Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Nelegalioje rinkoje kūdikiai atsieidavo labai brangiai. Tėvai nebuvo turtingi, bet beviltiškai troško turėti vaikų. Mito pačiu pigiausiu maistu, avėjo senais batais ir laukė. Jie laukė, o jų kaimynai leido vandenį į vaikiškus pripučiamus baseinėlius. Jie laukė, mama išdidi vaikščiodavo po kūdikio sutiktuvių vakarėlius ir grįždama namo mėtydavo į šiukšliadėžę vaikiškus buteliukus su saldainiais. Tėvai laukė nedrįsdami kalbėti šia tema, užtat diskutuodami apie akcijų rinką, tenisą, apšnekėdami kaimynus, kol galų gale tas teisininkas jiems paskambino ir liepė sėsti į lėktuvą, nes jau gimusi jų dukrelė. Tuo metu mama dirbo socialine darbuotoja, ji prisiekė tądien nėjusi į darbą ir girdėjusi, kaip suskambėjo telefonas, nes buvo sunegalavusi dėl kažkokių nepaaiškinamų pilvo skausmų – psichologinio pobūdžio sąrėmių.

Dvejus metus gyvenome visi drauge tame mažame ankštame kambario butuke, kol tėvo verslas atsigavo ir jie pagaliau įstengė nusipirkti nuosavą namą gretimam miestely, trokštamam rajone su puikiomis valdiškomis mokyklomis. Augau aplinkoje, kur ortodontinis gydymas buvo privalomas, o per šešioliktąjį gimtadienį buvo itin rekomenduojama dovanoti plastinę nosies operaciją.

Ankstyvoji vaikystė buvo glaudaus mudviejų meilės ryšio su tėvu pavyzdys. Labiausiai jį džiugino graži išvaizda ir asmeniniai laimėjimai, todėl ne pagal savo metus stengiausi būti pavyzdinga mokinė, atletiška sportininkė ir muzikali – visokia, kad tik jam įtikčiau. Jeigu kada kas nepasisekdavo, suvaidindavau ar apgaudavau. Tėvas beprotiškai mylėjo mažąją savo bičiulę, o man jis buvo pasaulio valdovas. Kasdien ant laiptų laukdavau, kada sugirgždės garažo vartai, ir bėgdavau jo pasitikti, vos tik jis išnirdavo iš už kampo, visas rimtas, žvilgančiais batais ir „Brooks Brothers“ eilute.

Apie biologinę motiną tėvai man buvo minėję tik vieną dalyką. Sakė ją buvus baleriną. Biologinę motiną vaizduotėje piešiau kaip mažosios šokėjos, besisukančios muzikinėje dėžutėje su aksominiu dangteliu, kopiją – tik gyvą ir įprasto dydžio. Plastikinė mano balerina turėjo mažulytį šviesiai rudų plaukų kuokštelį ir plonytes kaip dantų krapštukai galūnes. Ji niekada nepargriūdavo, niekada nenuleisdavo rankų. Įsivaizdavau biologinę mamą klasikinės arabeskos stovėsena, apsigaubusią baltu tiuliu, su žėrinčių snaigių lankeliu plaukuose.

Būdavo, stipriai pasuku raktelį ir pasigirsta pirmieji „Gulbių ežero“ akordai, iš pradžių dukart spragtelėdavo, paskui muzika liedavosi lėtai, lengvai, kol visai nutildavo. Besiliejančiai melodijai maždaug įpusėjus, mažoji balerina imdavo suktis reikiamu greičiu, o tada ir aš, iškėlusi aukštyn rankas, imdavau suktis kartu su ja. Nei per greitai, nei per lėtai, kaip tik taip, kad mūsų judesiai tobulai sutaptų.

Mane įsivaikinusios motinos prisiminimas iš to meto atminty liko kaip neaiškus, išsiliejęs vaizdinys su ilgais raudonais nagais. Jos ranka tepa man nosį cinko oksidu, dalija sūrius riestainiukus ir pyragaičius su kremo įdaru. Virtuvėje ji tikras Sizifas. Turbūt tokia visų motinų dalia – dirbti kasdienius darbus ir pasmerktai likti nematomoms. Galvoju apie tai dabar, stebėdama drauges, bėgiojančias aplink baseiną paskui savo jauniklius su ekologišku kremu nuo saulės rankose.

Nesu tikra, kad tai gryniausia tiesa, bet, kiek pamenu, į visus mano naktinius šauksmus susapnavus košmarą dažniausiai atsiliepdavo tėtis. Jis šluostydavo man nuo kaktos prakaitą ir glostydavo, kol vėl užmigdavau. Tėvas su užsidegimu treniravo amerikietiškojo futbolo ir mažojo beisbolo komandas. Ne kas kitas, o tėvas nuvežė mane į Linkolno pramogų centrą pažiūrėti „Gulbių ežero“ ir supažindino su pasauliu, kuriame jaunos mergaitės pleveno po sceną kaip ryškios baltos snaigės.

Spoksojau į prožektorių apšviestas sniego baltumo balerinas ir troškau atsidurti tarp jų. Žiūrėjau į balerinas ir, rodės, supratau, kodėl mane pagimdžiusi motina atidavė įvaikinti. Kad būtum tokia lengva, privalai daug ko atsisakyti. Visai pateisinama, kodėl reikėjo atiduoti kūdikį – tik šitaip amžinai liksi tokia švytinti, tokia laisva.

