Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kol atėjom iki manęs, teko peržiūrėti šimtus scenų. Visos buvo klaikios. Neverta nė stebėtis, kad man pasirodžius ekrane apšvietimas buvo toks prastas, jog manęs beveik nebuvo matyti. Tamsoje šmėstelėjo geltonas kaspinas, subaltavo nuoga krūtinė, o finalinė mano kančių ir mirties scena buvo visai išplaukusi, ją tikrai reikės iškarpyti.

Nusprendusi, kad neverta daugiau žiūrėti, išslinkau į prieangį pasitikti tekančios saulės. Net ir žvelgiant su ironija, reikalas atrodė prastai. Dar viena bemiegė naktis ir dar vienas neišmokėtas atlyginimas. Na, bent jau turėsiu ką papasakoti. Po visų tokių neįtikimų ir beprasmiškų naktų bent jau tai galėsiu.

Paskui mane į lauką atsekė viena iš vampyrų žmonų – Teilora, kaip iš akies lupta Elena Barkin. Apsivilkusios paltais ir susisupusios į šiltus pledus įsitaisėme prieangyje ant sūpynių. Teilora vilkėjo „J. Crew“ nertinį stačia apykakle ir gerokai išsiskyrė iš kitų varganų pornografinio filmuko „Valeri“ aktoriūkščių. Vešlūs, šviesiai rausvi plaukai ir beblunkantis įdegio lopinėlis ant strazdanom nusėtos nosies.

Mudvi kalbėjomės žiūrėdamos į dangų virš vandenyno, jis mainė spalvas nuo šviesiai raudonos iki šaltai geltonos, paskui švelniai rausvos ir lengvai mėlynos.

– Ką veiki, meilute, kai nestypsai čia šaltyje nuogais kruvinais papais be vilties gauti atlygį?

Teilora kalbėjo švelnia pietiečių tarme, todėl nesibaimino, kad užgaus ar įžeis aplinkinius vadindama meilučiais.

Pasakiau dirbanti stažuotoja Vusterio grupėje, legendinėje miesto teatro trupėje. Nuo ryto iki vakaro plušu Teatro angare, Vusterio ir Didžiosios gatvės kampe, tvarkau Spaldingo Grėjaus popierius ir nešioju latę Vilemui Defo. Dalyvauju repeticijose ir žiūriu, kaip režisierė Elizabeta Lekont it kokia postmodernistinė šamanė dekonstruoja, rekonstruoja ir vėl iš naujo gimdo naujausią ikonoklastinį šedevrą.

Kai Keitė Valk ar kokia kita stulbinamai madinga Vusterio grupės veteranė sumanydavo išreikšti gailestį jauniesiems praktikantams ir pakviesdavo į barą „Lucky Strike“ už kampo, gurkšnojant vyną man degindavo nuo popieriaus lapų supjaustytus lūpų kampučius. Tačiau Teatro angare praleistos valandos buvo pačios įdomiausios mano gyvenime. Mano draugai stažuotojai turėjo vilčių atlikti pagrindinius vaidmenis per kitą eksperimentinį Niujorko teatro sezoną. Buvome tuo įsitikinę.

– Tai galbūt pati geriausia teatro grupė pasaulyje ir aš dirbu joje – laižau ir klijuoju vokus su kvietimais į lėšų rinkimo renginius, – pasakojau Teilorai.

– O kaip užsidirbi pinigų, kai nevergauji menininkams?

Kai manęs kas šito paklausia, paprastai pameluoju. Tačiau Teilorai kažkodėl pasakiau tiesą. Paaiškinau jai, kad uždarbiauju apskurusiame, tačiau gana naujoviškame Kanalo gatvės pusnuogių padavėjų bare „Lėlyčių svetainė“ ir kur kas bjauresniame ir visiškai nemoderniame nusirenginėjančių moterų stebėjimo klube „Peepland“ Taimso aikštėje.

Šokti pradėjau metusi mokslus Niujorko universiteto Tišo menų mokykloje. Pagal gabių vaikų programą įstojau į ją būdama vos šešiolikos metų, ir tėvai įkurdino mane dvyliktame bendrabučio aukšte Vašingtono aikštės parke, kai dar net neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Po pusmečio metusi menus pasirinkau visiems gerai žinomą gyvenimo mokyklą, tačiau tėvas nenorėjo tuo tikėti. Jūrų gėrybių restorane Džeinės gatvėje kramsnodamas krevetes su pievagrybiais, jis be jokių ceremonijų nukirpo man finansinės pagalbos virkštelę.

– Prieš pusmetį rėkei: „Man nereikia jokių kitų mokyklų, aš stosiu į šią“, – rūstavo jis raudonu nuo įsiūčio veidu. – O dabar jau ir „šios nebenoriu. Man reikia savarankiško gyvenimo.“ Pragyventi reikia pinigų.

– Koledžui irgi.

– Tu kaip visad aštrialiežuvė. Manai, tavo pasirinktas kelias bus lengvas? Nieko nepeši. Pažiūrėsim, kaip tau seksis, ir palauksim, ar neapsigalvosi dėl koledžo.

