Jillian Lauren: Mano gyvenimas hareme: kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Klyksmas.

Nufilmuota.

Marija buvo neabejotina anoreksikė, pamėkliška blondinė. Kraujosruvas primenančių ratilų po akimis neįstengė paslėpti net storiausias makiažo sluoksnis, tokios pat krauju pasruvusios buvo ir akys. Su apšiurusiais naktiniais ir nutvieksta ryškių prožektorių, ji atrodė kaip ateivė su vos besilaikančia ir neproporcingai didele galva, užmauta ant grakštaus laibo kūno. Kodėl šita mergina atlieka pagrindinį vaidmenį, o aš tik pirmosios aukos?

Laukdamos, kol bus paruošta kita filmavimo scena, mudvi su Marija apsisiautėm šiltais pledais, kažkieno atitemptais iš gretimo pakrantės namelio, priklausiančio vienam iš trupės narių tėvų. Susiglaudėme, kad būtų šilčiau, ir pajutau į šoną įremtą aštrų jos klubikaulį. Mergina buvo be jokių kompleksų. Filmavimo grupės darbininkai sukiojosi apie mus, dėliojo žibintus ir ruošė mūsų bendram pasirodymui. Tai buvo paskutinė mano scena. Didžioji akimirka.

Kol operatorius nutaisė kamerą, režisierius priėjo prie mūsų pasikalbėti.

Pirmiausia jis kreipėsi į Mariją:

– Čia tavo pirmoji auka. Pagaliau pasidavei kraujo troškuliui, su kuriuo taip ilgai kovojai. Tave apima ekstazė. Tu patiri orgazmą – toks galingas jausmas ją nugalėjus. Mėgaukis juo. Neskubėk. Neskubėk suleisti dantų.

Paskui atsisuko į mane ir tepasakė:

– O tu priešinkis.

Tyli ir baikšti butaforijos skyriaus mergaitė stora liemene, slidininko kepuraite ir ilgomis guminėmis pirštinėmis maišė kibirą netikro kraujo. Per pirmą sceną Marija turės nuplėšti nuo manęs paskutinį kliuvinį, skiriantį mano kūną nuo nakties. Turėsiu paaukoti kelnaites, o tada ji parvers mane ant žemės. Antroji scena – erotinė žmogžudystė, per ją turėsiu pasiduoti vampyrei ir mirti dirbtinio kraujo klane. Mergina iš butaforijos skyriaus suskubo pranešti, kad sceną privalome nufilmuoti iš pirmo karto, nes nebus galimybės manęs nuvalyti.

Kautynių scena išėjo apgailėtinai. Marijai neužteko jėgų net sugriebti man už riešų. Aš kaip gyva Roberto Krambo pieštų raumeningų merginų animaciniuose filmukuose kopija – riebus užpakalis, tvirtos apvalios šlaunys, laibas liemuo ir standi B dydžio krūtinė. Taigi trapius Marijos kauliukus vienu mostu galėjau sutraiškyti kaip šapelius. Neketinau leisti, kad jos gležnumas sugadintų man galimybę. Užuot pasidavusi, sugriebiau jai už pirštų ir ėmiau ją sukti kaip skudurinę lėlę, vaidindama, kad kaunuosi už savo, kaip komandos šokėjos, gyvenimą. Paskui stipriai ją trūktelėjau ir užsiverčiau. Mariją tai sukrėtė.

Klyksmas.

Nufilmuota.

Kita scena – kruvinoji. Butaforijos skyriaus mergina ant mėsininko kostiumo dar užsijuosė juodą guminę prijuostę. Kiti komandos nariai užkasė smėlyje gumines žarneles, o jų galus iškišo man palei kaklą. Kol jie trypinėjo, gulėjau ant smėlio užsimerkusi ir stengiausi neperšalti. Susigūžiau ir keistai apsnūdau, o mano išnarinta kulkšnis smarkiai tvinkčiojo ir kaito. Išsigandau, kad galiu mirtinai sušalti. Balsai man virš galvos sunerimę kuždėjo, kad turėjęs vamzdeliais laisvai tekėti kraujas gali imti tirštėti ir sušalti į „Karo“ sirupo ižą. Literatūrinės dalies vadovas niuktelėjo režisieriui į pašonę ir parodė į mane, tysančią ant žemės.

Tas suskato raginti:

– Gerai, žudymas. Paskubėkit, nes auka jau miršta. Visi į vietas.

Marija įsitaisė ant manęs, krauju pasruvusiame jos žvilgsnyje atsispindėjo nuovargis ir alkis. Pasitikrino, ar tvirtai laikosi iltys. Mergina mėsininkė priėjo prie manęs su vienkartiniu puodeliu bjauraus „Karo“ sirupo ir supylė į burną, kai būsiu nugalėta, turėsiu išspjauti.

Prašau visus tylos.

Filmuojam.

Veiksmas.

