Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

„Viskam tinka“ – buvo pasakyta itin taikliai. Pasirodymuose pro skylutę ir striptizo klubuose, kuriuose dirbau dar neturėdama aštuoniolikos, už pinigus teko atlikti tiek nepadorių dalykų, kiek paprastos moterys neįsigudrina pamatyti per visą gyvenimą. Ką reiškia dar vienas? Betgi palydovių darbas kitoks, tiesa? Tačiau pakaušyje po skalpu vis dėlto tvinksėjo mažytė abejonė. Kad ir kokį eufemizmą vartotum, vis tiek bus dulkinamasi už pinigus, ar ne? Kol Elė nebuvo pažymėjusi langelio „viskam“, stovėjau vidury kambario nušiurusia suknele kaip gyvas pasitikėjimo savim įsikūnijimas, o paskui mane užgriuvo šiurpiausi nuogąstavimai. O jeigu pasigausiu ligą? Jeigu bus šlykštu? O jeigu išprievartaus? Nužudys? Jeigu šitas žingsnis paliks mano sieloje žaizdą, kurios nebeįmanoma bus užgydyti?

– Atsinešei pasą ir tapatybės kortelę?

Man buvo iš anksto pranešta, kad į pokalbį reikės atsinešti abu asmens dokumentus. Juos abu ir padaviau.

Laimė, pasą buvau pasidariusi kaip dovaną likus keliems mėnesiams iki gimtadienio. Mane kerėjo pasakojimai apie trečio dešimtmečio Paryžių ir nuoširdžiai vyliausi bet kokia kaina jį pamatyti. Aišku, per septyniasdešimt metų Paryžius bus smarkiai pasikeitęs. Tačiau šio miesto šauksmas vis tiek aidėjo krūtinėje. Vien išgirdusi jo pavadinimą kelias valandas skęstu svajonėse. Labai norėčiau apsistoti Paryžiaus centre, gurkšnoti vyną, rašyti eiles ir leisti miestui užlieti man širdį senojo žemyno modernaus miesčioniškumo dvasia. Tikėjausi paduoti savo pasą tarptautinio Šarlio de Golio oro uosto muitininkui, o atkišau jį Dianai klube „Karūna“; betgi čia tik tarpinė stotelė, raminausi, laikinas nuokrypis nuo kurso.

Diana padarė tokią pat pastabą dėl drabužių kaip Teilora, ir daviau sau žodį, kai tik turėsiu pinigų, tuojau pat nueiti ir nusipirkti brangių stilingų apdarų. Per kelias valandas kaip iš katapultos įšokau į naują darbą. Teilora suskubo pranešti, kad man labai pasisekė, nes jau pačią pirmą darbo dieną turiu iškvietimą. Patikino, kad viskas bus gerai, na, nebent dėl neaiškių priežasčių užkliūtų mano amžius. Buvau jauniausia iš klubo merginų ir visada jaučiau pranašumą dėl nekaltos savo išvaizdos. Nesisekė apgauti net ir apsimetus panke ar metaliste – esu miela iki kaulų smegenų. O pasirinkus tokį ne visai padorų darbelį mane tai tik gelbėjo.

Taigi tą patį pirmą vakarą gavau iškvietimą nueiti į vieno gerai žinomo radijo laidų vedėjo apartamentus. Elė, iš pažiūros apvalaina tešliukė, sąvadautojos padėjėja, pasipuošusi Loros Ašli prekių ženklo drabužiu, pamokė mane, kaip naudotis „asmeniniu kreditinės aparačiuku“, kada ir kaip atlikti sandorį (tuoj pat, vos nuvykus į butą), ir priminė taisykles, kaip reikia prisistatyti. Prieš išvykstant į pirmąjį „pasimatymą“, Teilora pakvietė į miegamąjį, pasisodino ant lovos ir davė keletą naudingų patarimų. Ji priglobė mane po savo sparneliu.

– Visa esmė, kad mažai atiduodama pati turi gauti kuo daugiau, supranti? Vieną valandą turi ištempti iki dviejų ar trijų ir sumanų darbelį rankom ir burna padaryti malonesnį už seksą.

Visai kaip Šahrazadai, mums reikia ieškoti kabliuko, kuris priverstų klientą užtrukti dar valandą, kad išgirstų pasakojimo pabaigą.

– Kartais būna nyku, – kalbėjo ji. – Kartais ištisus vakarus prakiurksom nesulaukusios nė vieno iškvietimo, o kartais po aštuonias valandas tenka trankytis limuzinuose su apspangusiais minkštapimpiais verslininkais iš provincijos. Bet atsiperka. Niekada nepamiršk prezervatyvo. Užmauk su burna, ir jis nė nepajaus.

Palydovės darbui pasirinkau Elizabetos vardą, nes man jis skamba tikroviškai ir taip pasivadindavau dar vaikystėje žaisdama teatrą, šis slapyvardis buvo populiarus greta Dženisės ir Eduardo. Dėdavausi esanti Prancūzijos karalienė Elžbieta, mažoji Elizabeta su trimis lokiais, Elizabeta – septintasis Breidžių vaikas ar Elizabeta – Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvė.

