Jillian Lauren: Mano gyvenimas hareme: kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Versta iš:

Jillian Lauren

Some Girls. MY LIFE IN A HAREM

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109809

Copyright © Jillian Lauren, 2010. All rights reserved

Viršelio nuotrauka © Austin Young

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redaktorė Danutė Gadeikienė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkė Kotryna Šeibokaitė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Skotui

Meilė atleidžia viską

Įžanga

Žmona šachui buvo neištikima, todėl jis nukirto jai galvą ir viešai pareiškė, kad visos moterys yra blogos, todėl turi būti nubaustos. Kas vakarą didysis šacho viziris atvesdavo jam nuotaką – nekaltą mergelę, ir kiekvieną rytą šachas liepdavo nukirsdinti moteriai galvą. Vieną dieną po daugybės tokių kruvinų saulėtekių vyriausioji ir pati mylimiausia vizirio duktė pasiprašė nuvedama pas šachą ir paliekama kaip nakties duoklė. Didysis viziris atkalbinėjo ją, bet duktė nenusileido. Visoje karalystėje ji garsėjo nepaprasta įtikinėjimo galia. Atėjus vakarui šachas vedė vizirio dukterį, o tėvas savo menėse graudžiai ją apraudojo.

Iš pradžių vizirio dukters vedybinė naktis niekuo nesiskyrė nuo kitų už šacho ištekėjusių nelaimingų nekaltųjų mergelių naktų, bet paryčiui naujoji šacho žmona ėmė pasakoti jam istoriją. Dar nepasiekus kulminacijos, pro užuolaidų plyšius į kambarį pradėjo skverbtis rausvi ryto spinduliai. Šachas leido moteriai gyventi dar vieną dieną, nes nenorėjo jos nužudyti neišgirdęs istorijos pabaigos.

Kitą vakarą moteris baigė pasakoti istoriją, bet laukdama, kol saulė patekės virš rūmų mečetės bokštų, pradėjo kitą, lygiai tokią pat nepaprastai įdomią kaip pirmoji. Ir taip praėjo tūkstantis ir viena naktis vis nebaigiant naujos istorijos, kol šachas galų gale tą moterį pamilo, dovanojo jai gyvybę, jo širdis atlėgo ir vėl ėmė pasitikėti moterimis.

Be abejonės, tai pasaka apie Šahrazadą. Pasakojimas apie pasakotoją. Mes guldom galvas ant trinkos ir viliamės, kad mums atleisite, kad norėsite išgirsti kitą pasakojimą ir galiausiai mus pamilsite. Mes ieškome pasakojimo, kuris dovanotų mums gyvybę.

Tūkstantis ir viena naktis – kone treji metai. Maždaug tiek pat laiko apima ir šita istorija. Ar paklausysite? Jau beveik rytas.

1 skyrius

Tą pačią dieną prieš išvykdama į Brunėjų, tempdama žalią gėlėtą lagaminą, metro traukiniu nuvažiavau į medicinos centrą „Beth Israel“. Pastarąjį kartą vilkau lagaminą, kai krausčiausi iš Niujorko universiteto Haideno bendrabučio. Susikrovusi į jį visą mantą, nutempiau į liftą, iš jo nuboginau per šaligatvį į taksi ir nuvažiavau į Žemutinį Ist Saidą, kur vieno mano draugo draugė nuomojo kambarį. O prieš tai mama padėjo iškrauti iš jo koledžui skirtus rudeninius drabužius, stiklainius uogienės su užrašais ir užtraukiamus plastikinius maišelius su namie keptais šokoladiniais sausainukais. Taigi kaskart atsegusi lagaminą, kad jį iškraučiau, randu jame vis naujų kruopščiai apgalvotų planų, o kai imu dėti į jį daiktus, būnu pasirengusi kur nors bėgti.

Užtempiu lagaminą tris laiptelius, pailsiu, vėl tempiu tol, kol laiptų viršuje pamatau šviesos stačiakampį į linksmą Keturioliktosios gatvės šurmulį. Visa marškinėlių nugara po žieminiu paltu jau šlapia nuo prakaito. Nemaniau, kad būsiu tiek daug prisikrovusi. Kelias valandas stypsojau prie drabužių spintos vildamasi, kad aplinkui krintant žvaigždutėms joje stebuklingai atsiras auksu tviskanti nuostabaus grožio suknelė ir ja vilkėdama išdidžiai eisiu pro duris, laikomas man būrio mėlynųjų strazdų. Po galais, aš eisiu į karališkąjį priėmimą. Juk keliauju susitikti su princu. Negi mano krikštamotė fėja iš tiesų bus palikusi mane tik su šiomis keliomis apgailėtinomis suknelėmis? Ko gero, taip.

