Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kambario draugei Penei dar nieko nesakiau. Penė norėjo būti teatro režisierė, todėl laisvalaikiu, po darbo Vusterio grupėje ar baigusi bėgioti su padėklais itališkam restorane už miesto, ji su užmoju statė spektaklį; jame vaidino keletas mūsų bendrų draugų.

Abi su Pene sėdome į F traukinį ir važiavom pas draugus į butą Park Sloupo gatvėje, pertvarkytą iš sandėlio, čia rinkdavomės repetuoti. Ketinau pasakyti jai apie darbą Brunėjuje, kol važiuosim, bet neišdrįsau. Teks porą savaičių praleisti repeticijas, tačiau pagrindinė susilaikymo priežastis buvo ne ta. Penė – gabi, kupina savimeilės ir darbšti. Aš irgi tokia pat, tik vis ieškau galimybių, kaip išsisukti nuo darbštumo. Penė niekada nepuldavo kritikuoti manęs, kad nakčia pypsi mano pranešimų gaviklis ar naktimis važinėju taksi, ar kai vienui viena antrą valandą nakties žingsniuoju Ladlou gatve apsivilkusi dalykiniu kostiumėliu. Tačiau aš, žiūrėdama į save jos akimis, negailėjau sau kritikos.

Visą repeticiją apie tai neprasižiojau. Patalpą buvome padaliję į keturis kvadratus, ir kiekviename iš jų vyko vis kitas veiksmas. Man vaidinti reikėjo šviesiaplaukės vaistininkės peruko, krepšelio kosmetikos priemonių ir kalbėtis telefonu su mūsų draugu Edu, pramintu Poetu Mėsininku (kaip poeto Dykinėtojo priešybė), performanso aktoriumi, vokiečių filosofijos doktorantu. Per mano gimtadienį buvome nuėję pažiūrėti, kaip jis vaidina, ir jis scenoje pavaišino mane žalios mėsos žlėgtainiu (ne tortu). O vėliau, kai abu nuėjom išgerti į „Max Fish“, jis įteikė man dovaną – į popierėlį suvyniotą franką. „Kelionei į Paryžių.“

Reikės vėl atgaivinti svajonę pamatyti Paryžių. Gal šitas naujas darbas padės susitaupyti pinigų?

Grįždama namo spoksojau pro tamsų metro traukinio langą, nieko nemačiau, tik žiūrėjau į savo atspindį stikle. Pusę kelio su kambario drauge važiavom jaukiai tylėdamos, paskui staiga atsisukau į Penę ir papasakojau apie darbą Brunėjuje – tik tiek, kiek pati žinojau.

Kiek patylėjusi Penė paklausė:

– Tu čia rimtai?

Įsitikinusi, kad tikrai nejuokauju, nemėgino atkalbėti, nes gerai pažinodama mane suprato, kad nepavyktų. Kelias minutes pamąsčiusi pratrūko kurti sudėtingiausius planus nelaimės atveju. Penė – veiksmo žmogus.

– Kiek laiko turime? Man reikia padaryti tavo paso, vairuotojo pažymėjimo ir kreditinės kopijas. Reikia sugalvoti slaptažodį, kuriuo galėsi mane susirasti, jeigu kas bloga nutiks – jei pavyks kaip nors su manim susisiekti. Ką dar galėtume padaryti?

Pagalvojusi kalbėjo toliau:

– Galima nueiti pas žolininkę.

Penė turėjo savo vaistažolių vaistinę, vaikščiodavo į ją valytis organizmo, burtis Taro kortomis ir pirktis ezoterinių žvakių. Jos talismanais nei tikėjau, nei netikėjau. Tačiau kartais tenka priimti bet kokią siūlomą pagalbą.

– O kam?

– Kad apsigintum nuo pikta.

Sutikau, nors žinojau, kad jeigu per šitą avantiūrą prisivirsiu košės, nepadės ir užkalbėtas kokoso kevalas su žvake. Vis dėlto grįždamos namo užsukome nusipirkti šventintos žvakės. Ant jos buvo nupieštas paveikslėlis su arkangelo Mykolo atvaizdu – iki pusės su šarvais, ant galvos švytinčių plaukų šalmas, viena koja laiko stipriai primynęs šėtonui galvą. Norėjau ko nors, kas būtų su Marija, bet pardavėja įkalbėjo imti Mykolą. Abejoju, kad vyras, net ir angelo pavidalu, galėtų man pagelbėti bėdoje. Vis dėlto žvakelę sudeginau. Dėl šventos ramybės dar tą patį vakarą, užsimetusi ant peties kuprinę, nuvažiavau į miestą, nes pamaniau, kad vis dėlto saugiau būtų apsaugoti kailį patikimesnėmis žiniomis.

