Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Nors gyvenime norėjau atrodyti drąsi, būdama viena, apimta beprotiškos panikos, vakarais žvilgčiodavau po lova, ar nepriviso ten pabaisų. Per naktį tris kartus patikrindavau, ar gerai užrakintos durys ir uždaryti langai, to paties reikalavau ir iš kambario draugės Penės. Dažnai naktį atsibusdavau nuo košmarų, nuolatinių vaikystės palydovų, ir iki paryčių gulėdavau lovoje sustirusi iš baimės, užmiršusi kvėpuoti, neįstengdama nueiti net į tualetą. Tačiau su Teilora nieko nesibaiminau. Kvėpavau visa krūtine. Nė sykio nesidairiau per petį atgal. Tad kai ji pakvietė mane padirbėti iš šalies, – viengungių vakarėliuose Vestčesteryje, pas mazochistą profesorių iš Kolumbijos, verslininką iš Japonijos, plepėjusį apie klizmas, kol mudvi su Teilora glamonėjomės priešais jį, – nė sykio neatsisakiau. Ir ne vien dėl pinigų. Visai tiek pat galėjau uždirbti ir puošdama palydovių agentūrą, tačiau juodi darbeliai su Teilora leido man patirti laisvojo kritimo pojūtį, nuojautą, kad gali velniaižin kas nutikti, todėl ir verta rizikuoti.

Teilora beveik nieko nežinojo apie darbą, dėl kurio mes šiandien ėjom pasikalbėti. Jai buvo žinoma tik tiek, kad kažkoks naujų talentų ieškantis agentas iš Los Andželo organizavo jai susitikimą su moterimi, atvykusia į Niujorką ieškoti merginų, galinčių linksminti turtingą verslininką Singapūre. Žadami pinigai būtų skaičiuojami dešimtimis tūkstančių.

– O jeigu mus nukiš į kokį trečiojo pasaulio šalies viešnamį? – paklausiau jos lifte.

– Kodėl visada galvoji tik apie blogiausia.

Teilora studijavo dianetiką. Ji į viską stengėsi žiūrėti pozityviai ir išsivaduoti iš praeityje (šiame ir ankstesniuose gyvenimuose) žmogaus sąmonėje įspaustų egzistencijos varžtų. Ji buvo įsitikinusi, kad sėkmė yra įgimtas dalykas, ir ji tikrai nebe už kalnų. Šiuo tikėjimu užsikrėčiau ir aš.

Mums atėjus, duris atidarė kostiumuotas vyras. Nesupratau, iš kokios jis galėtų būti šalies. Panašus ir į persą, ir azijietį. Teilora ištiesė jam ranką, bet jis nekreipė į ją dėmesio. Grįžęs į kambarį atsisėdo prie draugo. Visą popietę jie tyliai mus stebėjo.

Atvykome pačios paskutinės. Prie mūsų priėjo kažkokia moteris ir pasisveikinusi prisistatė esanti Arabelė Lion. Dirbdama palydove niekada nepuoselėjau didelių vilčių, nedariau jokių prielaidų, tačiau Ari mane maloniai nustebino. Paspaudė mums rankas ir apdovanojo mane akinamai baltų dantų šypsena. Ji buvo beveik nepasidažiusi, o plaukai švietė natūralia saulės spalva, penkiametė, ji veikiausiai buvo pilka rusvaplaukė. Tiedu kampe sėdintys tyleniai atrodė paslaptingi, bet didžiausių įtarimų man kėlė drąsi, į Gidžė3 panaši moteris prancūziška pavarde. Kas ji tokia, ta pilka neišvaizdi pelytė?

Apsidairiau po kambarį. Iš septynių ar daugiau merginų, nusėdusių visas sofas, dvi – akivaizdžios nevykėlės, viena kita tinkanti man į rimtas varžoves, ir dar viena anomalija, vardu Destinė4.

– Džesė? – paklausė Ari, kai Destinė jai prisistatė.

– Ne. Destinė. Taip užrašyta ir vairuotojo pažymėjime.

Tokių nutriušusių ir susivėlusių plaukų gėdytųsi net Džonas Bon Džovis, o su žaliais glaustiniais lęšiais jos akys buvo panašios į katės. Akriliniai kone aštuonių centimetrų ilgio nagai buvo nulakuoti ryškiais šviečiančiais dryžiais ir priderinti prie lygiai tokių pat riešinių. Kuklaus kostiumėlio jai neužvilksi. Negalėjau atplėšti nuo jos akių. Spoksojau lyg pakerėta.

Ari atsisėdo priešais mus ant kėdės kieta atkalte. Ji buvo panaši į darželio auklėtoją, susiruošusią paskaityti mums knygą. Iš pradžių paaiškino dirbanti Singapūre vienam turtingam verslininkui, mėgstančiam kasdien rengti vakarėlius sau ir keliems draugams. Todėl ji ieškanti jaunų amerikiečių, galinčių dvi savaites linksminti jo svečius. Prieš išvykdamos namo jos visos gaus grynųjų. Suma turėtų suktis apie dvidešimt tūkstančių. Moteris patikino, kad bus pasirūpinta mūsų saugumu, ir pridūrė, jog su mumis bus elgiamasi pagarbiai, netgi būsime lepinamos.