Žmonių minia išspjovė mane prie gydymo centro „Beth Israel“ durų. Neturiu krikštamotės, galinčios parūpinti man akį veriančių vakarinių suknelių, užtat bent turiu motiną, kuri įpūtė man drąsos. Jau nuo šešiolikos metų, kai pirmąsyk išgirdau dainą „Velykos“ ir nusprendžiau, kad Patė Smit1 yra visų gerų ir teisingų darbų barometras, susidūrusi su sunkumais užduodavau sau klausimą: kaip tokiu atveju pasielgtų Patė Smit? Ji man buvo tarsi didžiausias kriterijus, ar mano priimamas sprendimas teisingas ir pasirinkimas atsakingas. Turėdama apsispręsti, ar priimti pasiūlymą dėl darbo Brunėjuje, pasvėriau visus už ir prieš . Ar važiuoti, ar atsisakyti? Kaip šiuo atveju pasielgtų Patė Smit? Jinai važiuotų. Sėstų į lėktuvą ir nė negrįžtelėjusi per petį skristų į egzotiškus kraštus. Žengdama pro ligoninės duris mintyse jau sėdėjau lėktuve ir jam kylant žiūrėjau į apačioje tolstantį miestą.

Palyginti su kitomis ligoninėmis, šios vestibiulis gan prabangus, tačiau mano akis kliuvo už liūdnų dalykų – nederamo ramunių žiedų džiugumo kioskelyje ir vos įžiūrimos purvo juostos toj vietoj, kur siena remiasi į grindis. Tiesą pasakius, kiekvienąkart, kai eidavau lankyti tėvo, tegu jau beveik pasveikusio, per nugarą vis nubėgdavo šiurpuliukai, o tarpumentę nuo nerimo sutraukdavo mėšlungis.

Sulaukus dvylikos, meilės ryšys su tėvu, kaip ir daugeliui vaikų, baigėsi skausmingai sudaužyta širdimi. Mokykliniai metai ir keleri vėliau prabėgo nuolat kovojant už būvį, kova dažnai baigdavosi smurtu. Man mokantis vidurinėje tėvas be paliovos valgė, kol galiausiai pasidarė storas kaip prekinio traukinio vagonas ir baisiai piktas, o aš, priešingai, nevalgiau ir badavau tol, kol tapau pačiu mažiausiu jo pykčio priepuolių taikiniu. Keleri metai gydymo šiaip ne taip padėjo jam atsikratyti kaltės jausmo, bet jis iškart spjovė į gydymą, vos tik jam buvo imta kalbėti, kad dėl savo nelaimių negalima kaltinti kitų. Sekdamas garsiąja žydų tradicija, jis nuoširdžiausiai buvo įsitikinęs, kad po jo mirties aš visą gyvenimą turėsiu graužtis dėl tokio beširdiško elgesio su tėvu. Šį sentimentą simboliškai gali sutvirtinti dainos „Kažkas nuostabaus“ žodžiai iš muzikinio filmo „Aš ir karalius“.

Operacijos išvakarėse jis man paskambino telefonu ir tarė: „Labas, brangute. Sėdžiu štai ant sofos priešais židinį, žiūriu filmą „Aš ir karalius“, klausausi ponios Tiang atliekamos dainos „Kažkas nuostabaus“ ir galvoju apie save.“

Tėvas turbūt vienintelis toks pasauly, paskambinęs gali guostis, kad klausydamasis kokios nors dainos staiga pagalvojo apie save. Nekenčiu jo už kvailus skambučius, kai man bandoma primesti sentimentus, kuriuos esą turėčiau jam rodyti. „Kažkas nuostabaus“ – meilės baladė apie turintį trūkumų, bet nuostabų karalių, todėl būtų rizikinga sieti savo viltis su šia daina. Na, nebent valdytum šalį ir mokėtum šokti valsą kaip Julijus Brineris2, kitaip, neturint įgimto žavesio, kiltų didelis pavojus smarkiai apsijuokti. Tėvas įsijautė į šią baladės „Kažkas nuostabaus“ nuotaiką, o man turbūt reikėtų pasirinkti dainą „Yra ir bjauresnių dalykų, kuriuos galėčiau tau iškrėsti“ iš muzikinio filmo „Briliantinas“.

Gali būti ir blogesnių dalykų nei pasirinkti darbą, reikalaujantį išvykti į Brunėjų tą dieną, kai tėvui turi daryti operaciją. Brunėjaus sultonatas Pietryčių Azijoje yra šalis, apie kurią sužinojau visai neseniai. Mano būsimo darbo apibūdinimas – sunkiai suprantamas, bet nuvykusi tenai tikėjausi pakliūti į nuotykių pasaulį, susižerti maišą pinigų ir gauti darbdavį, ne ką prastesnį už gražųjį princą. Man tai buvo proga nusikratyti bohemiškos praeities ir dėtis paslaptinga atvykėle iš svečios šalies, gal karališkąja meiluže ar kokio šnipų detektyvo heroje. O iš tikrųjų įtariau pasirašiusi sutartį dirbti lyg ir tarptautinio rango prostitute. Gerai, kad ne blogiau.