Praėjusi pro smilkalų pardavėjus ir duris saugančius akmeninius liūtus, įžengiau į viešąją biblioteką. Ari pasiūlytame darbe teks būti pioniere, tai tik antra grupelė amerikiečių merginų, pakviestų dalyvauti princo vakarėliuose. Nebuvo nei su kuo pasitarti, nei kaip nors patikrinti, ar Ari pasiūlymas patikimas. Taigi tame paleolitiniame, priešvikipediniame amžiuje įsitaisiau bibliotekoje prie stalo ir pusę dienos ieškojau medžiagos apie Brunėjų ir karališkąją šios šalies šeimą.

Varčiau enciklopedijas, nuotraukų albumus kreidiniais lapais. Perverčiau kišeninį vadovą „Trumpai apie viską“ (jame nieko gero neradau), pavadintą „Turtingiausias pasaulio žmogus: Brunėjaus sultonas“. Knygelėje daugiausia buvo aprašomi sultono verslo reikalai ir jo santykiai su tokiais žmonėmis kaip Kašogis ir Fajedas.

Sužinojau, kad Brunėjus yra malajų musulmonų monarchinė valstybė, įsikūrusi šiaurinėje Borneo salos, dar vadinamos ir Kalimantanu, pakrantėje. 1984 metais tapęs nepriklausomas, Brunėjus vis tiek palaiko su Didžiąja Britanija glaudžius kultūrinius ir diplomatinius ryšius. Dėl išgaunamos naftos ir didelių investicijų tuometinis Brunėjaus sultonas buvo laikomas turtingiausiu planetos žmogumi, nors vėliau savo turtais jį greitai pralenkė Bilas Geitsas. Šiuo metu sultonas yra tik ketvirtas turtingiausiųjų sąraše, įsispraudęs tarp bendrovės „Microsoft“ įkūrėjo Polo Aleno ir Saudo Arabijos karaliaus Fahdo.

Užrašų knygelėje pasižymėjau naudingą informaciją. Brunėjus užima apie 5770 kvadratinių kilometrų šiaurinėje Borneo salos pakrantėje ir yra vos truputį mažesnis už Delavero valstiją. Dažnai vadinamas šelfine valstybe. Joje gyvena 374 577 žmonės. Švietimas nemokamas, visi gyventojai gauna nemokamas medicinos paslaugas, nes už visa tai sumoka sultonas. Jis turi tris brolius: Muhamadą, Sufrį ir Džefrį. Pastarasis bus mano šeimininkas. Perskaičiau, kad Muhamadas yra pats religingiausias iš brolių, turi tik vieną oficialią žmoną ir garsiai kritikuoja liberalias (taip pat ir palaidūniškas) brolių pažiūras.

Radau daugybę sultono ir dviejų jo žmonų nuotraukų bei vieną jo brolio Muhamado fotografiją, o Džefrio nuotraukos neaptikau nė vienos. Sultonas atrodo labai išdidus, su visomis karališkosiomis regalijomis ir kariniais ženklais. Sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų bendrauti su tokiu žmogumi. Vidutiniokų žydų šeimos iš Naujojo Džersio palikuonei nėra ko nė svajoti susitikti su tokia karališka asmenybe. Dauguma mergaičių, su kuriomis lankiau vidurinę, buvo išvykusios iš gimtojo miesto, patraukė į koledžus Mičigane ar Sirakjuse, bet po kelerių metų, nors ir diplomuotos, vis tiek grįžo į gimtinę ir čia apsigyvenusios ištekėjo už dantų gydytojų ar okulistų.

Pačioj mažos pageltusios knygelės pabaigoj radau vieną princo Džefrio nuotrauką. Joje jis nusifotografavęs su beisbolininko šalmu ir mėlyna uniforma. Stovi prie žirgo apsisiautęs spindinčiu, kad net akį veria, apsiaustu. Džefris man pasirodė nedidelio ūgio, bet pasitikintis savim, sportiškas ir stebėtinai dailus. Tačiau jo žvilgsnis buvo šaltas, truputį piktokas. Šis žvilgsnis ir dar Erolo Flino ūsiukai darė jį panašų į praėjusio amžiaus vulgarų niekšelį. Vis dėlto tai buvo tikras ir gyvas princas gražuolis, prasikišo tik keli piktadario bruožai. Staiga pajutau, kad žūtbūt turiu keliauti į Brunėjų. Jau bibliotekoje nusiteikiau pakelti sparnus į tą paralelinę visatą, į karalių rūmus ir vakarėlius, vildamasi, kad mano gyvenimas Niujorke niekuo nenukentės ir vis tiek lauks manęs sugrįžtant.

Tą vakarą pasipasakojau Teilorai. Ji elgėsi pagal protokolą ir pareikalavo iš manęs komisinių už paslaugą. Aš pasielgiau pagal protokolą ir pažadėjau jai mokėti.

Kai Šonui išaiškinau padėtį, iš karto gavau suprasti, kad mano išvykimas nebus toks nekaltas, kaip tikėjausi. Aukų vis tiek bus. Iki šiolei leidau Šonui manyti, kad vis dar šoku striptizo klube, tačiau apgaulė varė mane iš proto. Priėmusi pasiūlymą dėl darbo Brunėjuje supratau, kad turiu atversti visas kortas.