Stebėjau merginos, kurią iš pradžių buvau palaikiusi rimta varžove, laikyseną. Aukštos laibos blondinės išsišovusiais skruostikauliais. Aiškiai buvo matyti, kad ji savo pergale nė kiek neabejoja. Man užvirė kraujas. Nežinau, ar tikėjau tuo, ką kalba Ari, ir apskritai ar norėjau imtis šito paslaptingo ir veikiausiai pavojingo darbo, bet jaučiau, kad turiu būti išrinkta. Ari ėmė mūsų klausinėti:

– Ar esate kur nors keliavusios?

– Aš buvau Londone ir Ibizoje, – suulbėjo Teilora. – O pavasarį rengiuosi vykti į Balį.

– Aš ne, – atsakė pirmoji iš nevykėlių.

– O aš buvau Havajuose, – atsakė blondinė.

Pamaniau, kad man geriau nesigirti su šeima buvus Izraelyje. Pasakiau jai, kad buvau Kaimanų salose, o dabar taupau pinigus kelionei į Paryžių. Ir tai buvo tiesa.

– O Bronksas tinka? – paklausė Destinė. – Ne, aš tik pajuokavau.

Ari kilstelėjo galvą ir pašnairavo į Destinę, tarsi į kokį egzotišką gyvūnėlį. Paskui vėl nutaisė dalykišką išraišką ir paaiškino, kad naujame darbe bus reikalaujama brandžiai ir pagarbiai žiūrėti į kitas kultūras, kad ji rinksis tas merginas, su kuriomis jos darbdaviui būtų lengva sutarti. Ari elgsenoje atpažinau Gidžė dvasią. Gidžė vaidina geišą.

– Mėgstu keliauti, – pasakiau. – Man patinka susipažinti su kitomis kultūromis, esu drauginga susibūrimuose, manyčiau, tokiam darbui labai tinku.

Atrodė, kad siūlausi į darbą Taikos korpuse, bet paskui prasidėjo antrasis atrankos etapas ir mus nuvedė į kitą kambarį fotografuotis. Lova buvo nustumta prie sienos, kad vidury palaisvintų vietos lempoms. Išsirikiavome palei sieną ir laukėme, kada stosime prieš objektyvą. Itin linksmas fotografas padarė mūsų nuotraukų vienais apatiniais ir įteikė po vizitinę, jeigu kada nors ateityje už padorią kainą sumanytume pasidaryti studijinių nuotraukų.

Visas šis reikalas man atrodė labai abejotinas ir netrukus jį pamiršau. Tik dar viena diena, praleista viešbučio numeryje stypsant vien su apatiniais. Tačiau neprabėgo nė savaitė ir man paskambino Ari. Ji pranešė pasirinkusi mane ir Destinę. Destinę su riešinėmis. Ne Teilorą. Bijojau prisipažinti Teilorai, kad pasirinko mane, o ne ją. Pernelyg gerai ją pažinojau, kad nesuprasčiau – mūsų draugystė priklauso nuo jėgų disbalanso, todėl nenorėjau jos nutraukti. Ji buvo vienintelė iš mano draugių, kuri žinojo, kaip užsidirbu duoną, ir nė kiek už tai manęs nesmerkė. O Šoną aš mylėjau. Draugų ieškojau tarp teatro žmonių, jie buvo gerokai pažangesni už Teilorą ir meno, ir intelekto požiūriu. Tačiau jie visada buvo tarsi kitoje nematomos membranos pusėje, už ribos, kuri skyrė mane nuo jų pasaulio, nuo visų, kas nedirbo prostitute ar striptizo šokėja. Teilora drąsiai stojo mano pusėn ir nenorėjau likti šiapus sienos viena.

Ari telefonu man prisipažino dirbanti ne tariamam Singapūro verslininkui, o karališkajai Brunėjaus šeimai. Ir pinigai būsią gerokai didesni nei pirmąsyk minėta, nors kiek tiksliai gausiu, negalinti pasakyti. Vakarėliai, kuriuose turėsiu dalyvauti, bus rengiami princo Džefrio, jauniausio sultono brolio, būsiu jo asmeninė viešnia.

Į tai jai atsakiau klausimu:

– Kokios šalies tas princas?

3 Gidget – Fredericko Kohnerio sukurtas personažas to paties pavadinimo knygoje apie kupiną norų paauglę, pamilusią banglentes ir vaikiną.

4 Destiny – likimas ( angl .).

6 skyrius

Ari paprašė per siuntų tarnybą „FedEx“ atsiųsti jai savo pasą, esą reikia skubiai parūpinti man vizą. Fantazijos apie šokius, prisidengus vualiais, po rūmų skliautais pynėsi pramaišiui su baime būti parduotai į baltąją vergiją ant pliko čiužinio. Ar galima šia moterim pasitikėti? Nuojauta kuždėjo, kad galima. Apgaule čia nelabai kvepia. Bet iš kur man žinoti? Nedvejodama nusprendžiau priimti jos kvietimą, pasiryžusi, jeigu ką, paskutinę minutę pakeisti savo sprendimą. Apsvaigusi nuo adrenalino dėl tokio atsakingo žingsnio (ir net be Teiloros palaikymo), nuėjau į artimiausią pašto skyrių Hjustono gatvėje ir įdėjusi pasą į voką išsiunčiau į Los Andželą.