Kandy Shepherd - Tu – mano gyvenimas

Eliza Djun jautėsi tarsi pasakoje. Džeikas Marlou šokio ritmu suko ją po didžiulę žėrinčią pokylių salę viduramžių Europos pilyje. Pagal orkestro grojamas skambias melodijas šoko šimtai svečių. Muzikos fone vis pasigirsdavo ir vėl nutildavo smagūs pašnekesiai įvairiomis pasaulio kalbomis. Žėrintis krištolinis sietynas nušvietė prabangius svečių papuošalus ir visų vaivorykštės spalvų šilkinius drabužius.

Eliza neturėjo brangių papuošalų. Bet jautėsi gana elegantiška – vilkėjo puošnią tamsiai mėlyną retro stiliaus suknelę, nusagstytą karoliukais. Suknelės liemuo buvo siauras, o sijonas pūstas. Tamsūs Elizos plaukai buvo sutvirtinti žėrinčiu segtuku, kojas puošė blizgūs aukštakulniai bateliai. Džeikas vilkėjo puikų itališką smokingą.

Elizos viduje tarsi prabangaus šampano burbuliukai kilo jaudulys. Ji nerimavo ne dėl pasakiškos aplinkos, bet dėl Džeiko artumo. Jis buvo aukštas, žavus ir net gražesnis už princą, kurio vestuvėse jie dalyvavo. Džeikas sudomino Elizą pačią pirmą jų susitikimo akimirką.

Jų šokis buvo intymus tarsi bučinys. Eliza puikiai jautė, kaip jų kūnai lietėsi: jo ranka tvirtai apglėbė jos liemenį, jos ranka ilsėjosi ant plataus jo peties, o šiurkštus Džeiko skruostas maloniai prigludo prie švelnaus jos veido. Eliza jautė Džeiko šilumą ir kvėpavo jo aromatu – aštriu, gaiviu ir labai vyrišku. Užsimerkusi ji mėgavosi svaiginančia Džeiko draugija. Aplink sukosi kitos poros, bet Eliza į jas nekreipė dėmesio – ji pasinėrė į jųdviejų šokio ritmą.

Eliza susipažino su Džeiku prieš dvejus metus vestuvėse, kurias Džeiko draugas ir verslo partneris Dominykas Hantas netikėtai surengė Elizos draugei Endei Niuman. Eliza šioje šventėje atliko vyriausiosios pamergės vaidmenį, Džeikas – vyriausiojo pabrolio. Jie iškart susidraugavo.

Po tos šventės jie susitiko tik kartą – verslo vakarėlyje, kuriame pusę vakaro praplepėjo. Eliza daug kartų mintyse išgyveno tą vakarą ir niekaip negalėjo Džeiko pamiršti. Jis buvo kitoks nei visi vyrai. O dabar jie dar kartą dalyvavo bendrų draugų vestuvėse kaip vyriausieji pabrolys ir pamergė.

Elizos verslo partnerė Džema Harper ką tik ištekėjo už Tristano, Montavijos princo ir sosto paveldėtojo. Šią popietę juodu su Džeiku stovėdami prie altoriaus prieš kelis šimtmečius statytoje katedroje stebėjo, kaip jų draugai per didingą ceremoniją prisiekė vienas kitam meilę. O dabar šventė tęsėsi – vyko prabangus pobūvis.

Eliza privalėjo sušokti šokį su Tristanu, tada su Dominyku. Džeikas neslėpė nekantrumo, ir iškart, kai Eliza ir Dominykas baigė suktis šokių aikštelėje, pakvietė ją pašokti. Šventėje dalyvavo karališkos aplinkos žmonės ir aristokratai. Džema pašnibždomis papasakojo Elizai, kurie vyrai yra vieniši, tačiau jos tai nedomino – ji tenorėjo leisti laiką su Džeiku. Tai buvo pirmoji proga tą dieną pabūti su neišdildomą įspūdį padariusiu vyru dviese.

Eliza nejučiomis palaimingai atsiduso.

Džeikas kiek atsitraukė ir pažvelgė į ją. Elizai užėmė kvapą, kai ją stebinčiose žaliose akyse pasirodė šypsenos šešėlis. Džeikas buvo labai gražus, panašus į aktorių ar modelį – šviesūs plaukai buvo žaismingai sujaukti, skruostikauliai išsišovę, šypsena ryški. Nors Džeikas patraukė daugybės netoliese šokančių moterų žvilgsnius, jis nekreipė į juos dėmesio.

– Smagiai leidi laiką? – pasiteiravo jis.

Išgirdusi sodrų, tvirtą jo balsą Eliza net sudrebėjo.

– Nežinau, ar „smagu“ yra tinkamas žodis apibūdinti tokiai įspūdingai šventei. Noriu pasitrinti akis, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju, – Eliza prabilo kiek garsiau, bijodama, kad žodžių neužgožtų muzika.

