Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Su savo vaikinu Šonu šventes leidau pas tėvus. Ilgai svarsčiau, kviesti jį ar ne, bet noras būti šalia jo nugalėjo dvejones temptis į namus ką nors kitą, o ne jį. Galvojau, kad galbūt Šoną myliu, nors dažnai savo meilę lygindavau su įsitikinimu, kad romantiška meilė yra tik slaptas susitarimas, sumanytas kapitalistinės visuomenės kaip komercinis įrankis ar žiniasklaidos priemonė Pelenei užmigdyti.

Iki pažinties su Šonu laksčiau iš vieno pasimatymo į kitą, viena meilė vijo kitą, vaikinus (ir porą merginų) keičiau kaip kojines, nė nesusimąstydama, kaip greitai perdega aistra, nė nesitikėdama su kuo nors likti ilgiau. Susipažinau su Šonu būdama septyniolikos. Pusę metų jau buvau pradirbusi striptizo šokėja ir iki tol dar nebuvau turėjusi tikro vaikino. Net mokykloj neturėjau rimto draugo. Bet vieną dieną į Teatro angarą Šonas užsuko aplankyti draugų.

Jis buvo laibas, mažos žvitrios akys, ilgi tamsūs ir standūs plaukai, siekiantys pečius, turėjo nuostabius muzikanto pirštus. Nenusisekęs aristokratiškos prigimties menininkas, talentingas aktorius ir puikus gitaristas. Jis gyveno su draugu dviejų kambarių bute apšiurusiame name Rivingtono gatvėje priešais Streito macų fabrikėlį. Aš tuo metu su drauge gyvenau vieno kambario lindynėj Ludlou gatvėje, čia pat už kampo.

Per pirmąjį pasimatymą sėdėjome ant mano stogo, žiūrėjome į slenkančius virš galvų žemus, sunkius debesis ir, užsigerdami alumi, šveitėme blynelius su vištiena ir daržovėmis. Garsus perkūno trenksmas ir apačioje stovinčių automobilių signalizacijų simfonija taip išgąsdino, kad abu stryktelėjom ant kojų. Dideli lietaus lašai barbeno į dervuotą namo stogą, bet neskubėjom bėgti namo, permirkom iki siūlo galo. Jis pasilenkė ir suėmęs delnais mano veidą ilgai bučiavo, – lėtai, su alaus prieskoniu, – o lietus merkė mūsų nebaigtą valgyti kinų virtuvės vakarienę. Nors banalu, buvo puiku. Tai buvo pats nuostabiausias pasimatymas, o jis – pats šauniausias iki tolei mano sutiktas vaikinas.

Šonas per daug nesmerkė manęs, kad dirbu striptizo šokėja. Netgi kelis kartus pats buvo atėjęs pažiūrėti. Jam patiko mano pasirodymas, sakė, maloniai kutena sielą. Jis nuolat klausydavosi mano pasakojamų nuotykių, tarsi paimtų iš Felinio filmų, nors kartais šiek tiek ir nuogąstaudavo.

Valgyti eidavome į kavinę „Sombreras“ ar piceriją „Du batai“. Vakarais iki išnaktų sėdėdavome su draugais iš įvairiausių muzikinių grupių ir teatro trupių bare „Max Fish“. B aveniu nusipirkdavome pigios kolos ir siurbčiodavom ją, klausydamiesi ilgai grojančios „Led Zeppelin“ plokštelės „Houses of the Holy“, užsigerdami džinu su toniku iš kavos puodelių ir visą vakarą kalbėdami apie meną, kaip galima atsijungti, žiniasklaidą, apie troškimą pajusti tikro gyvenimo skonį. Po kurio laiko pajutau įsimylėjusi Šoną, bet neskubėjau jam prisipažinti, kad paskui netektų gailėtis.

Mudu su Šonu atvažiavome pas tėvus tuo pačiu autobusu. Tokiais mokyklos laikais tūkstančius kartų teko važiuoti į miesto centrą – į šokių ar teatro pamokas, roko muzikos koncertus, pamelavus tėvams, kad liksiu nakvoti pas draugę. Medžiai jau buvo beveik numetę lapus, bet pievelė kieme vis dar buvo ryškiai žalia, nenušalusi. Pilkas dviejų aukštų aštunto dešimtmečio statybos namas buvo neginčijamai didingas paminklas tėvų status quo . Visi namai mūsų gatvėje kažkuo buvo panašūs, tarsi įvairių konfigūracijų statiniai iš tokių pat lego kubelių.

Tėvai mus pasitiko prie durų ir karštai apkabino. Tokio sulysusio tėvo dar nebuvau mačiusi, nes dėl skrandžio išvaržos jis beveik nieko negalėjo valgyti. Jis prisiglaudė skruostu man prie veido ir pajutau šaltą jo prakaitą. Tėvas buvo pasiligojęs, ir mane tai sukrėtė. Ką darysiu, jeigu jam kas nors atsitiks? Jis visada buvo tvirtas kaip uola, vienas iš tų, kurie mano, jog gydytojai yra tik silpnavaliams, o dantų gydytojai – tuščias laiko gaišimas.

