su keturiais vyrais pasiuntė apieškoti vieną namą Kasetės gatvėje. Dangus įkvėpė mintį, kokį vaidmenį jis turėjo atlikti. Jis garsiai pareikalavo įsileisti į vidų; prasidėjo krata. Prie vienos sienos abatas Segenas pastebėjo paveikslą, kuris slėpė tai, ko jis nenorėjo rasti. Priėjo arčiau, durtuvu pakėlė paveikslo kampą ir pamatė slaptas duris. Tuoj pat jis garsiai subarė savo bendrus dėl neveiklumo ir įsakė apžiūrėti kambarius kitapus to kabineto, kurį slėpė paveikslas. Mūsų armijai didvyriškai kaunantis mūšio lauke, tuo pat metu religija įkvėpdavo didvyriškumo moterims ir kunigams; dar niekada prancūzai nebuvo tokie nelaimingi ir tokie drąsūs. Vėliau abatas Segenas pamatęs, kokią naudą galima gauti iš nacionalinės gvardijos, visada buvo pasiruošęs veikti. Tai buvo kilnus melas, bet vis tiek jis žeidė abatą Segeną, nes tai – melas. Šitaip beatodairiškai pasiaukojusį abatą apimdavo niūrus sąstingis, kuris gąsdindavo jo draugus. Nuo tokių kančių jį išvadavo vėlesni istorijos pokyčiai. Nusikaltimas pavirto šlove, imperija pakeitė respubliką.

Taigi paklusęs savo dvasios tėvo nurodymui aš parašiau abato de Ransė gyvenimo istoriją. Abatas Segenas dažnai kalbėdavo apie šį darbą, bet aš iš širdies tam priešinausi. Vis dėlto skaičiau, studijavau; čia ir pateikiu savo skaitymų rezultatą – „Ransė gyvenimą“.

Tai ir viskas, ką norėjau pasakyti. 1797 metais Londone parašiau savo pirmąjį veikalą, o paskutinį – Paryžiuje, 1844 metais. Tarp šių dviejų datų įsiterpia ne mažiau kaip keturiasdešimt septyneri metai, triskart toji trukmė, kurią Tacitas vadina reikšminga žmogaus gyvenimo dalimi: „Quindecim annos, grande mortalis aevi spatium.“ Niekas manęs neskaitys, nebent kelios tolimos dukterėčios, įpratusios prie senojo dėdulės pasakų. Ėjo laikas; aš mačiau Liudviko XVI ir Bonaparto mirtį; vėlesni metai – tikra menkystė. Ką gi aš veikiu šiame pasaulyje? Nebedera gyventi, kuomet savo išretėjusiais plaukais nebegali nusišluostyti iš akių byrančių ašarų. Kadaise marginau popierių kartu su savo dukromis Atala, Blanka ir Kimodocėja, prabėgusios jaunystės chimeromis. Paskutiniame Puseno kūrinyje, tvano paveiksle, matyti neryžtingi potėpiai: tos senatvinės kliaudos tik papuošia didelio dailininko šedevrą; bet man nebus atleista, aš nesu Pusenas, aš negyvenu Tibro pakrantėse ir saulė man nepalanki. Kadaise galėjau įsivaizduoti Amelijos istoriją, dabar tesugebu aprašyti Ransė gyvenimą; bėgant metams kitas angelas ėmėsi mane globoti.

Manoma, kad išsamiausią Ransė gyvenimo istoriją parašė garbusis vienuolis ir Trapistų vienuolyno prioras Pjeras Le Nenas, didžiojo Tijemono brolis ir beveik toks pat mokytas, kaip ir jis. Abato reformatoriaus gyvenimo aprašymą jis pradeda šitaip:

„Dvasiškasis tėvas garbusis Armanas Žanas Le Butijė de Ransė, žymus ir pamaldus trapistų Dievo Motinos vienuolyno abatas, viena nuostabiausių Cistersų ordino asmenybių, tobulas atgailautojas, puikus visų krikščioniškų ir vienuoliškų dorybių pavyzdys, didžiojo šventojo Bernardo vertas sūnus ir ištikimas sekėjas, kurio gyvenimą mes su Dievo pagalba imamės aprašyti, gimė Paryžiuje 1626 metų sausio 6 dieną, vienoje seniausių ir garsiausių karalystės šeimų. Nėra nė vieno, kuris nežinotų, kad ši šeima Bažnyčiai davė monsinjorą Viktorą Le Butijė – Bulonės vyskupą, dabartinį Tūro arkivyskupą, pirmąjį pono Orleano kunigaikščio kapelioną; taip pat ypatingo pamaldumo kunigą, Ero vyskupą Sebastjaną Le Butijė; valstybei ji davė Ponso ir Folinji poną Klodą Le Butijė, kuris iš pradžių buvo Paryžiaus teismo tarėjas, vėliau – valstybės sekretorius, o po kelerių metų – finansų superintendentas ir didysis karaliaus iždininkas. Šventumas to asmens, kurio gyvenimą mes pasakojame, suteikė dar daugiau garbės šiai iš Bretanės kilusiai ir su šios provincijos kunigaikščiais susigiminiavusiai šeimai.

Jo tėvas Deni Le Butijė, Ransė ponas, buvo advokatas, Finansų rūmų pirmininkas ir karalienės Marijos de Mediči sekretorius. Jis vedė Šarlotę Žoli, kuri jam pagimdė aštuonis vaikus: penkias dukteris, kurios beveik visos tapo vienuolėmis, ir tris sūnus. Pirmasis Deni Fransua Le Butijė buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros kanauninkas, antrasis – mūsų garbingasis abatas; trečiasis yra ševaljė de Ransė, kuris Marselyje tarnavo Jo Didenybei kaip uosto kapitonas ir karinis laivyno vadas.