Jis buvo teisus. Gyvenimas kainuoja brangiai. O juo labiau Niujorke. Čia reikia kur kas daugiau pinigų pragyventi, nei gaudavau dirbdama nieko nesugebančia kokteilių padavėja „Raudonojo liūto“ bare Blikerio gatvėje. Kita Vusterio grupės praktikantė dirbo klube „Kit Kat“ Penkiasdešimt antrojoje gatvėje, Brodvėjuje. Ji mane įtikino, kad pas juos tolerantiškiau žiūrima į padavėjas, neturinčias darbui įgimtų gebėjimų. Vieną dieną nuėjom kartu į jos klubą ir praleidau ten lygiai keturiasdešimt minučių lakstydama su padėklu, o paskui spjoviau į viską ir, pasiskolinusi apatines kelnaites su virvelėmis, užšokau ant scenos.

Tiems, kurie nepraturtėjo iš seksualinių gebėjimų, ir toms, kurios moka žadinti ekstremalius pojūčius, klausimas: kodėl mes, merginos, nusirenginėjame už pinigus? Kas verčia mus to imtis? Dėl ko viena finansiškai nuskriausta mergina tampa striptizo šokėja, kita įsidarbina padavėja Denio klube, o trečia stoja į medicinos mokyklą? Norisi sujungti taškelius. Norėtųsi būti tikram, kad ne jūsų duktė suksis nuoga apie metalinį strypą. Sušikti santykiai su tėvu, žema savivertė, astrologiškai nulemtas nuotykių troškulys, svajonės tapti garsia aktore, depresijos ir nerimo nestokojanti praeitis, polinkis į svaigalus – visa tai suverti į katilą, gerai pakaitini, žiūrėk, ir iššoka ideali sekso srities darbuotoja, visa švytinti, liulanti ir viliojanti.

Dar kartą perskaitykite sąrašiuką. Nebijokit, tai ne jūsų mergaitė. Ji niekada nebus tokia kaip aš.

Šokdama „Peepland“ ir „Lėlyčių svetainėje“ uždirbdavau tiek, kad užteko prasimaitinti vegetarišku daržovių troškiniu, vakarais valgyti užkandinėje „Max Fish“ ir kartu su drauge gyventi vienam bute Žemutiniame Ist Saide, bet šampane vis dėlto nesimaudžiau.

– Ari kaip jautis, o uždarbis – ašaros. Susigadinsi kelius, – tarė Teilora. – Ar tau jau yra aštuoniolika?

Jau. Ką tik sukako.

– Gerai. Nes Diana tuoj pat patikrintų. Jai nepakiši padirbto asmens dokumento kaip kokiam pusgirčiam durininkui klube.

Teilora davė man vizitinę, ant jos storomis didelėmis raidėmis buvo išraityta – klubas „Karūna“, virš ū raidės daili maža karūnėlė, o apačioje – telefono numeris. Suradusi rankinėje tušinuką, po juo užrašė dar savąjį.

– Diana vadovauja palydovių agentūrai, ir aš joje dirbu. Tai pati geriausia įstaiga Niujorke. Tu pernelyg pigiai parsiduodi. Ateik dirbti pas mus ir akimirksniu tavo gyvenimas iš esmės pasikeis.

Palydovių agentūra. Skamba paprastai ir kartu prašmatniai. Įsivaizdavau Dianą kaip elegantišką moterį su kreminės spalvos švarku ir kelnėmis, dailiais bateliais ir deimantų auskarais. Ji turbūt įžvalgi ir šalta, bet kartu ir moteriškai paslaptinga, kaip Kendisė Bergen kino filme „Mayflower Madam“. Ja visi žavisi, ji man išties pagalbos ranką. Nebereikės tiek vargti, turėsiu daugiau laiko siekti aktorės karjeros.

Teilora apkabino mane per pečius. Buvome naujos draugės, abi stovėjome šaltyje ir žiūrėjome į beribį dangų. Patekėjo saulė. Filmavimo grupė surinko aparatūrą ir sukrovė į mašinas. Aktorių kolektyvas sugužėjo į prieangį laukti automobilių, kurie parveš juos į miestą.

„Mayflower Madam“ buvo puiki svajonė, bet jaučiau, kad Dianai turbūt nepaskambinsiu. Darbas palydovių agentūroje ne man. Bet vis tiek įsimečiau kišenėn vizitinę, jeigu kartais apsigalvočiau.

3 skyrius

1991-ųjų Padėkos dieną išsitraukiau iš piniginės Teiloros duotą vizitinę ir paskambinau. Kai darai tai, apie ką gyvenime nė nesvajojai, viskas vyksta etapais. Mažu žingsneliu peržengi ribą, tada iš lėto eini prie antros linijos. Vieną dieną galbūt pasijunti vieniša. Palūžusi, apimta depresijos, o gal smalsauji. Arba sėdi ant tėvų sofos ir dūsti iš nuobodulio, įsikniaubusi į nematomą prisiminimų pagalvę. Be to, esi kaip minėta mergina, ir jau taip toli nužengta – tad ką reikštų dar vienas telefono skambutis?