Jillian Lauren: Mano gyvenimas hareme: kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Jau buvau įspėjusi tėvus, kad išvyksiu kaip tik šią dieną. Pasakiau gavusi svarbų vaidmenį kino filme, esą jis sukamas Singapūre ir aš turiu tuoj pat išvykti. Kai vėliau jie manęs klaus apie didįjį laimėjimą, ketinau jiems sakyti, kad mano vaidmuo iš manęs buvo atimtas. Savo melą tėvams įsivaizdavau galėsianti pateisinti – gal kada nors mano norai išsipildys ir šis melas taps tiesa. Ką gi, fantazijos apie filmavimąsi Singapūre gal ir neišsipildys, bet netrukus aš vis dėlto tapsiu žvaigžde ir užtemdytos senosios fantazijos niekam nebus įdomios.

Tėvai tikėjo, kad tapsiu aktore, todėl itin stojiškai sutiko žinią apie mano išvykimą. Man dar nespėjus įsėsti į lėktuvą, jie jau ėmė taikytis su kelione. Veikiai aš tapsiu dukra paklydėle, nuolat ieškančia egzotiškų nuotykių, apie kuriuos tėvų aplinkos žmonės nedrįstų nė pagalvoti. Taigi šiandien „Beth Israel“ jie jau laukia, kada atgailaudama grįšiu namo.

Su mama ir teta visos trys kiurksom reanimacijos skyriaus laukiamajame, pakabinusios paltus ant kėdžių atlošų. Mano teta – pasišiaušusi senų laikų hipė, septintą dešimtmetį prasibasčiusi po suodžiais užteršto oro Europos komunas ir nakvojusi ant namų stogų, – šeimoje irgi duktė paklydėlė. Paprastai susitikusios mudvi plepam be atvangos, bet šiandien negalim viena kitai nė žodžio ištarti. Sėdim, spoksom į palubėje kampe pritvirtintą televizorių, rodoma viktorina „Jeopardy“, ir klausomės atsakymų. Mano giminaičiai – didžiuliai šios laidos gerbėjai. Man ji irgi patinka, ypač dzenbudistinė jos argumentuotė. Kiekvienas atsakymas iš esmės yra naujas klausimas. Susirgusi vėžiu ir gulėdama mirties patale močiutė, net ir prišvirkšta morfino, lengviausiai atsakydavo į visą lentelę. Mudvi su teta, susiėmusios už rankų, atsakinėjam vienu balsu.

– Kas yra Tomas Manas?

– Kur yra Panamos kanalas?

Brolio Džonio, kaip visada, nėra. Vėl išsiųstas į kokią nors internatinę mokyklą ir šiuo metu turbūt rezga planus, kur ir kaip užsiauginti haliucinogeninių grybų, ištrūkti iš bendrabučio ir nulėkti į artimiausią grupės „Phish“ koncertą. Mama sėdi ir tyliai skaito. Jos plaukai skoningai padažyti, fluorascencinių ligoninės lempų šviesoje žybsi deimantiniai auskarai. Mama švyti net ir krizei ištikus – ligoninėse, laidotuvėse, paramos grupėse. Ji iš tų, į kurias norėtum atsiremti ištikus bėdai. Vis dėlto nepasakysi, kad nesijaudina dėl tėvo. Rūpestis dėl kitų jai įgimtas. Kai senelė buvo netoli mirties, mama mane mokė, kad net ir ligoninėse turi jaustis kaip namie, privalai žinoti, kur laikomas ledas, nepamiršti pati išgerti vaistų, susidraugauti su seselėmis. Jeigu sėdėsi ir lauksi, kol kas nors paduos stiklinę vandens, gali ir užtrokšti.

Visos trys nuėjom į ligoninės valgyklą suvalgyti ataušusios lazanijos. Sėdim surūgusios, kaip ir dauguma čia grupelėmis susibūrusių užkandžiautojų prie atvėsusių lėkščių. Nuo gydytojų staliuko visą salę perskrodžia garsus juokas. Kaip galima valgyti čia kiekvieną dieną? Prie kvatojančių daktarų staliuko stovi tėvo gydytojas ponas Fosteris. Išvaizdus jaunuolis su juodų plaukų kupeta ir vėžlio kiauto akiniais. Apsidairo po valgyklą; jo žvilgsnis trumpam stabteli prie mūsų staliuko, bet neatpažinęs nuslysta tolyn. Tai vienintelė vieta, kur gydytojai, susidūrę su operuojamo ligonio artimaisiais, gali praeiti pro šalį nė nepasilabinę.

Paseku akimis išeinantį daktarą Fosterį. Kai abu kalbėjomės po operacijos, jo manieros rodė flirtą. (Aišku, labai tiksliai parinktas laikas.) Buvo girdėti silpna, bet neklystama užuomina, kad būtų gerai susitikti kurią nors dieną prie taurelės. Manau, kad kuriuo nors kitu metu paralelinėje visatoje besisukanti Džilė galbūt būtų priėmusi kitokį sprendimą ir žengtelėjusi mažulytį žingsnelį į kairę – pasukusi kitu keliu.