Lipant į antrą aukštą jis pliaukštelėjo man per užpakalį ir aš suklupau, atsirėmiau rankomis į laiptus.

– Ei, storule. Matau, vėl gerai valgai. – O mano draugui metė: – Argi ji ne žavi? Labai mėgo namie šokti ir mes praminėm ją Katrinka.

Stipruolė Katrinka yra gerai žinomas nebyliojo kino serialo personažas. Ją vaidino Vilna Hervi, metro devyniasdešimt keturių centimetrų ūgio ir šimto trisdešimt penkių kilogramų svorio aktorė komikė. Šitaip mane tėvas vadindavo, kai norėdavo pabrėžti, jog esu tik žemės grumstas. O tėvas – uola. Akmuo, pririštas prie kojų išmestajam už borto. Todėl ilgai nesikrimsdama lioviausi būgštauti dėl jo sveikatos ir ėmiau viltis, kad galbūt jis, duokdie, gaus galą iš bado prie šventinio gardžiausiais valgiais nukrauto Padėkos dienos stalo.

Man pavyko išsisukti nuo šventinės vakarienės ruošimo ir nuėjau pailsėti į svetainę pirmame aukšte. Įsitaisiau ant kelių dalių sofos po naująja mūsų šeimos fotografija, atsimenu, baisiai nenorėjau fotografuotis. Joje mes visi stovime kaip stagarai vidinio kiemo pievelėje. Mums už nugarų lyg kokia skraidanti lėkštė stirkso baltas baseino gultas, o nuo ryškios saulės mūsų atvaizdas atrodo permestas į dvimatę spalvų erdvę. Ištįsęs tėvo kūnas vos laikosi ant neįtikimai laibų kojų. Jis stovi prisimerkęs nuo saulės, raukšlės palei akis atrodo lyg išėstos nepasitenkinimo.

Motinos oda žvilga saulėje, nesusiraukšlėjusi ir dar visai jaunatviška, bet ji stovi taip, tarsi kas būtų stipriai dūręs jai į krūtinkaulį. Brolis Džonis stypso nelyginant baidyklė su vėlinukų ševeliūra, o aš stoviu šalia jo paprastais baltais medvilniniais marškinėliais ir neramiai šypsausi. Ši šypsena mano veide atsiranda kiekvienąkart, kai lankausi pas tėvus; lyg nevalingas refleksas, lyg trūktelėjusi koja mediniu plaktuku stuktelėjus per kelį.

Šonas su Džoniu brolio kambaryje klausėsi „Pink Floyd“ muzikos ir iškišę galvas pro langą traukė pakaitom vieną cigaretę, šiaip jos nuolat karo prilipusios prie apatinės Džonio lūpos.

Tėvai įsivaikino Džonį, kai man buvo ketveri. Persisvėrusi per baltus metalinius laiptų turėklus nukarusiomis kasytėmis strikinėjau pirštų galiukais ir laukiau, kada jį parveš. Mama priėjo prie laiptų su nedideliu lyg buritas ryšulėliu rankose ir parodė man kūdikį: pamėlęs veidukas ir juodi garbanoti plaukai, lyg šokoladinis glaistas ant keksiuko. Iš karto pamilau šitą mažulytį šiltą žmogeliuką. Man jis buvo kaip gyva lėlė, skleidžianti kūdikio kvapą, putlios minkštos rankytės ir didelės mėlynos akys. Ištisomis valandomis sėdėdavau su juo glėbyje ant sofos, kutendavau jam už ausytės ir bučiuodavau mažą nosytę.

Džonis nebuvo lengvas vaikas. Skirtingai nei aš, jis nedžiūgaudavo ir niekam nesistengdavo įtikti. Tiesa tai ar ne, bet jeigu tau iš anksto kai kas nulemta, vargu ar nuo to scenarijaus benukrypsi. Nuo pat gimimo Džonis buvo problemiškas vaikas ir, kaip sako tėvas, ne jis kaltas, kad sūnus užaugo turėdamas tokių bėdų – įkyriosios būsenos, žalingas polinkis į kvaišalus, religinis fanatizmas.

Pirmaisiais gyvenimo metais Džonis neatsitraukė nuo motinos kojos, o aš miegojau susisupusi į tėvo beisbolo komandos narių marškinėlius. Mes buvome pasidaliję stovyklomis. Aš mylėjau Džonį, bet dar labiau man patiko būti tėčio numylėtine.

Dabar Džonis tapo chasidu ir gyvena Jeruzalėje. Jis ištisomis dienomis lindi sinagogoje ir kartais keliauja kaip alyvuogių rinkėjas arba pardavinėja natūralius žolelių antpilus. Jis svajoja įsigyti žemės lopinėlį, auginti būrį ožkų ir pasisodinti keletą nuosavų alyvmedžių. Jo pasaulio dalyje moterys ir vyrai valgo atskirose patalpose. Džonio pasaulis remiasi sava logika, ir tame pasaulyje man vietos beveik nebeliko. Kartkartėm mudu pasikalbam telefonu. Kai prisimenu, pasiunčiu jo sūneliui gimtadienio dovanų.