Prie šio ilgo sąrašo dar pridėkime: Elizabeta – mergina pagal iškvietimą, Elizabeta apsimetėlė. Su Šonu draugavau ne taip artimai, kad kas penkias minutes pultume vienas kitam skambinti, todėl jo apgaudinėti neprireikė. Tą vakarą jam nesakiau, kur būsiu. Tačiau jeigu ir toliau dirbsiu šį darbą, neišvengiamai teks griebtis įtikinamo melo. Teilora minėjo, kad kartais merginos meluoja savo vaikinams uždarbiaujančios naktinėje pamainoje. Dirbti padavėja būtų rizikinga, nes vaikinas gali sumanyti padaryti staigmeną ir ateiti pažiūrėti, kaip tau sekasi. O tada jau galas. Nusprendžiau leisti Šonui ir toliau manyti, kad šoku naktiniame klube. Nors iki šiolei dirbau striptizo šokėja, meluoti nelabai mokėjau. Tėvams gal ir taip, tik ne draugams. O juo labiau ne vaikinui, žaviajam širdies draugui dailiais pirštais.

Šonas buvo supažindinęs mane su Elviu Kostelu. Tą vakarą gavus pirmąjį iškvietimą, galvoje skambėjo dainos „Beveik mėlyna“ melodija. Giliai širdyje aš vis tiek liksiu savim. Visada . O ta kita Elizabeta, aštuoniolikmetė apvalių formų būsimoji teatro aktorė, kurios veidelis panašus į Vainonos Raider, ir galinti daryti viską, viena išėjo į gatvę ir susistabdžiusi taksi nulėkė į daugiaaukštį miesto pakrašty.

Jaučiausi lyg kino filme, kuriame grojamas geras džiazas. Kaip Vudžio Aleno meilės baladėje apie Niujorką. Viena iš veikėjų – jauna, nenusisekusi aktorė taksi automobiliu lekia į užmiestį padulkinti radijo laidos vedėjo. Vaidina Marielė Hemingvėj. Dabar ją vaidinu aš. Filmas jau rodomas. Apsigalvoti nebegalima.

Iššoku iš taksi. Šaltame ore iš burnos kyla garas. Susikišu rankas į kišenes ir einu pro durininką, jis mandagiai linkteli. Liftu pakylu į beveik paskutinį aukštą ir pabeldžiu į duris. Tą pačią akimirką jas atidaro pats laidos vedėjas. Pažinau iš plakatų, reklamuojančių jo laidą kone visuose metro traukinių vagonuose. Jis laiko artipilnę taurę stipraus gėrimo, diržu nesujuostas turkiškų raštų chalatas karo ant jo prasiskleidęs, o po juo matyti šilkiniai apatiniai.

– Turbūt būsi Elizabeta. Pasiūlyti ko nors išgerti, širdele?

Visiškai ignoruodama Teiloros patarimą likti blaiviai, mielai priimu jo pasiūlymą išgerti. Noriu kaip ji atrodyti madinga ir mokanti susivaldyti, tačiau dar reikės pasistengti. Nieko nėra maloniau kaip stemplę deginantis stipraus gėrimo gurkšnis. Nuseku paskui jį į kambarį, jis paima iš manęs paltą, užmeta ant kėdės atlošo ir mosteli ranka į juodą odinę sofą. Atsisėdusi laukiu, kol jis pataisys man gėrimo ir pats įsipils naują porciją degtinės su toniku.

Jo butas – tipiškas madingai prabangus viengungio būstas: įmantrus muzikinis centras, penkios didžiulės garso kolonėlės ir panoraminis miesto vaizdas už lango. Atsukęs nugarą laidos vedėjas pažeria man klausimų. Įtariu, iš įpročio. Klausia, kiek man metų ir ką darau, kai neužsiimu „šituo“. Pasisakau esanti aštuoniolikos metų, Niujorko universitete studijuojanti aktorystę.

– Atrodai vyresnė nei aštuoniolikos, širdele. Iškart matau. Mano darbas – skaityti žmones kaip knygas. – Jo žvilgsnyje šviečia savimeilė. Atsisėdęs šalia manęs paduoda gėrimą ir uždeda man ant šlaunies ranką. – Gali man nemeluoti. Tai sakyk, kiek tau iš tiesų metų?

Jis atrodo toks patenkintas savo nuojauta, kad nusprendžiu geriau nesipriešinti.

– Jūs teisus. Man dvidešimt. Kitąmet baigsiu mokslus.

Mums kalbantis topteli mintis, kad man visai neblogai sekasi. Atrandu dar vieną savo talentą. Tiek laiko sugaišau mokydamasi vaidybos meno, kaip atsiskleisti kuo savičiau, kaip įtikimiau parodyti savąjį aš. O štai čia man reikia apsimesti visai kitu žmogumi, siekti visai kitokio rezultato, tačiau pagalbon vis tiek pasitelkiu jau turimus klausymosi ir improvizavimo įgūdžius.