Tą akimirką įsivaizdavau, kad paralelioji Džilė lieka Niujorke ir savo gyvenimą pasuka ne šlovės ir sėkmės ieškojimo keliu, o paklūsta auklėjimo diktatui. Ji priima daktaro Fosterio kvietimą išgerti. Vėliau tampa gydytojo žmona: dailūs apvalumai, nuolatinės teniso treniruotės ir dviejų karatų deimantų žiedas ant piršto. Gyvenimo prasmę ji regi augindama vaikus ir savanoriaudama. Ji skaito madų ir geros virtuvės žurnalus ir verda naminius makaronus, nors pati nuryja vos kelis kąsnelius. Savaitgalius ji leidžia Hamptonuose ir kasmet po dvi savaites ilsisi Karibų salose.

Mano motina spinduliuoja ramybe kaip kankinė, žengianti į ešafotą. Ji buvo susitaikiusi su likimu. Man nė sykio neteko regėti, kad ji bent kaip stengtųsi pabėgti nuo santuokos su despotišku vyru, be atvangos ją niekinančiu. Įdomu, kur sukasi jos paralelinis pasaulis. Ar ji negrįžta mintimis prie esminių gyvenimo kryžkelių ir nesusimąsto? O gal ji mano, kad ten, aukštybėse, kas nors sukioja jos gyvenimo kompaso rodyklę ir todėl ji gyvena taip, kaip likimas suklosto?

Grįžusios po pietų, po kurių mano skrandyje gliurgėjo riebaus sūrio gabalas, radome tėvą bebundantį po nejautros. Seselė perspėjo, kad į pooperacinę palatą galima užeiti tik po vieną, tad pirmoji pas jį nudrožė mama. Ji grįžo po penkiolikos minučių nė kiek nepasikeitusi, tepasakė, kad dabar turinti eiti aš, nes taip prašąs tėvas.

Tėvas buvo dar ne visai atsipeikėjęs. Prie jo buvo prijungta kelios dešimtys vamzdelių ir žarnelių. Atrodė netekęs per dvidešimt kilogramų, ir sulysęs taip greitai, kad oda nespėjo priglusti prie pasikeitusio kūno ir kabojo kaip per didelis drabužis. Toks atrodė sudžiūvęs.

Turiu nuotrauką su tėvu, kai buvau dar visai kūdikis. Jis guli ant lovos, o aš miegu ant jo storo pilvo. Tada jis man atrodė didelis kaip kalnas. Regis, ir dabar menu tą akimirką. Suprantama, tai tik atminties išdaigos, fotografijų ir tikrovės sugretinimas, nes tada buvau kūdikis. Tačiau prisiekiu visais šventaisiais – dar ir dabar pamenu, ką reiškė gulėti padėjus galvą jam ant širdies.

Krauju pasruvusių akių žvilgsnis bėgioja po palatą.

– Skauda, – vos girdimai sunkiai ištaria jis.

– Netrukus pasveiksi.

– Nežinojau, kad taip baisiai skaudės.

Stoviu prie lovos, laikau suėmusi jam ranką, kietai sukandusi dantis ir surietusi kojų pirštus, o laikrodis ant riešo rodo: jau prieš dešimt minučių turėjau lėkti į oro uostą, kad spėčiau į lėktuvą. Papasakoju jam apie įspūdingą pasiūlymą filmuotis. Rodos, jis truputį pralinksmėja.

– Tik pažiūrėk, – sako jis.

Galėčiau ir neskubėti į oro uostą, galėčiau pasilikti taurelei su daktaru Fosteriu, bet neketinu. Nors ir nežinau, koks likimas manęs laukia, galiu tvirtai pareikšti, tikrai ne čia. Pažadu tėvui kasdien skambinti iš Singapūro, tada pakšteliu į skruostą ir išeinu.

Einant pro duris, tėvas dar tyliai šūkteli:

– Čiupk savo žvaigždę ir kilk su ja iki pat dangaus, Džile.

Apsimelavus iki ausų išėjau. Lifte raudojau dėl tėvo, dėl nutrūkusio mudviejų ryšio, dėl grėsmingo savo pramuštgalviškumo. Bet ašaros akimirksniu nudžiūvo, vos tik mano užpakalis palietė vinilinę taksi automobilio sėdynę. Gailestį ir dvejones užgožė džiaugsmas, kad vėl galiu kažkur lėkti – žalias gėlėtas lagaminas taksi bagažinėj, kišenėj vos trisdešimt dolerių, o langai neįtikimai šiltą žiemos dieną atlapoti iki galo.

Su metais ir pradėjęs senti tėvas perrašė mūsų gyvenimo istoriją ir pakeitė nuomonę apie mane. Dabar jis ašaromis aplaisto ir su džiaugsmu pasitinka kiekvieną svarbesnį mano gyvenimo įvykį – nuo santuokos iki magistro diplomo – ir palydi juos tokiais žodžiais:

– Mano duktė pasirinko mažai pramintą kelią, todėl tai labai svarbu.