Marija, išplėtusi akis kaip tikras Bela Lugošis, iš lėto pasilenkė prie manęs ir taikėsi kąsti. Po nugara buvo pakasti kraujo vamzdeliai, negalėjau smarkiai muistytis, todėl paniką stengiausi išreikšti mimika. Man atrodė, kad tai puikus iššūkis, leidžiantis parodyti, kuo aktoriai mėgėjai skiriasi nuo profesionalų. O mėgėjų aš nekenčiau. Kai Marija pasilenkė, kad man įkąstų, paskutinį kartą labai nuoširdžiai suklikau ir ant mūsų lyg koks geizeris ištryško ledinė kraujo čiurkšlė. Trūkčiojau mirtinų konvulsijų tampoma, o ji pakėlė galvą ir atsuko veidą į mėnulį, akyse laukinis skerdikės žvilgsnis. Galiausiai nurimau ir nusukusi galvą į šoną gulėjau nė nekrustelėdama, iš pravertos burnos pro lūpų kamputį liejosi kraujas, o akys žvelgė lyg stiklinės.

Nufilmuota.

– Pirma auka nufilmuota. Marija, eik nusiprausk ir pasiruošk kitai scenai.

Penketas ar daugiau žmonių nelabai džiugiai mums paplojo, o mergina mėsininkė numetė man rankšluostį. Sugriebusi jį kuo greičiau nušlubčiojau į namelį. Prodiuserio padėjėjas užstojo man kelią į prieangį.

– Dušas lauke, – pasakė.

– Tuoj numirsiu.

– Aš nejuokauju.

Nusispyriau jau rausvus sportbačius, nusimoviau kojines ir patraukiau prie šį vakarą vainikuosiančio išbandymo. Netrukus pamačiau, kad Ist Hamptone, skirtingai nei Džersio pakrantėje, lauke įrengtose dušinėse yra karšto vandens, o dušų galvutės didumo kaip plastikinės svaidomos lėkštės. Stovėdama ant cemento, išsipyniau kasas ir karštu vandeniu nusiploviau glitėsius, apšilau ir po kelių valandų darbo prieš akis mačiau tik žvaigždžių nusėtą Long Ailando dangų ir tolumoje šniokščiančio vandenyno juodumą. Pasistengiau nuvyti kylančias abejones. Juk viskas gerai, smagu kaip stovykloj, ar ne? Kita atranka jau bus tikra. Kitas vaidmuo, kurį man pasiūlys, irgi.

Pirmo namo aukšto poilsio kambaryje ant rankšluosčiais užtiestų sofučių gulėjo įsitaisiusios keturios krūtiningos merginos. Vizažistė stengėsi kuo lygiau kempinėle ištepti jų kūnus baltai, bet makiažo sluoksnis nelipo, vietomis jis buvo per storas ir nelygus, o kitur per plonas ir skilinėjo. Merginos kartojosi žodžius, ruošėsi kitai scenai, kur vampyrų žmonos į savo būrį turės priimti Valeri.

Apsivilkau sportinį kostiumą ir susikėlusi ant pakaušio šlapius plaukus įsitaisiau laukti, kol baigsis šita ilga naktis. Kambary viskas iš vyšnios medienos, kartūninės pagalvėlės su plačiomis mėlynomis juostomis. Ant kampan nustumto stalo litras dietinės kolos, pakuotė mineralinio vandens buteliukų, krūvelė suzmekusių pusfabrikačių sumuštinių ir keli pakeliai sausų užkandžių „Cheetos“. Nepatikliai permečiau akimis šitą liūdną vaizdelį ir susiradau gėrimų barą. Pasiėmusi butelį viskio „Jameson“ vaikštinėjau po namą kaip tikra namų ponia ir vaidindama svetingą šeimininkę pilsčiau visiems į gėrimus svaigalo.

Viskis visiems pakėlė nuotaiką. Truputėlį apsvaigę plepėjom apie striptizo klubus ir vaikinus, scientologiją ir žarnyno valymą, mokytojų darbą ir restoranus miesto centre. Ilgai svarstėme didįjį feministinį klausimą: kodėl vampyrės vadinamos vampyrų žmonomis, o vyriškos lyties vampyrai nevadinami jų vyrais. Nepaisydamos neteisybės dėl lyties, vampyrų žmonos pagaliau išėjo filmuotis savo scenose, o aš susirangiau krėsle į kamuoliuką ir, apsikabinusi pagalvėlę su išsiuvinėtu šuniuku, užmigau.

Nubudau, kai vampyrų žmonos grįžo švariai nusipraususios ir susisupusios į rankšluosčius, nors palei plaukus dar buvo matyti pridžiūvusios baltos pudros. Dangus jau brėško, bet Marija dar buvo lauke, buvo filmuojamos paskutinės scenos. Režisieriaus padėjėjas atnešė per vakarą nufilmuotą medžiagą ir prijungė prie televizoriaus kitą kamerą. Visi susibūrėme aplink jį pažiūrėti. Jaudinausi, kokią pamatysiu save. Kad ir kokie būtų trūkumai, įsivaizdavau atlikusi puikų darbą.