Galiausiai nusprendžiau pasiimti du dailius kostiumėlius su sijonais, tris šešto dešimtmečio mados vakarines sukneles, visą glėbį apatinio ir viršutinio trikotažo, dvi hipiškas vasarines sukneles, porą šiltų odinių kelnių ir kelias poras žvilgančių šiltų subraukiamų kojinių. Šie ne visai tinkamai parinkti drabužiai sveria velnioniškai daug. O gal tai kaltės jausmas, kurį tampausi širdyje, norėdama užmaskuoti savo pabėgimą – netrukus paliksiu pasiligojusį tėvą, išmainiusi jį į nuotykingą kelionę svečion šalin. Kad ir kaip ten būtų, man reikia išmokti keliauti neapsikrovus daiktais. Pasukusi ligoninės kryptimi susiliejau su minia pėsčiųjų ir kolektyvinio tikslo nešama leidausi pirmyn.

Tėvui turi operuoti skrandžio išvaržą. Tai liga, kai įplyšus diafragmai dalis skrandžio patenka į krūtinės ląstą ir užspaudžia stemplę. Kyla pavojus, kad užspaudus skrandį gali sutrikti kraujo apytaka. Skrandžio išvaržą dažniausiai įsitaiso nutukėliai arba daug streso patiriantys žmonės. O tėvui tinka abu dalykai. 1991 metais skrandžio išvaržos operacijos buvo sudėtingos ir labai pavojingos, nes tekdavo daryti didelį pjūvį – nuo krūtinkaulio per šoną iki nugaros. Buvau pažadėjusi mamai padėti budėti prie tėvo, bet, gavusi pasiūlymą dėl darbo Brunėjuje, buvau priversta savo pažadą atšaukti.

Troškimas nuolat kur nors lėkti – genetinė neišvengiamybė. Biologinė mama buvo pavadinusi mane Marija pagal Brodvėjaus miuziklo „Nusidažyk vagoną“ dainą „Vėjo vardas Marija“. Gal ji jau tada žinojo, kad netrukus ją paliksiu ir išskrisiu „Boingu 747“. Tas vardas man neprilipo. Mane įsivaikinusi motina niekuo nesekdama davė man Džilės Loren pavardę – tiesiog šita jai labai patiko. Iš prigimties būdama tragiškos sielos, motina manė, kad tas vardas man, jei prireiks, tiks kaip sceninis slapyvardis. Taip ir atsitiko.

Tegu iš pradžių ir buvau gavusi vardą vėjo garbei, iš tiesų esu gimusi po trigubu ugnies ženklu, esu šilumos ir saulės vaikas. Gimiau 1973-iųjų rugpjūčio vidury, Hailand Parke, Ilinojaus valstijoje. Abortų legalizavimo įstatymas „Roe v. Wade“ buvo priimtas 1973 metų sausio 22-ąją, vadinasi, mano biologinė motina jau buvo beveik tris mėnesius nėščia, o būsimų permainų priešaušris buvo dar tik pradėjęs šildyti ją ir žiemos šalčių sukaustytą Čikagą. Nežinau, ar ji galvojo apie abortą, kai jos liaunam šokėjos kūnui nesuvaldomai pampstant ir storėjant nerūpestingas nutrūktgalvis jos vaikinas vieną dieną sėdo į bendrą jų automobilį, išlėkė rytų kryptimi ir nebegrįžo. Nuo atšiauraus vėjo pažliugęs sniegas gatvėse apsitraukė ledu, šaltis gnaibė nepridengtą odą, o jos kūnas nuo augančio nėštumo darėsi vis sunkesnis ir pažeidžiamesnis.

Už septynių šimtų mylių paprastame, neištaigingame bute, įsikūrusiame priešais Šventojo Barnabo ligoninę Vest Orindžo mieste, Naujojo Džersio valstijoje, jaunas biržos makleris su žmona apraudojo bevaikę savo dalią. Tai buvo abejotinų įsivaikinimų, slaptų bylų ir, kaip tėvas mėgdavo sakyti, „neaiškaus verslo“ metas. Tėvai kreipėsi į teisės specialistą, kuris pažinojo žmogų, o tas – Čikagoj gyvenančią nėščią merginą, norinčią atiduoti būsimą savo kūdikį įvaikinti. Vėliau tas teisininkas buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą už nelegalią įvaikinimo veiklą, nes įstatymas draudžia tarpininkauti perkant ir parduodant kūdikius.