– Tikrai nuostabu, tiesa? Tokia perdėta karališkų vestuvių prabanga… Tai patirti garbė tenka ne kiekvienam paprastam vyrukui iš Australijos.

„Tu – ne visai paprastas vyrukas“, – pamanė Eliza, bet susivaldė to nepasakiusi garsiai. Trisdešimt dvejų metų Džeikas vadovavo technologinių sprendimų firmai. Milijonieriumi jis tapo dar neturėdamas trisdešimties. Tikriausiai suorganizavęs tokį renginį jis banko sąskaitoje nepastebėtų didelių nuostolių. Bet, nors Džeikas ir buvo labai turtingas, nuostabiai protingas ir pribloškiančiai puikios išvaizdos, abu kartus, kai Eliza buvo su juo susitikusi, jis elgėsi itin paprastai.

– Užaugau avių fermoje toli į vakarus nuo Naujojo Pietų Velso, – pasakojo Eliza. – Ten vestuves dažniausiai švęsdavome surengdami šokius daržinėje. Man, kaimo mergaitei, čia viskas tarsi iš pasakos. Tokias menes anksčiau regėjau tik muziejuje.

– Man tu panašesnė į rafinuotą miestietę, garsiausios renginių organizavimo firmos Sidnėjuje vadovę, – jis prisimerkė ir toliau tyrinėjo Elizos veidą. – Tu – pati šauniausia „Vakarėlių karalienių“ narė, – tai sakydamas Džeikas prikimo.

– Ačiū, – padėkojo Eliza. Ji didžiavosi Džeiko pagyrimu, bet tikėjosi, kad nuo jo neišraus. – Bet aš ne vadovė. Endė, Džema ir aš vadovaujame „Vakarėlių karalienėms“ lygiomis teisėmis.

Eliza buvo administracijos vadovė, Endė rūpinosi kūrybiniais sprendimais, o Džema – maistu.

– Jos sumanios, bet tu – verslo smegenys, – tvirtino Džeikas. – Tuo negalima nė abejoti.

– Turbūt, – sutiko Eliza.

Eliza neperdėdama galėjo teigti, jog „Vakarėlių karalienėms“ taip gerai sekėsi dėl jos puikaus finansų planavimo. Šis verslas Elizai buvo tarsi vaikas. Kai įmonė prieš trejus metus pradėjo veiklą, ji atidavė jam visą savo gyvenimą.

– Tristanas pasakojo, kad Džema vestuves suorganizavo pati, – tarė Džeikas. – Su nuotoline tavo ir Endės pagalba.

– Tiesa, – patvirtino Eliza.

Džeikas – „paprastas vyrukas iš Australijos“ – buvo geras princo draugas. Jis Elizai pasakojo, jog jie susipažino prieš daugelį metų slidinėdami Montavijos kalnuose.

– Pasirodo, dvariškiai buvo apstulbę, kad ji drįso sulaužyti tradicijas.

– Tačiau tik pažiūrėk, kokia puiki ši šventė. Dar viena „Vakarėlių karalienių“ sėkmė. Mano draugė tapo princese, sosto paveldėtoja, – vis dar negalėdama tuo patikėti Eliza papurtė galvą. – Vieną dieną ji taps tikra karaliene. Nors iš tiesų Džemai nerūpi karališka prabanga. Jai svarbiausia būti su Tristanu. Ji tokia laiminga, taip smarkiai įsimylėjusi.

Elizos balse pasigirdo svajingos gaidelės. Jai dar niekada neteko patirti tokios laimės. Žinoma, seniau ji ieškojo tokios amžinos meilės, kokią rado jos draugės. Bet pasirodė, kad ją rasti nelengva. Taip sunku, jog sulaukusi dvidešimt devynerių ji nustojo tikėtis, kad jai pasiseks. Praeityje ji paliko nenusisekusią santuoką ir visiškai nesėkmingus pasimatymus, į kuriuos vaikščiojo po skyrybų. Eliza tikrai netekės dar kartą. Nerizikuos vėl pakliūti į valdingo vyro nagus – toks buvo ne tik jos buvęs vyras, bet ir tėtis. Eliza mieliau leido laiką viena, nors kartais ir pasijusdavo vieniša.

– Tristanas taip pat laimingas, – patvirtino Džeikas. – Jis man dėkingas už tai, kad supažindinau jį su žmona.

Kai sosto paveldėtojui Tristanui reikėjo suorganizuoti oficialų renginį Sidnėjuje, Džeikas parekomendavo „Vakarėlių karalienes“. Tristanas iš pradžių neatskleidė tikrosios savo tapatybės. Jis ir Džema bamt ir vienas kitą įsimylėjo. Po jų suorganizuoto renginio „Vakarėlių karalienes“ garsiai aptarinėjo visuose laikraščiuose. Eliza bus Džeikui amžinai dėkinga už tai, kad jis parekomendavo jų įmonę Tristanui.